JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Pirmasis “Laiškų lietuviams” numeris pasirodė 1950 m. vasario mėnesį, tad ateinantį mėnesį bus lygiai 40 metų, kai šis žurnalas eina be pertraukos ir pasiekia visus pasaulio kraštus. Kai jį pradėjome leisti, dar gana daug mūsų išeivių gyveno Vokietijoje. Žurnalą jiems siuntinėjome didesniais kiekiais. Tada jo spausdinome daugiau kaip 6000 egzempliorių. Bet vėliau, kai žmonės išsiskirstė po įvairius kraštus, kai nemaža vyresniosios kartos lietuvių išmirė, o dalis jaunosios kartos abejingai žiūri į lietuvišką ir katalikišką spaudą, prenumeratorių skaičius dvigubai sumažėjo. Gal dabar vėl padidės, nes kai kurie išeivijos lietuviai užsako “Laiškus lietuviams” savo giminėms ar pažįstamiems Lietuvoje. Dabar jau į Lietuvą siuntinėjame daugiau kaip pusantro šimto egzempliorių. Iš daugelio prenumeratorių atėjo padėkos laiškai ir pranešimas, kad žurnalą gauna. Beveik visi rašo, kad jį perskaito nuo pradžios iki galo. Būtų gražu, kad ir kiti išeivijos lietuviai jį užsakytų savo artimiesiems Lietuvoje.
Dabar “Laiškų lietuviams” prenumerata į visus kraštus, įskaitant ir Lietuvą, yra 15 amerikietiškų dolerių. Į Lietuvą siunčiant oro paštu, prenumeratos mokestis — 40 dol. Tačiau norime priminti, kad nėra jokio reikalo užsakyti oro paštu, nes juk žurnale nėra tokių žinių, kurios tuoj pasensta ir pasidaro neaktualios. Tokias žinias spausdina dienraščiai ir savaitraščiai. Žurnale spausdinami straipsniai greitai nesensta — ar juos skaitysi mėnesiu anksčiau ar vėliau, skirtumo nebus. Žinoma, jeigu kas būtinai nori užsakyti, kad siuntinėtume oro paštu, užsakymus priimsime, bet mums tai sudaro tam tikrų nepatogumų.
Dabartinis redaktorius į žurnalą redaguoja nuo pat pirmo jo numerio iki dabar su šešerių metų pertrauka, kai buvo išvykęs į Kanadą. Visuomet turėjome tam tikrą redakcinį kolektyvą, bet paprastai visą redagavimo darbą turi atlikti
tik vienas redaktorius. Gera, kad kiti kolektyvo nariai jaučia pareigą bendradarbiauti, parašyti vieną kitą straipsnį. Labai smarkiai jaučiame bendradarbių stoką, ypač metų pradžioje, kai jau būna išbaigti spausdinti visi praėjusio konkurso straipsniai. Tad ir šiuo metu medžiagos labai trūksta. Būtume tikrai dėkingi, jeigu visi galintieji rašyti tai suprastų ir ką nors atsiųstų. Daugelis šį žurnalą labai giria, kai kurie net parašo, kad nesupranta, kaip galima be jo gyventi, bet jeigu nebus pakankamai bendradarbių, tai būsime priversti jį uždaryti.
Šiuo reikalu kreipiamės ir į lietuvius, gyvenančius tėvynėje, ypač į kunigus, kad parašytų religinėmis temomis. Lietuvoje vis dėlto yra nemaža jaunų, energingų kunigų, kurie galėtų ką nors parašyti. Mūsų išeivijos kunigai jau yra pasenę, pavargę, jų plunksnos aprūdijusios... Į juos jau buvo kreiptasi ir žurnale, ir asmeniškai, bet rezultatų — jokių. Tad mūsų viltis — Lietuvos dvasininkai ir pasauliečiai.
Kai kurie klausia, kokiomis temomis rašyti, bet juk kiekviename numeryje parašyta, kad “Laiškai lietuviams” yra religinės ir tautinės kultūros žurnalas, tad ir straipsnių laukiame bet kokia religine, tautine ar kultūrine tema.
Pasitaiko skaitytojų, kuriems yra sunku parašyti straipsnį, tai, norėdami parodyti gerą valią, sukala kokį nors eilėraštuką ir atsiunčia. Gaila, kad tokių eilėraščių dažnai negalime spausdinti, nes juose nebūna jokios poezijos. Sustatyti eilutę po eilutės su tam tikru ritmu ir rimu — dar nebūtinai yra poetinis eilėraštis. Kartais gali būti taip parašytas ir koks nors komercinis skelbimas. Juk bent čikagiečiai prisimena, kad neseniai Čikagoje buvo labai madingas toks skelbimas:
“Kas tik turi gerą skonį,
viską perka pas Lieponį”.
Čia yra ir ritmas, ir rimas, bet ar tai poezija? Todėl labai atsiprašome, jeigu jūsų eilėraščius ne visuomet spausdiname. Mat būti poetu ne visi gali, reikia tam tikros įgimtos “poetinės gyslelės”. Jau ir senovės romėnai sakydavo, kad “poetae nascuntur, oratores fiunt”. Tai yra, oratorium galima pasidaryti (ką įrodė, pavyzdžiui, Demostenis), bet poetu reikia gimti.
Pirmiau “Laiškuose lietuviams” buvo labai visų mėgstamas ir turtingas “Šeimos” skyrius, bet dabar jis visai sunyko, niekas nerašo šeimos klausimais, o apie tai rašyti būtų labai naudinga ir ne taip jau sunku, nes kiekvienas turi daug patyrimo ir iš savo, ir iš kitų šeimų gyvenimo.
Yra skaitytojų, kurie kartais vis pasigenda vieno ar kito skyriaus. Vienas profesorius vis rašo redakcijai, kai kuriame nors numeryje nebūna “Šypsulių” skyriaus. Kitas vis stebisi, kad mes labai retai įdedam “Atgarsių” skyrių. Klausia: argi jums neįdomios skaitytojų nuomonės? Ar jūs bijote jų nuomonių? Būtume labai dėkingi, jeigu skaitytojai atsiųstų medžiagos “Šypsulių” skyriui, nes jos mums dažnai pritrūksta, o žmonės juk žino daug įvairių juokingų anekdotų. “Atgarsių” skyrių norėtume turėti kiekviename numeryje, bet kad tų atgarsių nėra, skaitytojai nerašo, nepateikia savo nuomonių nei apie “Laiškus lietuviams” aplamai, nei apie atskirus straipsnius, kurie jiems patinka ar nepatinka. Tokių nuomonių labai laukiame. Laukiame ir skaitytojų laiškų iš Lietuvos. Tie, kurie gaunate žurnalą, parašykite, ar norite jį gauti ir toliau, ar jis jums patinka, ko pageidautumėte.
Šia proga norime padėkoti visiems mūsų skaitytojams, rėmėjams, bendradarbiams, kurie mums vienokiu ar kitokiu būdu padėjo per tuos 40 metų. 39-erius metus “Laiškai lietuviams” buvo spausdinami Putname. Seselės labai kruopščiai atlikdavo spaudos darbą. Prieš metus spausdinimą perkėlėme į Čikagą. Tekstą renka ir laužo kūrybinga mūsų talkininkė Teresė Patieniūtė-Bogutienė, o visuomet punktualiai ir švariai išspausdina “Draugo” spaustuvė. Jiems nuoširdi padėka!
Mūsų laikų žmogui nėra lengva tikėti ir pasitikėti Dievo apvaizda. Mums, lietuviams, kur kas lengviau tikėti likimu. Štai ir patarlė primena: “Prieš vėją nepapūsi”. Nors yra ir kitas priežodis, atspindįs kitą laikmetį bei galvoseną: “Dievas davė dantis, duos ir duonos”.