Suaugusiųjų konkurse V-tą premiją laimėjęs rašinys
BERNADETA MILIAUSKAITĖ-HARRIS
Dažnai pagalvoju, koks būtų mano gyvenimas, jeigu būčiau gimus ir augus kitame krašte. Pasaulis yra pilnas įvairių žmonių ir gyvenimo būdų, iš kurių lietuviai ir jų kultūra sudaro mažą dalelę. Nors Lietuva yra maža, ji yra perėjus didelį skausmo kelią. Reikalinga žmonių iškelti jai padarytas skriaudas ir jas atitaisyti. Kadangi gimiau lietuviškoje šeimoje, jaučiu pareigą padėti mano tėvų žemei. Kadangi gimiau Amerikoje, turiu ir antrą pareigą — išlaikyti lietuvybę svetimam krašte. Šių pareigų atlikimas neįmanomas be tikėjimo.
Tikėjimas ir lietuvybė ėjo ir eina kartu. Tai rodo mūsų literatūroje gausus skaičius kunigų rašytojų. Jų mintys yra naudingos man šiandien, nes paskatina uoliau įgyvendinti minėtus tikslus.
Pirmasis žinomas Didžiosios Lietuvos rašytojas buvo kanauninkas Mikalojus Daukša. Kai Lietuva buvo sujungta su Lenkija, jis išvertė kunigams iš lenkų į lietuvių kalbą visų metų evangelijų ir pamokslų rinkinį — Postilė. Lenkiškoje prakalboje iškėlė gimtosios lietuvių kalbos reikšmę:
“Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę”.
Nors rašyti 1599 metais, šie žodžiai yra reikšmingi man, gyvenant JAV, kur visur yra vartojama anglų kalba. Jie paskatina mane kuo daugiau išlaikyti lietuvių kalbą. Reikia stengtis naudoti ją visada šeimoje, lietuviškose organizacijose bei susibūrimuose, dalyvauti lietuviškose pamaldose ir išlaikyti lietuviškas parapijas.
Vienas iš žymiausių Lietuvos rašytojų — prelatas Maironis. Prieš porą metų buvo išleista jo poema “Nuo Birutės kalno”. Maironis ją parašė lenkų kalba, norėdamas atgaivinti sulenkėjusių bajorų tarpe lietuvišką dvasią. Ji primena man ne tik vis naudoti lietuvių kalbą, bet ir tęsti mūsų turtingas tradicijas. Reikia neužmiršti švęsti religines, tautines, ir šeimos šventes pagal mūsų paveldėtą kultūrą.
Vyskupas M. Valančius buvo kitas žymus katalikų veikėjas, kurio darbai padėjo išlaikyti lietuvybę. Rusams okupavus Lietuvą, jis suorganizavo mokyklas pakelti Lietuvos kultūrą. Uoliai kovojo prieš girtavimą, platindamas blaivybę. Po sukilimo, nors jo įsteigtos mokyklos ir suorganizuotos draugijos buvo uždarytos, jis nenustojo dirbęs. Pradėjo rašyti knygas, iš kurių žmonės galėtų pasimokyti. Jas spausdino
Prūsuose, nes tuo laiku buvo draudžiama Lietuvoje skaityti ir rašyti lietuviškas knygas. Vyskupo Valančiaus pasišventimas lietuviškai knygai skatina mane neužmiršti Lietuvos praeities, skaitant jas ir remiant lietuvišką spaudą.
Kad galiu skaityti lietuviškas knygas ir semtis ryžto iš jų, kad galiu kalbėti ir rašyti lietuviškai — tai tėvelių ir močiutės nuopelnas. Jie įskiepijo man tikėjimą ir lietuvybę. Dar prieš pradedant skaityti, pirmiausia išmokė lietuviškai poterėlius. Dalyvaudavome lietuviškose pamaldose: gegužės mėnesį kalbėdavome Marijos litaniją, o spalio mėnesį — rožančių. Jei nebuvo galima nueiti į bažnyčią, atkalbėdavome namie. Visada prisimindavome ir Lietuvą savo maldose.
Tėvelių įskiepytas tikėjimas ir lietuvybė dar buvo stiprinami įsijungimu į lietuviškas organizacijas. Priklausiau ateitininkams, kurių principai remiasi šiais pagrindiniais dalykais. Dabar priklausau Amerikos Lietuvių Rymo katalikių Moterų Sąjungai, kurios šūkis “Dievui ir Tėvynei” paskatina mane toliau melstis ir dirbti už Lietuvą. Šių dienų pasikeitimai Lietuvoje įrodo tų maldų ir darbų galią.
Ar ne stebuklas turėti mūsų tarpe kunigą A. Svarinską? Klausant jį kalbant, pasirodo jo gilus tikėjimas, kuris jam padėjo išlikti pilnu meilės, net savo priešams, per daugelį metų kančių.
Kas būtų tikėję, kad kunigas S. Tamkevičius, išlaisvintas po daug metų, Sibire sutiks Sibiro tremtinių palaikus? Jo žodžiai parodo, kaip tikėjimas stiprina lietuvybės išlaikymą:
“Beveik pusė šimtmečio reikėjo laukti, kol tėviškė atkėlė vartus savo sūnums ir dukroms. Jie pasitiko savo kančią, atsirėmę į Dievą. Jie, šaldami ir badaudami, kankinami tėvynės ilgesio, artimųjų praradimo ir nežinios, kalbėjo rožančių, prie krūtinės spaudė kryžių, jų lūpos šnabždėjo ar giedojo “Marija, Marija”.
Ačiū jums, kad buvote šitokie, mes jus sutinkame kaip laimėtojus, jūs būsite su mumis ir mokysite mus mylėti Lietuvą, kaip jūs ją mylėjote seniau. Į kapus jus varė ne tik šaltis ir badas, bet ir tėvynės ilgesys. Jūs mokysite mus mylėti Dievą, kaip jūs jį mylėjote tenai.
Jūs mokysite mus atleisti vieni kitiems ir būti vieningiems ir niekada nekasti duobės savo broliui lietuviui. Į jūsų auką mes atsiremsime, kai bus sunku, kai ateis noras nuleisti rankas, bestatant naujos tėvynės namą.
Dievas padėjo ir padeda Lietuvai. Dievas padėjo ir padeda man. Tik reikia Juo pasitikėti, kaip rodo gražus pasakojimas “Pėdsakai”. Jame pasakojama, kaip vieną naktį žmogus sapnavo, kad vaikščiojo pajūry su Viešpačiu. Prieš akis pasirodė jo gyvenimo vaizdai. Su kiekvienu vaizdu taip pat pasirodė smėlyje dvi poros pėdsakų — viena jo, kita Viešpaties. Pasirodžius paskutiniam gyvenimo vaizdui, žmogus, pažvelgęs į pėdsakus, pastebėjo, kad per liūdniausius jo gyvenimo momentus pasirodė tik viena pora pėdsakų. Jis prasitarė: “Viešpatie, Tu sakei, kad jeigu seksiu Tave, visada eisi su manimi. Kodėl mane palikai vieną, kai man Tavęs daugiausia reikėjo?” Viešpats atsakė: “Mano vaikeli, aš tave myliu ir niekada tavęs nepaliksiu. Pasirodo tik viena pora pėdsakų, nes per tavo skausmus ir bandymus aš tave nešiau ant savo pečių”.
Tikėjimas yra ne tik nešęs mane per daugelį liūdnų įvykių gyvenime, bet ir padeda kiekvieną dieną. Jis man suteikia stiprybės atlikti savo pareigas, dirbti Lietuvai ir lietuvybei. Seniai skaitytas posakis “Žydėk, kur esi pasodinta”, man padeda suprasti, kad gimiau lietuvaite padėti mažytei Lietuvai, kuriai yra reikalinga daug pagalbos. Amerika duoda daug galimybių suteikti tą pagalbą. Tik reikia pastangų. Tai ir bandau žydėti čia, įtvirtindama savo šaknis į tikėjimą, kad lietuvybės žiedai išsiskleistų Amerikoje ir papuoštų tėvynės Lietuvos ateitį.