Spausdinti

 (Ateistinio humanizmo analizė)

KUN. JONAS

     Ateistai didžiuojasi išlaisvinę žmones iš religinių prietarų. Tamsūs senovės žmonės bijoję visokių nesuprantamų ir neįveikiamų gamtos jėgų, todėl jie susikūrę religinį Dievą. Pas jį jie galėję bėgti glaustis kasdieninio gyvenimo varguose ir tragedijose. Anot Markso, Dievas jiems buvęs svaiginantis opijus, žadąs “pyragus danguje už žemėje kenčiamus vargus”. Šitaip kilusi religija ir Dievas žmonijos vaikystės bei jaunuoliškumo amžiais.

Šventoriaus vartai Žemaitijoje, Kuršėnų raj.  1978  O. Pajedaitės nuotr.

     Bet pagaliau žmonija subrendusi. Pasibaigę prietarų laikai. Juos pakeitę gamtos mokslai. Galilėjus su Koperniku išvadavę astronomiją iš sustingusios Ptolomėjaus ir Aristotelio kosmologijos, įrodydami, jog žemė su visomis kitomis planetomis skrieja aplink saulę, ir ne žemė, o saulė yra visatos centras. Prancūzų revoliucija religinę valstybę pakeitė pasaulietiška, o romantiškasis sąjūdis žmonijos socialinius ryšius nusuko nuo Dievo į žmogų. Mokslai ir technika davę žmogui raktus sukontroliuoti fizinę-materialinę savo aplinką. Darvinas išsprogdinęs teoriją, kad žmogus esąs Dievo kūrinys, parodydamas, kad jis, žmogus, esąs medžiagos vystymosi neišvengiamas vaisius, pati evoliucijos viršūnė. Taigi žmonija esanti tik labai paini medžiaga, nieko daugiau. Bet ir vadinamoji “dvasia” esanti tik labai išsivysčiusi medžiaga. Šitaip žmogus pagaliau supratęs, kad nei jam, nei visai visatai Dievas-Kūrėjas nereikalingas. Medžiaga esanti amžina ir amžinai besivystanti.

Tokia neribota žmogaus proto pažanga pavirto jo naujuoju “Dievu”. Aistringas jo pažangos įsimylėjimas tapo naująja religija, o to proto garbinimas — naujosios religijos kultu.

     Pagaliau žmonija žengusi labiausiai lemiamą žingsnį: ji nušalinusi Dievą ir jo vieton į gyvenimo ir pasaulio centrą pastačiusi žmogų. Ir Jėzus Kristus nesąs Dievas-žmogus, bet buvęs tik kitų labui gyvenęs paprastas žmogus. O kai mokslas įveikė žemės traukos jėgą ir išsiveržė iš jos atmosferos į erdves, kai įsikėlė į Mėnulį, kai ėmė fotografuoti ir kitas tolimiausias planetas, kai užsimojo pasidairyti po tolimiausias erdves, tai žmogus svaigte apsvaigo nuo neribotų (kaip jam dabar atrodo) savo proto ir išminties galimybių. Tokia neribota žmogaus proto pažanga pavirto jo naujuoju “Dievu”. Aistringas jo pažangos įsimylėjimas tapo naująja religija, o to proto garbinimas — naujosios religijos kultu. Dabar žmogus stengiasi priešintis bet kokiai nustatytai santvarkai, įstatymams ir papročiams. Žmogus naudojasi nieko nevaržoma laisve. Daugelį mokslo vyrų, filosofų, teologų, auklėtojų, valstybininkų apsėdo nuotaika niekinti visa, kas buvo ir yra patvaru, nesikeičiama; girti ir garbinti visokiausius pakitimus ir pakeitimus, nė nebesvarstant, ar jie yra konstruktyvūs, ar destruktyvūs.

     Antropologas dr. Edmundas B. Leach straipsnyje “Mes, mokslininkai, turime teisę vaidinti Dievą” rašė: “Dabar mokslininkai gali vaidinti stebukladarį Dievą. Bet ar jie gali vaidinti ir Dievą arbitrą, t.y. žmonių elgesio, dorovės teisėją?” Ir Trumpai drūtai atsako: “Taip. Moraliniams sprendimams galimas tik vienas autoritetas — mokslininkas. Tradiciniame tikėjime buvo manoma, kad dorovės mokslas yra Dievo duotas, nes jis turi antgamtines jėgas ir kurti, ir griauti. Bet dabar tos jėgos jau esančios mokslininkų rankose, tai jie turi teisę nustatyti, kas yra moralu, kas nemoralu. Su tokia savo galybe mokslininkas turi prisiimti ir atsakomybę. Būtų tikrai niūri žmonių ateitis, jeigu ateinančioms kartoms nepasakytume, kad jos gali būti ateistinės tik prisiimdamos dievišką atsakomybę” (Cituota iš “The Saturday Evening Post”, N.Y., Nov. 16, 1969, p. 16).

     Ateistai-komunistai tikrai galėtų lengvai pašalinti tą ateities žmonių niūrumą, jie parodytų, kaip sėkmingai jie šiandien išnaikina žmonių nusiminimą. Juk jie save vadina žmonių gelbėtojais, išlaisvintojais, paskirų asmenų laisvės apaštalais. Todėl mes norime pamatyti, koks yra ateistų-komunistų žmoniškumo laipsnis savo bendraamžiams. Ar “visagalio” žmogaus meilė ir tarnyba žmonijai yra didesnė už jo atmestojo visagalio Dievo meilę ir tarnybą? Reikalautina, kad ateistai aiškiai atsakytų į šiuos du klausimus: 1. ar ateistai išvadavo ir praplėtė žmogaus dvasią? ir 2. ar jie išplėtė asmeniškas laisves ir jomis pasinaudojimą bei džiaugsmą?

ATEISTŲ DVASINĖ LAISVĖ

     Į pirmąjį klausimą tenka atsakyti — tikrai ne! Tai liudija nenuginčijami istorijos faktai, ypač mūsų pačių tautos ateistinio komunistinio gyvenimo patyrimai. Ateistinis humanizmas pats prisipažįsta, net didžiuojasi, kad uoliai veikia, išraudamas religinius žmonijos įsitikinimus. Bet ar tuo savo pasigyrimu jie nepasisako esą intelektualinės religinės laisvės priešai? Paneigdamas religinę žmonių viziją, ateistas intelektualas tuo pačiu įspraudžia ją vien tik į medžiaginį pasaulį ir taip drastiškai apriboja dvasinius žmogaus polėkius. Jie stengiasi užkirsti žmogui kelią net pasvajoti, ar nėra dar kas nors kita už mūsų erdvės, laiko, medžiagos pasaulio. Jie griežtai sako, kad visos tokios mintys esančios tik vaikiškos svajonės, o ne protingo subrendusio žmogaus ilgesys absoliučios būties ir tiesos. Todėl yra juokinga klausytis ateistų kartojamo Volterio pasakymo: “Visa širdimi nesutinku su tuo, ką sakai, bet guldau galvą už tavo teisę taip sakyti”. Tai yra tuščia retorika. Tiek pats Volteris, tiek jo garbintojai mėgaujasi, galėdami sunaikinti tikinčiųjų tikėjimą bet kokiomis priemonėmis. Tai rodė ir vis rodo visi ateistinio komunizmo valdomi kraštai, išžudę tūkstančius tikinčiųjų, sukimšę į kalėjimus, į vergų stovyklas ir į priverstinius darbus Sibire bei kitur. Tik šiomis dienomis Sovietijos prezidentas išdrįso pasakyti ne tik popiežiui, bet ir viešai kalbėdamas, kad komunistai padarę klaidą, prispausdami tikinčiuosius, nes “tikėjimas esąs stipri moralinė jėga žmones padaryti geresnius”, ir jau šiek tiek atleidžia tikinčiųjų suvaržymus.

     Paneigdamas religinę žmonių viziją, ateistas intelektualas tuo pačiu įspraudžia ją vien tik į medžiaginį pasaulį ir taip drastiškai apriboja dvasinius žmogaus polėkius.

     Kad žmogaus dvasia nerimsta mūsų žemės ir laiko srityse, tai liudija ir pasisekusios pastangos išsiveržti iš žemės traukos, išlipti Mėnulyje, skraidyti po erdves ir svajoti dar toliau nuskristi tarp žvaigždžių ir tenai kur nors pasistatyti gyvenamą koloniją! Tai kodėl būtų tik prietarai, tik kvailos tamsuolių svajonės apie visai kitokį pasaulį, apie dvasių pasaulius, ir su jais bendrauti? Tuo požiūriu tikinčiųjų dvasinė protinė vizija yra kur kas laisvesnė ir didesnė už ateistų, įklimpusių vien tik į šios žemės medžiagą, iš kurios jų protas niekaip neįstengia išsivaduoti.

     Ką ateistai besakytų, vis tiek nėra ir negali būti tikri, jog Dievo nėra ir negali būti. Jau tas faktas, kad per tūkstančius metų ne tik žmonių masės, bet ir šviesiausi protai, net genijai, tikėjo ir tebetiki Dievą esant, liudija, kad žmogaus dvasia ilgisi kažko didesnio už medžiagą, kad jokie mokslai negali to ilgesingo smalsumo nuslopinti. Ateistai išnaudoja kiekvieną progą pasijuokti iš Dievo buvimo bei “religijos prietarų”. Kruščiovas paklausęs iš erdvių grįžusį Gagariną, ar jis sutikęs ten Dievą. Tas atsakęs: “Drauge Kruščiovai, erdvėse nėra jokių Dievo pėdsakų”. Apsidžiaugęs

     Kruščiovas tą jam malonią žinią išbūgnijo visam pasauliui, tartum rimtą mokslo faktą. Jis pasielgė lygiai taip, kaip operaciją atlikęs chirurgas, kurs pasididžiavo, kad kūne niekur neaptikęs sielos. Tokie ir kiti panašūs “mokslo vardu” pasisakymai yra tik ciniški pasišaipymai, o ne rimti argumentai. Nuoširdžiam tikinčiajam ir netikinčiajam tokie “moksliški” įrodinėjimai atskleidžia taip kalbančiųjų vaikišką galvoseną apie Dievą. Jie tyčiojasi iš savo pačių susikurto Dievo ir jį atakuoja. Jie neturi jokios nuovokos, kas yra Dievas. Tokiems šių dienų ateistams gražus atkirtis buvo Amerikos astronautų atiduota pagarba Kūrėjui, kai jie užtraukė jam pagarbos himną begalinių erdvių platybėje. Jie šlovino vandenynų, žemynų, šviesos ir tamsos Kūrėją senovės psalmisto žodžiais: “Dangūs skelbia Dievo šlovę, ir firmamentas apsakinėja jo rankų veikalus”. Beveik už ketvirčio milijonų mylių ateistai išgirdę tą garbės himną, žinoma, galėjo tik dantimis griežti iš pykčio.

ATEIZMO VAISIAI KITOSE SRITYSE

     Kai ateistai aršiai kovoja su tikinčiųjų įsitikinimais, tai gal jie puoselėja plačiausią laisvę kitose intelektualinės veiklos srityse? Meskim žvilgnsį į kai kurias ateistinio gyvenimo tvirtoves. Vyriausias organizuoto ateizmo “kunigas” Mao Tse Tungas vienu metu paskelbė “intelektualinį pavasarį”. Jo šūkis: “Tesuklesti šimtai gėlių!” Šitaip padrąsinti šimtai mokslo, politikos, kultūros, literatūros vyrų pasijuto gavę laisvę partijos ir visuomenės dėmesį atkreipti į kai kurias negeroves anksčiau paragintame “šuolyje pirmyn!” ir nurodyti, kaip pagerinti gautą komunistinę sistemą. Bet vos tik pasirodė to “pavasario” žiedų galvutės, jas tučtuojau nukapojo partijos dalgiai. Paskelbtasis intelektualinis pavasaris buvo tik suktas ėjimas surasti raudonojo rojaus dirvonuose nepageidaujamas ir išnaikintinas sėklas bei šaknis. Visam pasauliui žinoma, kaip be atodairos raudonosios armijos pulkai susidorojo su intelektualine “laisva kūryba” Kinijoje, kaip be atodairos žudė vieni kitus, o kas norėjo išlikti gyvas, turėjo nešdintis kur nors kitur. Nebuvo nei laiko, nei susidomėjimo, nei sąlygų leisti išsiskleisti Kinijos intelektualinei veiklai. Gal dar neužmiršom, kas atsitiko pernai pačioje sostinės širdyje, kaip tūkstančius studentijos sutraiškė tankai, užmušė kulkos, šimtai areštuota, kai tas jaunimas visai taikiu būdu svarbiausioje sostinės aikštėje reikalavo laisvės, demokratijos... Štai ateistinio humanizmo-komunizmo “laisvė”!

     Ne didesnė intelektualinė laisvė klestėjo ir kitoje raudonojo rojaus dirvoje — Sovietų Rusijoje. Tai paliudijo, savo kailiu patyręs, žymus Rusijos literatas, romanistas Anatolijus Kuzniecovas. Jo veikalų Sov. Rusijoje buvo išleista 7 milijonai egzempliorių. O dar kiti milijonai — vertimuose. O štai ką tas autorius pasakė 1969 m. rugsėjo 14-20 dienomis Londone, kalbėdamas su laikraščių reporteriais: “Išbėgau. Įsikūriau čia, Londone, kad galėčiau laisvai rašyti, kaip man patinka. Rusijoje turėjau visas rašytojų privilegijas: mieste apartamentus, kaime namus, automobilį, sekretorę. Visa tai man palyginti yra niekai su vieninteliu mano gyvenimo tikslu — rašyti laisvai. Visomis minėtomis privilegijomis galėjau naudotis, tik kompromituodamas savo sąžinę. Rašiau tik tai, ką man įsakinėjo “viršūnės”. Jei būčiau ten pasilikęs, tai būčiau arba išprotėjęs, arba nusižudęs. Per 25 kūrybos metus nė viena knyga nėra išspaudinta tokia, kokią aš parašiau. Viskas būdavo apverčiama aukštyn kojom. Todėl ryžausi visas tas knygas atmesti. Atsisakiau visų 7 milijonų rusų kalba ir vertimų į 40 kitų kalbų, nes aš negaliu jų pripažinti, kad tai mano darbas. Viską perspausdinsiu Londone taip, kaip iš tiesų buvau parašęs, be jokių iškraipymų”.

Per 25 kūrybos metus nė viena knyga nėra išspaudinta tokia, kokią aš parašiau. Viskas būdavo apverčiama aukštyn kojom. Todėl ryžausi visas tas knygas atmesti.

Žymus Rusijos literatas, romanistas Anatolijus Kuzniecovas

     Vengrijoje 1956 metais jaunoji univeristeto komunistų karta ėmė ieškoti didesnės laisvės, pasirenkant, ką kas nori studijuoti. Prašymai, rodos, buvo protingi: studijuoti savo gimtąją vengrų kalbą, literatūrą ir kitose paskaitose daugiau vartoti vengrų kalbą. Laisvė užkrečia! Pirmieji kuklūs pasisekimai pagimdė didesnius reikalavimus: spaudos, radijo ir politinio pasirinkimo lasivės. To negalėjo pakęsti ateistai viešpačiai. Pasikvietė talkon tankus, kulkosvaidžius, sutriuškino ir kraujyje paskandino apie 22 tūkstančius vengrų. Draugas Kruščiovas susidorojo su tautos išsirinktu ministru pirmininku Imre Nagy bei generolu Pal Meteriu. Tai buvo gal barbariškiausias mūsų laikų ateistinio komunistinio režimo įvykis Europoje. Organizuotas ateizmas reikalauja aklai pasiduoti visiems jo reikalavimams, nors tai išprievartautų žmogiškąsias kūrybines galias.

     Jau cituotas V. Kuznecovas, paminėdamas Tarsio išleistą knygą “Septintasis kvartalas”, išsitarė: “Jeigu jis (Tarsis) būtų gimęs Sovietų piliečiu, jis nebūtų galėjęs išspausdinti nė vienos eilutės Stalino laikais. Greičiausiai jis būtų buvęs nužudytas ar, geriausiu atveju, patupdytas į psichiatrinę ligoninę. Čia yra vietos visiems nuoširdiems Sovietijos rašytojams. Komunizmo kraštuose auklėjimas yra partijos monopolis.

     Kiekviena meno šaka, mokslai, kongresai, koncertai, teatrai, sportas programuojami tarnauti partijos pripažintai ateistinei visuomenei. Žmonijos istorijoje anksčiau nebuvo tokios tironiškos žmogaus dvasios polėkių kontrolės, kokią įsivedė kovojanti ateistinė inkvizicija. Tokio smegenų plovimo, tokio spaudimo net nieku nenusikaltusių pasmerktųjų už sufabrikuotus nusikaltimus niekad anksčiau nebuvo pasaulyje. Ir visa tai vykdoma ateistinio humanizmo atneštos protinės laisvės vardu!”

     Mielai sutinkame, kad yra daug ateistų, ypač Vakaruose, kurie priešinasi organizuotai ateistinei inkvizicijai, palaiko akademinę pavienių asmenų intelektualinę laisvę. Ne vienas jų pamato ateistų elgesio nelogiškumą. Tačiau nors ir pamato, bet nelogiškai pasilieka ateistais. Klaidinga jų pažiūra į žmogaus prigimtį traukte traukia taip elgtis, kaip elgiasi jų Rytų kraštų ateistai bendraminčiai. Ar galima šitaip sakyti? Pažiūrėkime iš arčiau, kaip iš pat šaknų skiriasi ateistinė pažiūra nuo krikščioniškosios pažiūros į žmogaus prigimtį.

KRIKŠČIONIŠKASIS ŽMOGUS

     Norint tikrai pažinti žmogų tokį, koks jis yra, reikia tiksliai žinoti, iš kur jis kilęs, į kur jis orientuojasi, kokia yra jo galutinė paskirtis. Savaime aišku, kad kiekviena būtybė veikia pagal savo prigimties dinamišką orientaciją, pagal jos galias ir apetitus. Todėl galima manyti, kad ir žmogus naudosis savo laisve pagal savo metafizinę sandarą.

Su Kristumi susijungęs žmogus įkeliamas į aukštesnę, tobulesnę, į dievišką gyvenimo plotmę. Nors pasilikdamas ribotas kūrinys, jis įgalinamas sueiti į gyvus, intymius santykius su dievybe ir žemiškojo gyvenimo pabaigoje net regėti savo Kūrėją, kaip sakoma, “veidas į veidą”.

     Natūraliai protaujant, žmogus kiaurai yra kūrinys, t.y. sutvėrimas nuo pat pirmosios savo prasidėjimo akimirkos iki net genijaus jame išsiskleidimo. Kūrinys! Ir visada jis liks kūrinys. Kaip tik todėl jis yra priklausomas. Priklausomas nuo savo Kūrėjo, iš kurio nuolat gauna savo būtį. Priklausomas ir nuo daugelio kitų laiko, daiktų, būties galių, aplinkybių. Todėl žmogus yra ribotas, nors kažin kiek būtų išsimokslinęs, pajėgus ir galingas. Krikščioniškoji pažiūra priima tuos ir kitus žmogaus apribojimus, bet prideda dar iš apreiškimo gautas apie jį žinias. Su Kristumi susijungęs žmogus įkeliamas į aukštesnę, tobulesnę, į dievišką gyvenimo plotmę. Nors pasilikdamas ribotas kūrinys, jis įgalinamas sueiti į gyvus, intymius santykius su dievybe ir žemiškojo gyvenimo pabaigoje net regėti savo Kūrėją, kaip sakoma, “veidas į veidą”. Jau šiame gyvenime žmogus vadovaujasi ne vien savo ribota išmintimi, bet ir dieviškosios išminties Kristaus duotais nurodymais. Šitaip suprantant žmogaus esmę, jo laisvė remiasi Dievo laisve. Kaip tokia laisve naudotis, nustato ir paties žmogaus protas, ir dieviškasis planas vesti jį į amžinąjį gyvenimą šventumo keliu. Krikščioniškasis žmogus yra laisvas tada, kai jo neprievartauja jokie pašaliniai varžtai, apribojimai, kurie kliudytų protingą ir sakramentinį jo veržimąsi į Dievą. Pozityviai žiūrint, žmogus tikrai yra laisvas tada, kai yra nevaržoma jo teisė veikti, elgtis taip, kad jo prigimtis ir šventinantieji veiksmai įgalintų tiesiai regėti Dievą amžinybėje. Čia būtina pastebėti, kad žmogaus laisvė visada turi ribas. Ji visada yra pajungta sveikam protui ir apreikštai Dievo valiai.

Koplytstulpis Kupiškio raj.   O. Pajedaitės nuotr. 1985

KAIP ATEISTAI SUPRANTA ŽMOGŲ IR JO LAISVĘ

     Ateistui žmogus nė kiek nepriklauso nuo Dievo, nes Dievas jam neegzistuoja. Žmogus yra paskutinis produktas, didžiausias besivystančios visatos rezultatas. Žmogus — tai tik atomų rinkinys, medžiagos padaras. Jis nėra kieno nors kito kūrinys, nes jis pats save kuria, taip pat ir savo galvoseną, ir savo norus, ir savo svajones. Kadangi evoliucija yra amžina, tai ir žmogus esąs amžinas. Žmogus yra pats savęs autorius. Jis esąs sau absoliutus, jis nepriklauso nuo nieko kito. Jis susikuria ir savo kultūrą, ir vertybes, ir papročius, ir įstatymus su morale. Žmogus galįs tai daryti, nes jis turįs absoliučią minties ir veiklos laisvę. Vien tik pats žmogus nustatąs savo kilmę ir gyvenimo orientaciją bei savo likimą. Ir visa tai žmogus nustato tik šio medžiaginio pasaulio sąlygomis, nes tik tas ir toks, koks yra, šis pasaulis yra vienintelis realus, tikras. Todėl žmogaus laisvė esanti absoliučiai neribota, nes pasiduoti savo paties nuosprendžiams nesąs joks pasidavimas kieno nors valiai. Jis yra laisvas daryti bet ką, kas ateina į galvą. Žmogus yra vienintelis įsakymas pats sau.

     Dabar turėtų būti visai aišku, kad ateizmo skelbiamoji žmogaus laisvė iš esmės skiriasi nuo krikščioniškojo laisvės supratimo. Toks priešingas laisvės supratimas logiškai turi vesti prie intelektualinio ir net fizinio susikirtimo. Plačiau išsiaiškinkim šitą praktišką ateistų ir krikščionių žmogiškos laisvės idėjų sankirtį.

ABSOLIUTAUS HUMANIZMO KELIAS — TAI KELIAS Į ABSOLIUTŲ DESPOTIZMĄ

     Arogantiškai apsisprendęs neigti Dievą, ateistas stengiasi uoliai “apaštalauti”, t.y. kuo daugiau žmonių laimėti ateizmui. Psichologiškai galima tai suprasti. Ateizmas, Dievą paneigdamas, tuo pačiu veiksmu iškelia save aukščiau už Dievą ir užima Dievo sostą visatoje. Kaip galima tokį psichologišką nusiteikimą išaiškinti? Visos tikrovės pagrindinis dėsnis yra toks: joks sutvėrimas negali būti neutralus visos būties šaltiniui. Jis tą šaltinį arba priima, arba atmeta. “Kas ne su manim, tas prieš mane, ir kas su manim nerenka, tas barsto”. Tai labai svarbus Jėzaus žodis. Negyvoji gamta, visi jos elementai, klauso Kūrėjo įstatymų ir tuo būdu teikia jam šlovę. Protingieji sutvėrimai juo labiau negali išsilaikyti neutralūs tam visos būties šaltiniui. Žmogus yra laisvas. Jis gali savąjį dievybės ilgesį užslopinti, pakreipti kita kryptimi nuo Dievo, bet gali ir jį pamilti, arba neapkęsti. Ta neapykanta, kaip ir meilė, negali užsidaryti vien savyje. Kaip meilė kuria Dievo mylėtojų bendruomenę, taip neapykanta kuria Dievą neapkenčiančių bendruomenes. Meilė ir neapykanta yra dinamiškai, metafiziškai susijusios tikrovės. Dievą tikrai pamilęs žmogus tampa jo apaštalu. Jis dalijasi su kitais savo tikėjimo tikrumu ir Dievo meile, nes nori jam ir kitus laimėti.

     Priešingai, bet panašiai elgiasi Dievo neapkenčiąs žmogus. Jis tampa apaštališku jo priešu. Jis skleidžia savo abejones, neigimus, išlieja savo pagiežą. Todėl ateizmas gimdo ateistus, kaip šventieji — šventuosius. Kaip Dievo žmonės gimdo kitus Dievo žmones, taip ir velnias gimdo velnius.

     Būtų neteisinga sakyti, kad ateistams nerūpi žmogaus dvasia, kokia ji bebūtų. Jie nuolat apeliuoja į protą, bet tas jų proto ir tiesų šaukimasis yra suklastotas nei daugiau, nei mažiau, kaip masėms skirta propaganda protams užtemdyti. Ateistai nesinaudoja evidencija (aiškumu), o tik pustiesėmis ir net tikromis neteisybėmis.

     Ateizmas prasidėjo netiesa, jog Dievo negali būti. Kodėl? Todėl, kad jo buvimas grasintų žmogui būti. Jo visažinojimas paneigtų žmogaus protą. Jo laisvė sunaikintų žmogaus laisvę. Šitaip ateizmas gimsta ir tarpsta, tik puldamas žmogaus protą visokiais neteisingais prasimanymais. Pakanka Šv. Rašto liudijimų tai tiesai patvirtinti. Šėtono užmojis įsigalėti danguje be Dievo pasibaigė pragaro vergija be valdžios, be dangaus ir be Dievo. O pasilikę ištikimos dvasios laimėjo ir dangų, ir Dievo artumą. Tiesa yra ta: tarnaudamas Dievui, žmogus tikrai viešpatauja. Tai patvirtina ir žmogaus nupuolimo drama. Šėtonui buvo aišku, jog Dievas myli žmogų. Kadangi jis myli, tai šėtonas jo neapkenčia. Todėl jis gudriai žmoniją užatakavo ir jos galvoje-Adome smogė Dievui ir visiems, kas jį myli. Vėl ta pati taktika: melo tironija, suvedžiojimas melo propaganda: “Jūs tapsite kaip dievai, nes pažinsite ir gera, ir bloga”.

     Iš savo nekaltumo aukštumų, iš laisvės atsispirti nesiliaujantiems nedorumo puolimams žmogus įkrito į nuodėmės duobę. Tą pačią šiurpią pamoką randame tiek šventojoje, tiek pasaulietiškoje istorijoje. Kas tik kėsinasi į Dievą, tas kėsinasi ir į save. Dievą neigiąs ateistas nužemina pats save. Keldamas save aukščiau už Dievą, nuskęsta giliau už gyvuosius ir negyvuosius kūrinius. Išsilaisvindamas iš Dievo, žmogus pavergia pats save sutvėrimams. Absoliutus bedieviškasis humanizmas yra tiesiausias kelias į absoliutų despotizmą. Atsisakymas paklusti Dievui garantuoja žmogui tikrai prarasti laisvę, nes jį brutaliai pavergs visiška anarchija ar kitas iškilęs tironas. Šėtonišką ateizmo prigimtį suprasime tik tada, kai praregėsim, jog paneigti Dievą nėra vien tik jam pasipriešinti, tariant aiškų “ne”. Dievą neigti yra savotiškas mėgavimasis jo neapkęsti, šventvagiškas nedoras apsisprendimas jungti žmones į pastovią neapykantos bendruomenę, kurios tikslas — ištremti Dievą iš žmonių širdžių.

     Vakarų pasaulio liberalai ateistai gerai žino, kad nevaldoma, lengvabūdiška, nevaržoma laisvė veda į socialinį chaosą. Jie to nenori. Bet jie negali šauktis malonaus dieviško absoliučių moralinių vertybių šaltinio savo sekėjams įtikinti išmintingai, su saiku naudotis savo laisve. Todėl jiems belieka griebtis išorinės prievartos šėlstančioms aistrų bangoms nuraminti, kad jos nekenktų kitiems bendruomenės nariams. Tokios žmonių susikurtos valdymo kontrolės ir yra vieša bei slapta policija, kariuomenė, kalėjimai, trėmimai, koncentracijų stovyklos, prievartos sunkieji darbai ir žudynės užsispyrusių neklaužadų. Čia priklauso ir partijų leidžiami įstatymai, kuriami savotiški papročiai ir mados. Šiuo metu daugumos nuomonė ir elgesys stipriausiai riboja laisvės akiračių užmojus. Bet istorija liudija, kad tokios dirbtinės policinės ir politinės kontrolės tiek tevertos ir tiek tepajėgia suvaldyti žmogaus aistras ir despotiškus savivaliavimus, kiek voratinkliai prabėgantį šerną. Ant tokių pagrindų statomos dorovinės vertybės stovi tartum ant lakaus žmonių nuomonių smėlio.

     Daugumos mėgstamiems dalykams atiduodamoji pirmenybė yra dviašmenis kardas. Ji gali būti konstruktyvi, bet gali būti ir destruktyvi tiek paskiro žmogaus, tiek visuomenės gyvenimui. Sodomos ir Gomoros miestiečių populiariausi sekso pomėgiai pasibaigė jų sunaikinimu. Vokietijos nacių populiari rasinė dorovė siekė sunaikinti žydų tautą. Masių užgaidomis, moderniųjų laikų “dvasios reikalavimais, vietos nepastoviomis aplinkybėmis besiremiančiai dorovei visada gresia pavojus užgniaužti laisvę. Taip dažnai atsitinka moralinio puvimo laikotarpiais, kai viskas payra moralinio reliatyvizmo doktrinoje. Tada jau nebelieka galiojančio, jokių laiko audrų nepaliečiamo tribunolo, pajėgaus atsispirti tironų gundymams, kurio galėtų šauktis ateistai savo teisėms apginti.

     Ateizmo pradinė tragedija glūdi tiesos krizėje. Jis paneigė absoliučią būtį ir gėrį, sudievino žmogų. Tokios filosofijos įtakoje ateistai tapo reliatyvizmo aukomis. Jie yra bejėgiai garantuoti tikrąjį žmogišką pajėgumą, tiesą, taiką, gerovę, saugumą ir laisvę. Lygiai taip, kaip yra tiesa, kad egzistuoja Dievas — paskutinis pylimas sulaikyti klaidingoms ideologinėms pretenzijoms, taip ir absoliutus nepažeidžiamas teisingumas yra tame pačiame Dieve paskutinis pylimas sulaikyti šėlstantį neribotą laisvumą.

     Absoliučiu Dievo teisingumu paremta dorovė padeda žmonėms savo gyvenimu liudyti tą tiesą ir teisingumą, nes jie yra įsitikinę, kad tiesa ir teisingumas tikrai egzistuoja ir kad jie pagaliau nugalės, nors tuo tarpu ir tenka kentėti po tironų padu. O kai bandoma statyti dorovę ant metafizinio reliatyvumo, ant totalinės valstybės tironijos, ant į piktadarybes linkusių masių, ant įsigalėjusios propagandos spaudimo ir ant populiaraus smukimo, tai jokie ateistų samprotavimai neįstengs sukurti drausmingos visuomenės. Pakanka panagrinėti mūsų laikų tragišką istoriją, jei norima pamatyti, jog tai yra skaudi tiesa.

     Vakarų pasaulio abejingumas absurdiškoms nacių, fašistų ir komunistų idėjoms bei šlykščiausiems nusikaltimams ir milijonams negimusių kūdikių skerdikams priskirtinas Vakarų civilizacijos atsipalaidavimui nuo Dievo. O daugelio tų, kurie dar save laiko krikščionimis, tikėjimą nusilpnino moralinis reliatyvizmas. Jie pasidarė nejautrūs dideliems nusikaltimams. Tik pagalvokime apie šaltakraujiškas skerdynes milijonų nekaltų, dar negimusių kūdikių! Toks tikinčiųjų nepajėgumas priešintis raudonajam absoliutizmui netiesiogiai padeda laikytis ir net plisti ateistiniam humanizmui.

     Ateistams reikėtų pasimokyti iš vieno Dostojevskio romano herojaus, kuris po savo šlykščiai žiaurių darbų prisipažįsta: “Pradėjęs su neribota laisve, atsidūriau neribotame despotizme” (“Revoliucijos katekizmas”).

     Istorija liudija, kad jeigu žmogus tampa Dievu, tai milijonai padaromi įkalintais vergais, įbaugintais automatais, išžudytais lavonais. O prancūzų rašytojas Gabriel Marcei dar taikliai prideda: “Visuomenė paverčiama termitų kolonija”.

(Pasinaudota V.P. Miceli, S.J., knyga “The Gods of Atheism”)