Spausdinti

ALDONA ZAILSKAITĖ

     Naujas Šv. Rašto teksto studijavimo būdas nebenarsto jo istorinių klodų, o stengiasi suvokti jo dabartinės formos teologinę prasmę. Vienu tokių senesnių analitinių Šventraščio studijavimo būdų kruopščiai buvo analizuojami teksto stilistiniai bruožai, stengiantis atsekti, kurios jo teksto dalys iš kur paimtos ir kaip tos dalys supintos.

     Pavyzdžiui, Senojo Testamento pirmosiose penkiose knygose (Pradžios, Išėjimo, Teisėjų, Skaičių, Pakartoto Įstatymo — “Penkiaknygėje”), kuriose yra atpasakojami lemiamieji įvykiai Dievo išrinktosios tautos istorijoje, yra rasti net keturi ankstyvesnės pasakojamosios tradicijos šaltiniai, būtent: jahvistinis, elohistinis, deuteronomistinis ir kunigų. Stebėdami jų stilistinius ir tematinius pasikartojimus, mokslininkai atpažįsta, kas iš kurio šaltinio paimta, ir stengiasi atkurti originalųjį pasakojimą. Tokia Šventraščio teksto analizė yra vadinama “tradicijų istorija”. Jos duotas įžvalgas (ir kitų tarpe) kun. A. Rubšys aprašo ir iliustruoja “Rakte į Senąjį Testamentą”, pirmoje dalyje (“Krikščionis gyvenime” Nr. 22, p. 53).

     Toks teksto išnarstymas yra davęs svarbių rezultatų, padedančių suprasti istorinį laikmetį, kuriame Senojo Testamento įvykiai vyko ir kilo pasakojimai. Tačiau biblinės studijos tuo nepasibaigė, ir nauji Šventraščio tyrinėjimo metodai suteikia naujų įžvalgų į jo sąrangos gilų prasmingumą.

     Per paskutiniuosius 10-12 metų išsivystė naujas būdas analizuoti Šv. Rašto tekstą, vadinamas “kanonine kritika”. Jį prieš porą metų labai prieinamai aprašė kun. Carrol Stuhlmueller žurnale “The Bible Today” (Jan 1988, p. 5-12). Tame straipsnyje jis parodo, jog Šv. Rašto knygos iš tikrųjų yra surikiuotos ne istorine tvarka (kaip paviršutiniškai jas peržiūrint gali pasirodyti), o norint iškelti vieną kurį supratimą apie Dievo veikimą pasaulyje, žmonijos istorijoje — taip, žmonijos, ne vien žydų.

     Daug kas, be abejo, žinome, kad katalikų, protestantų ir žydų Šventraščiai yra skirtingi savo sudėtimi, turiniu. Sąrašas, kurios knygos yra laikytinos Šventraščiu, yra vadinamas kanonu, o šis kanonas yra skirtingas žydams, protestantams ir katalikams. Šiuos skirtumus kun. Rubšys parodo lentelėse minėtame veikale (p. 28-29). Daugiausia knygų įeina į katalikų priimtą Biblijos kanoną, mažiau protestantų ir dar mažiau žydų.

     Stuhlmueller parodo, kad teologiškai ne mažiau reikšminga už turinio apimtį yra tvarka, pagal kurią Šventraščio knygos yra surikiuotos. Kanoninė kritika prileidžia, jog Šv. Raštą sudarančių knygų tvarka nėra atsitiktinė, ir pastebėdama skirtumus tarp, pavyzdžiui, žydų ir krikščionių Biblijų sustatymo, klausia, kas buvo norėta ta tvarka pasakyti. Stuhlmueller parodo, jog tų pačių knygų skirtinga tvarka parodo ir esminį skirtumą tarp krikščionių ir žydų supratimo apie Dievo veikimą žmonijos istorijoje.

     Krikščioniškasis Biblijos kanonas susidaro iš Senojo ir Naujojo Testamento, kurio, savaime aišku, žydai nepripažįsta; yra dideli skirtumai ir jų Senojo Testamento sąrangoje.

     Krikščionių Senasis Testamentas susideda iš šių knygų grupių: 1. Prasideda su vadinamomis “Istorinėmis knygomis”, kurios dažnai dar sudalinamos į Penkiaknygę, arba penkias Mozės knygas, ir likusias knygas nuo Jozuės iki Esteros. 2. Toliau — “Išminties knygos”, prasidedančios su Jobo knyga ir įjungiančios Psalmes bei Patarles. 3. Pagaliau eina “Pranašų knygos”, sudalintos į keturis didžiuosius pranašus (Izaijas, Jeremijas, Ezechielis ir Danielis) ir dvylika mažesniųjų. Po Jeremijo knygos dar randame Raudų knygą ir (katalikų Biblijose) — Barucho. Be to, katalikų Biblijose Senojo Testamento gale dar būdavo dvi Makabiejų knygos. Dabartiniame katalikų New American vertime jos jau įrikiuotos po “Istorinių knygų”. Tai krikščionims “savaime aiški”, įprasta jų tvarka.

     Tačiau jeigu su šia tvarka palygintume žydiškos Biblijos turinio sąrašą, rastume jau kitą tvarką: 1. “Įstatymas” (jų vadinamas “Torah” arba “Penki aknygė”) yra atskirtas nuo kitų istorinių knygų ir yra įdėtas pačioje pradžioje, kaip pati švenčiausia ir svarbiausia Šventraščio dalis. 2. “Pranašai” — knygos, susidedančios iš ankstyvųjų pranašų (Jozuės, Teisėjų, 1 ir 2 Samuelio, 1 ir 2 Karalių) ir vėlyvųjų pranašų (trijų didžiųjų ir dvylikos mažųjų — Danielius dedamas prie trečiosios grupės). 3. “Raštai”, pradedant Psalmėmis, Išminties knygomis, penkiais specialių švenčių ritiniais (Rūtos, Giesmių Giesmės, Eklesiasto, Raudų ir Esteros), pagaliau Danieliaus, Ezdro ir Nehemijo, baigiant 1-2 Kronikų. Ši žydiškojo Šventraščio knygų tvarka minima ir Senojo Testamento Siracido knygos prakalboje, ir Naujojo Testamento Luko evangelijoje: “Daug ir didelės išminties mums parodyta per Įstatymą, per Pranašus ir kitus, jų įpėdinius... Mano senelis... buvo su dideliu stropumu užsiėmęs skaitymu Įstatymo, Pranašų ir kitų knygų, kurios mums mūsų tėvų paliktos” (Siracido knygos prakalba). “Paskui Jėzus tarė mokiniams: ‘Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau... turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse* ”(Lk 24,44).

     O Psalmės yra trečiosios žydų Šventraščio dalies, “Raštų”, pradžia.

     Palygindama šiuos du Senojo Testamento suskirstymo būdus, kroninė kritika pastebėjo jų skirtingus teologinius nusistatymus. Krikščioniškasis Biblijos sustatymas pabrėžia laiko tėkmę į mesijaninę epochą, kurią šv. Paulius vadina “laiko pilnatve” (Gal 4,4). Krikščionių Biblija rodo, jog kiekvienas gyvenimo žingsnis veda žmoniją, ypač tikėjimo dovana apdovanotuosius, į tobulesnį Jėzaus atpažinimą, kaip Viešpaties ir Išganytojo. Krikščioniui istorija yra ne tiek praeities įvykiai, kiek ženklai ir simboliai, išpranašaujantys ir nurodantys Mesiją, kelrodžiai į “Jėzaus, mūsų pirmtako”, paslaptį, kas laiške Žydams taip įvairiai išdėstoma (1,1-2; 4,15-16; 6,20).

     Žydų Šventraščio kanonas iškelia Torą, arba Mozės Įstatymą, į garbės vietą. Po jo einančios knygos yra suprantamos ne tiek kaip istorija ar žingsniai į ateitį, kiek pranašų nuosprendžiai dėl žydų laikymosi ar nesilaikymo Įstatymo. Įstatymas tiek nurodo gyvenimo kelią, tiek yra ir paties gyvenimo išryškinamas. Todėl sinagogoje po šeštadieniais skaitomo “Toros — Įstatymo” visuomet būdavo skaitinys iš “Pranašų”.

     Krikščioniškųjų Biblijų Senasis Testamentas baigiasi Pranašų knygomis, kurios yra suprastos ne kaip Įstatymo laikymosi ar nesilaikymo pavyzdžių rinkinys, o kaip pranašystės apie ateisiantį Mesiją-Išganytoją, kaip kelrodžiai į jį, kaip vizijos, nurodančios, koks bus jis ir jo misija. Paskutiniojoje krikščioniškojo Senojo Testamento knygoje, Pranašų dalyje — Malachijo pranašystėje — yra žodžiai: “Štai aš siunčiu savo skelbėją, ir jis prirengs kelią prieš mane” (Mal 3,1). Šv. Morkus šiuo sakiniu pradeda savo evangeliją (Mk 1,2-3), pridėdamas dar sakinį iš pranašo Izaijo (Iz 40,3): “Štai aš siunčiu pirma tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties tau kelią. Dykumoje šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!” (Mk 1,2-3).

     Žydų Biblijoje “Pranašai ne tik taip pristatomi, kad jie interpretuotų “Įstatymą”, bet jų baigminė “Raštų” knyga — 2 Kronikų — baigiaisi pranašyste, kad žydai iš visų pasaulio kraštų keliausią Šventyklon: “Štai, ką sako persų karalius Kyras: ‘Visas žemės karalystes man davė Viešpats, Dangaus Dievas, ir jis man įsakė pastatyti namus Jeruzalėje, kuri yra Judėjoje; kas tarp jūsų iš viso priklauso jo tautai, Viešpats Dievas tebūna su juo, tekopia jis (į Šventyklą) ’ ” (2 Kar 36,23).

     Tad pagal žydų Šventraščio kanoną, jų Biblija baigiasi, atsisakydama politinių užmačių (žemės karalijos priklauso persui Kyrui), sukoncentruodama visą dėmesį į Šventyklą. Tuo tarpu krikščionių Biblija nukreipia dėmesį nuo Įstatymo ir Šventyklos į Mesiją, paruošdama kelią jo pasirodymui Jeruzalės Šventykloje.

     Tad matome, kad tiek žydų, tiek ir krikščionių Šventraščio knygų tvarka nėra atsitiktinė, o liudija skirtingus požiūrius į Dievą ir jo santykiavimą su žmonėmis. Žydų Biblija labiau pabrėžia žmogaus atoliepį į Dievo veikimą, jo kvietimą jį mylėti, o krikščionių — labiau iškelia paties Dievo iniciatyvą, stengdamasi ne tiek nurodyti tinkamą atoliepį, kiek jį iššaukti, išryškinant Dievo begalybę, ištikimą ir kantrią meilę žmogui.