Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
SU JUMIS NORIME PASIKALBĖTI
“Dar ir šiais laikais mes, kunigai ir tikintieji, esame kažkieno prižiūrimi bei kontroliuojami” — taip rašo kunigas Robertas Žukauskas. Vis dar lendame į kunigų asmeninį gyvenimą. Štai paskambina kurios nors įstaigos darbuotojas, pasikviečia vienokiu reikalu, o atėjęs pamatai, jog tavęs laukia... saugumietis. Tasai, kuris kvietė, išeina pro duris taręs: “Čia su jumis nori pasikalbėti”. Būdas negarbingas, bet, matyt, išmėgintas.
Taip atsitiko ir man. Paskambino Molėtų vykdomojo komiteto karinio kabineto darbuotoja ir pasakė norinti grąžinti Utenoje priregistruotą karinį bilietą. Atėjau, pasiėmiau bilietą ir išgirdau jau minėtą frazę: “su jumis nori pasikalbėti”.
Likau akis į akį su vyriškiu, kuris man prisistatė, parodęs pažymėjimą, ir pridūrė: “Esu iš tos negarbingos, susikompromitavusios firmos”. Sužinojau, kad mane, kaip naują žmogų rajone, saugumiečiai nori perspėti, kad nepažeidinėčiau konstitucijos. Klausinėjo, kaip sekasi darbas, ar katekizuojami vaikai, kiek jų ateina, ką aš galvoju apie mokyklas, ar reikia kunigui eiti į mokyklą. Priminė prieš mane čia, Molėtuose, buvusį vikarą, išdėstė jo santykius su parapijos klebonu. Mintyse kilo klausimas: iš kur jis tai gali žinoti, pagaliau koks jo reikalas? O jis dar pridūrė, kad buvęs vikaras galėjo gauti ir geresnę vietą. Išgirdau, kad vyskupai kunigų skirstymo klausimus derina su Saugumo komitetu. Neištvėriau ir paklausiau: “Tai ne vyskupai, o jūs vietas skirstote?” Jis atsakė: “Mes irgi norime, kad parapijoje būtų geras vadovas, mums tai irgi svarbu”.
Ir man buvo pasiūlyta gera vieta. Pašnekovas pareiškė: štai iškels parapijos kleboną, o mane į jo vietą, ar net į dekano pareigas!
Argi nejuokinga, kad šiais laikais, kai valstybė nori surasti bendrą kalbą su bažnyčia, vis dar kišamasi į pastarosios vidaus reikalus. Juk tai absurdas.
Pasirodo, man vėluojant į šį pokalbį penkias minutes, aš buvau pakartotinai ieškomas telefonu.
To saugumiečio pavardės neįsidėmėjau, jis sakėsi nieko blogo man nenorįs, o išsiskirdamas dar pasiūlė savo paslaugas: jeigu prireiks vaistų ar ko kito, kad kreipčiausi į jį. Man paliko savo namų telefono numerį, užrašė vardą — Vidas. Pavardės dėl kažkokių sumetimų nepanoro rašyti, pasakė: “Esant reikalui, išsikviesiu ar pats ateisiu pasikalbėti, bet stengsiuosi būti neįkyrus”.
Jis norėjo, kad apie mūsų pokalbį niekas nesužinotų, bet labiau vertindamas viešumą ir demokratiją siūlau viską spręsti neslepiant, atvirai. (Respublika)
LIETUVOS GAILESTINGOSIOS SESERYS
Lapkričio 16 dieną Vilniuje įvyko Lietuvos medicinos seserų suvažiavimas. Jame dalyvavo visuomeninių bendrijų atstovai, o taip pat ir dvasininkai. Suvažiavime nutarta atkurti prieš karą veikusią Lietuvos gailestingųjų seserų sąjungą. Jos prezidente išrinkta Klaipėdos miesto ligoninės vyriausioji medicinos sesuo, TSRS liaudies deputatė Ona Mitalienė, viceprezidentė — Kauno klinikų vyriausioji medicinos sesuo Janina Ivaškevičienė. Išrinkta sąjungos taryba, kuri rūpinsis visais praktiniais medicinos seserų reikalais. (Tiesa)
PIRMOJI GREITOSIOS PAGALBOS LIGONINĖ LIETUVOJE
Vilniuje — Lazdynuose kyla nauji greitosios pagalbos ligoninės rūmai. Statomos ligoninės vyriausias gydytojas — Leonardas Streikus. Ligoninė turės 870 lovų ir skirsis nuo kitų ligoninių tuo, kad visa žmogui reikalinga skubi pagalba bus vienoje vietoje, o neišmėtyta po įvairias miesto ligonines. Iš kur bebūtų atvažiavęs žmogus, jeigu staiga susirgo ar jį ištiko trauma, be jokių sunkumų bus paguldytas šioje ligoninėje. Čia bus 60 reanimacinių lovų, 39 operacinės.
Ligoninė turėjo pradėti veikti dar šiame penkmetyje, bet statybininkai nespėja. Numatoma, kad pirmasis ligoninės korpusas, kuriame įsikurs terapiniai skyriai, pradės veikti 1990 metų vasarą. Čia dirbs 400 medicinos seserų ir 200 gydytojų. Kitas ligoninės korpusas bus pastatytas tik 1991 metais. (Tiesa)
AŠ PAŽINAU KARALIŲ TAVYJE
Taip vadinasi režisieriaus Henriko Šablevičiaus dokumentinis filmas apie tragiško likimo poetą Vytautą Mačernį. Kartu su operatoriumi Kornelijum Matuzevičium režisierius kviečia žiūrovus aplankyti Vytauto Mačernio gimtąjį Šarnelės kaimą Žemaitijoje, pasigėrėti šio krašto gamta, kurią savo kūryboje jis yra apdainavęs, pasiklausyti jį pažinojusių žmonių pasakojimų apie poetą, jo charakterio bruožus, santykius su draugais ir artimaisiais, apie tragišką jo žuvimą, besibaigiant karui, nesulaukus nė 24-ojo gimtadienio. (Komj. tiesa)
ATSIRADO DAR VIENA INSTITUCIJA — DARBININKŲ KONTROLĖ
Darbininkų kontrolė jau turi daugiau kaip šimtą narių. Numatoma ir kaimuose steigti žemdirbių kontrolės grupes. Kontrolieriai pasiryžę surasti deficitinių prekių nutekėjimo skyles ir jas tvirtai užtaisyti. Ateityje darbininkų kontrolė domėsis ne tik prekyba, bet ir buitiniu gyventojų aptarnavimu, transporto darbu. Jau ir be šios naujos institucijos įvairių tikrintojų prekyboje tikrai nestinga: liaudies kontrolieriai, milicijos KSNG tarnyba, vietinių Tarybų atitinkamos nuolatinės deputatų komisijos, žinybinė kontrolė, rajonuose ir miestuose veikiančios LRSPST visuomeninės prekybos, viešojo maitinimo bei buitinio aptarnavimo įmonių darbo kontrolės komisijos, prekybos ir prekių kokybės inspekcija ir t.t. Deja, gero sutarimo tarp jų nėra, dažnas dirba kas sau. Neretai netgi stengiasi nematyti akivaizdžių prekybos trūkumų ir pažeidimų. Buvo tikėtasi, jog visokie paskirstymo sąrašai, talonai ir vizitinės kortelės pagaliau turėjo padaryti galą prekių “nubyrėjimams” į šalį. Nusivylimas pažvelgus į turgų — ir deficitinio muilo, ir skalbimo miltelių, ir cukraus čia yra iki valios, tik, žinoma, už keleriopai didesnę kainą. Iš ekonominių sunkumų pelnosi sukčiautojai, o žmonės vis labiau praranda pasitikėjimą kontrolės sistema ir jos galia. (Tiesa)
LIETUVOS PARDUOTUVĖSE GAUSU... BROKUOTŲ PREKIŲ
Pastaruoju laiku į “Tiesos” redakciją plūstelėjo kolektyvinių laiškų banga. Nemaža laiškų, kuriuose vyrauja nepasitenkinimo gaida vykdomųjų komitetų bei apylinkių Tarybų darbu.
Vilniaus rajono Nemėžio gyvenvietės gyentojai abejoja savo apylinkės rajono vadovų kompetencija ir sugebėjimu dirbti. Žmonės rašo, kad jų gyvenvietėje nėra nei šviesos, nei tvarkos. Žmonės vargsta dėl transporto stokos. Užtat čia karaliauja degtinės pardavinėtojai, girtuokliai... Pasirašiusieji laišką, o parašų visas puslapis, mano, kad niekam nereikalingi apylinkių vadovai, kurie nesugeba drauge su žmonėmis sutvarkyti elementariausių dalykų.
Lietuvos žmonės ir istorija dar tars savo žodį, kas šią brangią tautos atgimimo valandą buvo sąžiningas, kilnus ir doras, o kas susigundė namais, brangakmeniais, valiuta...
Tuo tarpu Lietuvos parduotuvėse gausu... brokuotų prekių: vienas batas lygus, kitas susiraukšlėjęs. Viena švarko rankovė aukščiau, kita — žemiau. Durų spyna vienokia, o raktai kitokie. Knygų spintai stiklų neįdėsi — per dideli arba per maži... Visko net neišvardysi.
Norima prekiauti su užsienio firmomis. Joms tai mes prekes gaminsime, kaip reikia, o sau, o savo krašto gyventojams? Savi perka bet ką.
Štai laiškas apie visiems mums brangią lietuvių kalbą. Šilališkis J. Kvietkus nusipirko Alytuje pagamintą šaldytuvą “Snaigė”. Pasižiūrėjo į instrukciją — ogi ji parašyta tik rusiškai. Praėjo daugiau kaip metai, kai lietuvių kalba pripažinta valstybine, o “Snaigės” gamybos organizatoriai vis dar nesugeba Lietuvos pirkėjui pateikti gimtuoju žodžiu išdėstytos instrukcijos. Įdomu, kas trukdo? (Tiesa)
NAUJI LAIKRAŠČIAI
Kone kasdien vis naujiena. Staigiai padidėjusioje laikraščių šeimoje pasirodė dar trys nauji laikraščiai.
Lietuvos teisininkų draugija pradėjo leisti periodinį laikraštį “Justitia”. Jis rašys ne tik apie šios draugijos, bet ir apie respublikos liaudies teismų, prokuratūros, milicijos, valstybės saugumo komiteto veiklą. Skaitytojai čia ras konsultacijų teisiniais klausimais. Laikraščio žurnalistai žada pateikti daug įdomių, intriguojančių straipsnių, atsiminimų, net anekdotų. “Justitia” yra lyg tęsinys dar 1939 metais išleisto (penki numeriai) “Teisės” žurnalo. Šio žurnalo gyvavimą nutraukė okupacija. (Tiesa)
‘Tėvynės šviesa” — savaitraštis. Redaktorius Juozas Subačius. Laikraštis skiriamas ne tik mokytojams, bet ir tėvams bei visuomenei, ¡domūs mokytojų ir mokslininkų apmąstymai apie tautinės mokyklos kūrimą, apie Lietuvos mokytojų sąjūdžio darbus. Daug vietos skiriama Vytauto Didžiojo universiteto sunkumams. Patraukia skyreliai “Jauniesiems pedagogams”, “Švietimas pasaulyje”, “Psichologo artuma” ir kiti. (Tiesa)
“Ūkininko patarėjas” — išėjo pirmasis atkurto savaitraščio “Ūkininko patarėjas” numeris. Jame išspausdinta “Redakcijos žodis Lietuvos ūkininkui”. Daug patarimų sodininkams ir bitininkams. Lietuvos nepriklausomybės laikais “Ūkininko patarėjas” buvo vienas iš populiariausių savaitraščių. Savaitraštį 20 tūkstančių egzempliorių tiražu spasudina “Aušros” spaustuvė. (Kom. tiesa)
TAUTOS LIKIMO FILOSOFAS
Lietuvos Menininkų rūmuose įvyko literatūros vakaras “Likimo giesmė”, skirtas poeto Jono Aisčio 85-osioms gimimo metinėms.
Poetas įvairiose enciklopedijose pažymėtas skirtingomis pavardėmis — jų turėjo net keturias: J. Aleksandravičius, J. Kossu-Aleksandravičius, J. Kuosa Aleksandriškis, J. Aistis. Galvojęs būti inžinieriumi, tėvų svajonėse matytas kunigu, jis tapo vienu didžiausių XX amžiaus lietuvių poetu. Elegiška ir graudi lyg liaudies daina, persmelkta artėjančios katastrofos nuojauta, Jono Aisčio poezija buvo gerai pažįstama ir labai mėgstama prieškarinėje Lietuvoje.
Kauno universiteto auklėtinis, 1939 metais Švietimo ministerijos stipendija išvažiuodamas studijuoti į Grenoblį (Prancūzija), dar nežinojo, kad į tėvynę nebesugrįš... antrąją gyvenimo dalį Jonas Aistis praleido JAV. Prieš savo valią liko Amerikos žemėje visiems laikams.
Jo poezija sugrįžta Lietuvon beveik po penkiasdešimtmetės tremties ir užima jau derančią vietą mokyklų programose, literatūros chrestomatijose. Pernai “Vaga” išleido Jono Aisčio eilėraščių rinktinę “Katarsis”, ateinančiais metais skaitytojus pasieks užjūriuose rašytos eseistikos knygos.
Apie poetą ir jo šeimą jubiliejiniame vakare pasakojo ir ištraukas iš laiškų skaitė sūnėnas, teisininkas Justinas Aleksandravičius. Jono Aisčio eiles deklamavo aktorė Virginija Kochanskytė. (Tiesa)
KEIČIASI SANTYKIAI SU RELIGIJOM
Dar neseniai santykius tarp tikinčiųjų ir valstybės organų Lietuvoje reguliavo Religijų reikalų tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos įgaliotinis Lietuvos TSR. Dabar ši įstaiga pertvarkyta į Religijų reikalų tarybą prie Respublikos Ministrų Tarybos. Naujos įstaigos pirmininku yra Liudvikas Valančius. Jis sako, kad šį mėnesį bus pateikta vyriausybei nauji veiklos nuostatai. Jeigu jie bus patvirtinti, be sąjunginės žinybos diktato galėsime spręsti visus religinius reikalus Lietuvoje. Numatoma savarankiškai registruoti naujas religines bendruomenes Lietuvoje. Tokių religinių bendruomenių šiuo metu Lietuvoje yra 10: katalikai, sentikiai, stačiatikiai, liuteronai, reformatai, baptistai, musulmonai, penkiasdešimtininkai, judėjai ir karaimai. Nuo šiandien, nesiklausdami Maskvos, išduos leidimus statytis maldos namus. Tokių leidimų per metus jau duota 18. Tikintiesiems sugrąžinti 22 maldos namai. Tačiau yra ir vilkinimo. Pavyzdžiui, Kauno miesto vykdomasis komitetas daug kartų žadėjo, bet vis neįstengia įrengti rezidencijos Kauno arkivyskupijai, buto kardinolui. Respublikinė turizmo ir ekskursijų taryba delsia grąžinti varpinę. Vilniaus miesto Lenino rajono vykdomasis komitetas — Domininkonų vienuolyno pastatą. Dar įgaliotinis pasakojo, kad tenka domėtis ir padėti spręsti butų ir buitines kulto tarnų problemas. Patenkintas prašymas mokėti pensiją zakristijonui ir vargoninkui. Tarpininkaujama ryšiuose su užsienio šalimis. Dabar leidimo išvykti į užsienį Lietuvos kulto tarnams nereikia prašyti Maskvoje — vizas jie gauna Lietuvoje.
Kunigų labai trūksta. Apie 170 parapijų neturi savo klebonų. Ketvirtadalis dvasiškių turi per 70 metų. Antri metai neribojamas priėmimas į Kauno kunigų seminariją. Šiemet į pirmąjį kursą priimta 47 klierikai, į atkurtą Telšių seminariją — 22. Abiejose seminarijose dabar mokosi 184 seminaristai. (Buvo laikai, kai penkiuose seminarijos kursuose mokėsi 25 klierikai). (Komj. tiesa)
GERAI DAR, KAD, KAI NĖRA CUKRAUS, YRA SALDAINIŲ
Vilniuje, Spaudos rūmuose, žurnalistai, užsinorėję išgerti puodelį arbatos (kava labai prastos rūšies), išgirsdavo — “nėra cukraus”. Vietoje cukraus tiko šokolodinis saldainis, kuriuos po vieną pardavinėjo kasininkė. Tik po vieną — kitaip bematant išgirstume — “nėra ir saldainių”. Šiandien žmonių jau visai nestebina, jei kažko trūksta, nepagamina ar nėra. Tai seniai yra tapusi gyvenimo norma. (Komj. tiesa)
TRŪKSTAMŲ PREKIŲ SĄRAŠAS ILGĖJA
“Tiesos” korespondentas Gintautas Kniukšta iš Kretingos ir Klaipėdos rajonų rašo, kad jis su Lietuvos žemės ūkio darbuotoju prof. sąjungos respublikinio komiteto sekretoriumi Alfonsu Gedgaudu domėjosi kaimo prekybos reikalais. Užsuko į vieną parduotuvę, užsuko į antrą, trečią — vaizdas visur vienodas. Doviluose jau du mėnesiai nėra tualetinio muilo. Šiuparių kaime pritrūko net druskos ir degtukų. Jau pirmoje Rubulių parduotuvėje Kretingos sodininkystės tarybinio ūkio darbininkė Janina Viskontienė klausia, kur dingo actas, majonezas, aliejus... Nespėjus praverti Kalniškių parduotuvės durų, žmonės apibėrė klausimais: “Kodėl kaimiečiai turi valgyti prastesnę duoną negu miestiečiai? Kodėl tik kartą, per savaitę į parduotuvę atveža 10 kilogramų prastos dešros?” Kiek kartų kalbėta, kad ir kaimą turi pasiekti gardi duona. Viskas veltui. Kaimietis, sako, kantresnis, nepuola tuoj pat su kumščiais aiškintis. Bet ir jo kantrybė ne geležinė. Kodėl šitaip į žemdirbį žiūrima? Labiausiai kaimo žmonės supyko dėl muilo ir skalbimo priemonių. “Kas sugalvojo traktorininkui ir miesto žmogui duoti vienodą kiekį muilo?” — priekaištavo žemdirbiai.
Juk Lietuvos kaimietis irgi žmogus: statosi namus, kuria šeimas, nori pirkti ir šaldytuvą, ir baldus, ir televizorių. Deja, kol kas skiriami šių prekių fondai Lietuvos kaimui apgailėtinai mažai...
KUN. JUOZO TUMO-VAIŽGANTO 120 METŲ GIMIMO JUBILIEJUS
Sukako 120 metų, kai gimė lietuvių literatūros klasikas, visuomenės veikėjas, publicistas kun. Juozas Tumas-Vaižgantas. Muziejuose ir bibliotekose atidaryta jubiliejinės parodos, mokyklose rengiami literatūros vakarai. Naujų kūrinių mylimo rašytojo atminimui sukūrė dailininkai ir liaudies meistrai.
Iškilmingas kun. Juozo Tumo-Vaižganto gimimo 120-ųjų metinių minėjimas rugsėjo 20 dieną įvyko Vilniuje, akademiniame dramos teatre. Prisiminti rašytojo gyvenimą ir darbus, pabūti su jo knygų herojais čia rinkosi žmonės, kuriems brangus Vaižganto žodis, kuris šiandien būtų labai reikalingas. Į minėjimą atvyko atsakingi partiniai ir tarybiniai darbuotojai, visuomeninių organizacijų, dvasininkijos atstovai.
Nuaidi sidabrinė kanklių muzika, tyria ir tauria banga užliedama visą salę, tarsi perkeldama į nuostabųjį Vaižganto sielos pasaulį. Aktorių lūpomis prabyla jo mintys, giliausius širdies kampelius pasiekia pranešėjų žodžiai apie didį žmogų.
“Tauta, tautiškumas Vaižgantui — viena didžiausių vertybių”, pasakė prof. Aldona Vaitiekūnienė. Ir pats Vaižgantas, ir jo vaizduojami žmonės jaučia savo tautybę, Žemdirbių tautai ji reiškia būti savoje žemėje, savose sodybose auginti derlių. Ir kun. Tumo salpyvardis — Vaižgantas — juk žemdirbių dievo, derliaus, vaisos, linų ir kanapių dievo vardas. (Tiesa)
“LIETUVĄ IR LIETUVIUS MYLĖJAU.
J. TUMUI-VAIŽGANTUI —120”
Toks įrašas iškaltas dailiame ąžuoliniame stogastulpyje, sukurtame liaudies meistro S. Karanausko. Stogastulpis pastatytas prie Svėdasų vidurinės mokyklos.
Stogastulpyje jautriai išdrožtas J. Tumo-Vaižganto bareljefas bei vaizdai iš neužmirštamų jo kūrinių — Severiutė, Mykoliukas su smuikeliu ir plačiai skambantis Alaušo varpas. (Ten pat)
PAMINKLAS TREMTINIAMS
Nėra turbūt Lietuvoje kaimo, iš kurio 1941-aisiais, o taip pat ir pokario metais nebūtų ištremta niekuo nekaltų žmonių. Partiniai, tarybiniai ir ūkiniai organai, “Tremtinio” klubai, kitos visuomenės organizacios dabar sprendžia, kaip užglaistyti žmonėms padarytas skriaudas, pagerbti tremtyje mirusių atminimą. Šiam teisingumui atstatyti daug daroma ir Raseinių rajone. Ariogaloje iš aplinkinių sodybų, iš kurių buvo ištremti žmonės, surinkus po akmenį ir užrašius ant jų nukentėjusiųjų pavardes, pastatytas paminklas. (Žemės ūkis)