ANTANAS GRINIUS
— Pavogiau laikrodį.
— Tai grąžink, — sako kunigas.
— Še! — duoda čigonas kunigui laikrodį.
— Man jo nereikia. Atiduok tam, iš kurio paėmei, — aiškina kunigas.
—Daviau, bet neėmė, — teisinasi čigonas.
— Jei neima, tai pasilaikyk sau, — sako kunigas.
Kunigas, baigęs klausyti išpažinčių, pasigedo laikrodžio. O čigonas džiaugėsi, kad “gerai” atliko išpažintį ir gavo laikrodį...
Šv. Kazimiero koplyčios kupolas J. Grikienio nuotr.
O štai kas man kartą atsitiko. Keičiau čekį banke. Kasininkė, suskaičiavus pinigus, įdėjo į voką ir man padavė. Pinigų banke netikrinau. Parėjęs namo, suskaičiavau ir radau daugiau negu man priklausė. Kitą dieną nuėjau į tą banką ir duodu kasininkei man perduotus pinigus. Kasininkė užsigauna ir pinigų neima, sakydama, kad ji pinigų neperdavė, ir jie jai nepriklauso. Palikau pinigus kasos langelyje ir išėjau.
Viena moterėlė, išėjus iš krautuvės, eidama namo, rado ant kelio ryšuliuką pinigų. Ji tuos pinigus pasiėmė ir parsinešė namo. Namie suko galvą, ką su tais pinigais daryti. Grąžinti nėra kaip, nes nežinai, kas juos pametė. Eina pas kleboną ir klausia, ką su tais pinigais daryti. Klebonas sako: “Radai, tai ir turėk sau”. Bet jai širdis neleido tų pinigų sau pasilikti, tad juos paliko bažnyčiai ir atsisveikinusi išėjo namo.
Prel. dr. F. Bartkus ir kun. dr. P. Aleksa savo knygoje “Dievas ir žmogus” aiškina apie rastus daiktus. Jie čia kalba apie niekam nepriklausančių daiktų užėmimą ir sako, kad radimas yra taip pat tam tikra užėmimo rūšis.
Tačiau anaiptol ne visada, o tik esant tam tikroms sąlygoms, galima teisėtai pasisavinti rastą daiktą. Skiriami trejopi rasti daiktai: lobis, savininko sąmoningai išsižadėtas daiktas ir savininko netyčia pamestas daiktas.
Lobiu vadinamas kilnojamas, vertingas ir paslėptas (dažniausiai žemėje užkastas) daiktas, kurio savininkas nėra žinomas. Jis priklauso tam, kas jį randa, jei randa savo lauke; o jeigu svetimame — pusė priklauso jam, pusė lauko savininkui. Jei kuriose šalyse valstybės įstatymai yra kitaip nustatę, to reikia ir laikytis, bent po teismo sprendimo.
Savininko sąmoningai išsižadėtas daiktas niekam nepriklauso, tai jo teisėtu savininku tampa tas, kas pirmas jį pasiima.
Savininko netyčia pamestas daiktas nesiliauja priklausęs jį pametusiam. Radėjo teisės ir pareigos jo atžvilgiu yra šios:
a. Nėra griežtos pareigos paimti rastąjį daiktą, todėl kas jo nepaima, teisingumui nenusikalsta. Tačiau, jeigu tuojau nepaimtas daiktas greitai sugestų ar sunyktų, yra iš artimo meilės einanti pareiga jį paimti.
b. Kas paima rastą daiktą, privalo jį saugoti, kaip savo, ir su atitinkamu stropumu ieškoti jo savininko; ieškojimo stropumas turi maždaug atitikti daikto vertę.
c. Atsiradus savininkui, daiktą reikia jam grąžinti. Daikto saugojimo, savininko ieškojimo ir, jei daiktas gyvas, jo išlaikymo išlaidas savininkas privalo sumokėti radėjui.
d. Jei praėjus tam tikram gana ilgokam laikui savininkas neatsiranda, radėjas gali sau pasilaikyti daiktą. Žinoma, būtų tobuliau jį atiduoti geriems tikslams, bet griežtos pareigos taip daryti nėra. Kiek laiko turi praeiti, kad rastą daiktą būtų galima pasilaikyti sau, smulkiau nurodo valstybės įstatymai. Reikia jų laikytis.
e. Bet jeigu kas tyčiomis neieškojo savininko ar ieškojo be pakankamo stropumo, tai, ir praėjus nustatytam laikui, neturi teisės pasilaikyti daikto, bet privalo atiduoti geriems tikslams.
Štai kokį įdomų atsitikimą pasakoja J. W. Tkach, žurnalistas, 1986 m. angliškame žurnale ‘The Plain Truth”:
“Mėgau karvelius ir jų savo darbe turėjau apie 50 porų. Karvelių lizdams įrengti labai tiko tuščios cigarų dėžutės. Vaikščiojau po kaimynines krautuves ir jų prašinėjau. Vieną popietę grįžęs su pilnomis rankomis tų dėžučių, pradėjau jas atidarinėti. Atidarant trečią ar ketvirtą dėžutę, nustebau. Dėžutė buvo pilnai prikrauta 100 dolerių banknotų! Suskaičiavęs radau 12 tūkstančių dolerių. Mano širdelė mušė taip smarkiai, kad, manau, ir kaimynai galėjo girdėti. Ilgai galvojau, galvojau ir nesugalvojau, ką su jais daryti. Uždaręs ir užklijavęs įdėjau dėžutę į maišą ir užkasiau giliai savo darže. Visą naktį nemiegojau. Galvojau ir galvojau, kaip ir kur praleisti tuos pinigus. Dvi dienas negalėjau susivokti: sėdžiu mokyklos suole, žiūriu pro langą ir vėl galvoju, ieškodamas geriausios išeities, kaip tuos pinigus praleisti. Gerai žinojau, kad aš negaliu eiti į krautuvę su 100 dol. banknotu, juk niekas nepatikės, kad 11 metų berniukas galėtų turėti tokio didumo banknotą. Galų gale nusprendžiau šiuo reikalu pasikalbėti su tėvu. Ir vieną vakarą papasakojau jam apie rastuosius pinigus. Tėvas sako:
— Gerai, bet ką tu galvoji daryti su jais?
Buvau nustebintas tokiu tėvo klausimu.
Jam aiškinau:
— Galvoju taip: išmokėsime savo namo skolas, nusipirksime naują automobilį, naujus baldus, virtuvei pagerinimus ir visai šeimai naujus drabužius...
Tėvas neleido man pabaigti ir paklausė:
— Ką tu galvoji? Juk tie pinigai nėra mūsų, tu turi juos grąžinti tam, kam jie priklauso!
— Bet aš nežinau, kur juos gavau.
— Tu turi surasti, — pasakė tėvas. — eik į kiekvieną krautuvę ir nieko nesakyk. Jie patys turi tave pamatyti ir prisiminti.
Ėjau į kiekvieną krautuvę, kurioje buvau gavęs tuščių cigarų dėžučių, o tėvas, stovėjo lauke ir mane sekė. Einant į paskutinę krautuvę, vienas krautuvės savininkų, pamatęs mane, pradėjo šaukti: “Jis! Jis — tas pats berniukas!” Tai buvo dviejų brolių laikoma maisto krautuvė, ir ta dėžutė buvo vieno brolio kasa, kurioje jis laikė visas santaupas, o jo brolis per apsirikimą įdavė man. Brolis jo apsirikimu netikėjo ir įtarė vagyste.
Galite įsivaizduoti, koks laimingas buvo brolis, pamatęs mane! Jis pasodino mane prie bufeto, pašaukė visus savo klientus ir papasakojo apie šį įvykį. Davė man 100 dolerių banknotą ir pasakė: “Tu gali atsivesti, kada tik nori, į krautuvę savo draugus, ir jūs visi gausite nemokamai ledų per visą jūsų gyvenimą”.
Tad kaip gražiai viskas pasibaigė! Malonu net skaityti. Tai buvo seniai - 1937 metais.