P. DAUGINTIS, S.J.
Daug kam tenka skaityti ar girdėti abejonių apie Evangelijų knygose pasakojamų įvykių istoriškumą. Kartais tos abejonės ir pačiam kyla. Egzegetai, tie mokytieji Šv. Rašto aiškintojai, kelia klausimus ir apie Kristaus bei jo apaštalų žodžių autentiškumą, ir tikrąją jų prasmę.
Norime į tuos klausimus, skaitant iškylančius, ir istorikų bei egzegetų mokslo vardu daromus kritiškus vertinimus trumpai atsakyti. Daugiausia pasinaudosime kunigo David Tracy, Čikagos universiteto teologijos profesoriaus, žodžiais ir mintimis. Šiais klausimais jis yra parašęs įvairių knygų: “Blessed Rage for Order: New Pluralism in Theology”, “The Analogical Imagination: Christian Theologie and the Culture of Pluralism”. Savo straipsnyje “To Trust or Suspect”1 jis rašo: “Krikščioniškosios religijos kilmė nėra grindžiama istoriškomis rekonstrukcijomis. Tačiau krikščionybė, kaip istoriškais faktais paremta religija, gali būti pažeidžiama perdėtu istoriniu kriticizmu... Jeigu Jėzus iš Nazareto iš viso nebūtų gyvenęs, ar būtų buvęs panašus į Elmer Gantry apgavimas, tai radikaliai pakeistų krikščionybės savęs suvokimą ir sampratą. Buvo ir vis atsiranda tokių teigimų. Tačiau jie buvo istorikų atmesti dėl istoriškai kritiškų motyvų. Dabar nė vienas apsišvietęs žmogus, net bedievis, jų nebekartoja.
Esu pareiškęs ir vėl patvirtinu: tyrinėjimai apie ‘istorinio Jėzaus’ buvimą ir studijos bei ieškojimai Jėzaus bei apaštalų žodžių originalios prasmės turi save suprantančios krikščionybės kritišką funkciją, uždavinį, nors ir negali dėl paties dalyko prigimties (krikščioniškos religijos antgamtiškumo) turėti konstitucinės patirties”.
David Tracy kitame “Commonweal” žurnalo straipsnyje rašo, kad “daugelis katalikų teologų yra atsargūs su istorikų ir egzegetų tyrinėjimų rezultatais (pvz., kad ir apie ‘istorinį Kristų’), kad nesuteiktų jiems kokios didelės teologinės reikšmės. Jie tik tarnauja korektyviniam (pataisymo) uždaviniui. Tokią reikšmę savo tyrinėjimams priskiria ir Kueng bei Schillebeeckx”,2 abu pagarsėję teologai savo drąsiomis, dažnai perdėtomis ar nepakankamai pagrįstomis išvadomis. Iliustracijai keletas pavyzdžių.
Kas Evangelijos pagal Matą autorius? Ilgus šimtmečius daugelis tikėjo, kad Evangelija pagal Matą yra parašyta paties apaštalo Levio-Mato. Tik vėliau istorikų ir egzegetų studijų dėka sužinota, kad šios Evangelijos redakcija buvo ne paties Mato, bet jo mokinių. Tačiau tai nepakeičia esminio dalyko: šia Evangelija yra perduotas apaštalų liudijimas ir tikėjimas, kad Jėzus Kristus yra Mesijas, Dievo Sūnus.
Ar yra istoriški Jėzaus vaikystės pasakojimai Mato ir Luko evangelijose? Kaip ir kiek tie pasakojimai istoriški, noriu pirmiausia pacituoti katalikų labai vertinamą autoritetingą Biblijos komentarų knygą “The Jerome Biblical Commentary”. Joje yra taip aiškinama Evangelijos pagal Matą 1-as ir 2-as skyrius:
“Nebuvimas Jėzaus vaikystės pasakojimų Evangelijoje pagal Morkų labai stipriai įtaigauja prileisti, kad jų nebuvo ankstyvoje krikščionių tradicijoje ir kad įvairios tradicijos apie Jėzaus vaikystę susidarė tik vėliau.
Kadangi tie pasakojimai nebuvo originali apaštalų skelbiamo mokslo dalis (kad Jėzus yra Mesijas-Kristus, žmonių Išganytojas, dieviškasis Mokytojas ir Pranašas, jo išganomojo darbo tęsėjos Bažnyčios įsteigėjas), taip pat ir matytų Jėzaus darbų bei įvykių liudijimo dalis, tai jie iškilo vėliau. Jais norėta dar geriau išreikšti Jėzaus gyvenimo įvykių, darbų ir žodžių supratimą.
Mato tradicijos versija yra labai paveikta Senojo Testamento tekstų. Teologinė vaizduotė ir simbolizmas vaidina labai didelę rolę Jėzaus vaikystės pasakojimų kompozicijoje”.3
Šios Evangelijos autorius nori simboliškai parodyti, kad Jėzus yra karalius, Mesijas, nes kilęs iš karališkos Dovydo-Judo giminės, iš Betliejaus miesto. Pagonių tautų atstovai (Išminčiai) pagarbina Jėzų, kaip nuostabųjį karalių, Mesiją, o žydų tautos kunigai, Rašto žinovai jo nepripažįsta. Kaip Mozės gimimo metu žydės motinos verkė dėl Egipto karaliaus paliepimo žudyti kūdikius, taip Jėzaus gimimo metu Betliejaus žydės motinos verkė savo kūdikių berniukų, nužudytų žiauriojo karaliaus Erodo įsakymu. Kaip žydų tautos vadas Mozė buvo iš Egipto, taip naująjį išrinktosios tautos Vaduotoją, Išganytoją Jėzų Kristų Dievas pašaukė iš Egipto.
Apie Luko Evangelijos Jėzaus vaikystės pasakojimus toje pačioje komentarų knygoje rašoma: “Tie pasakojimai turėjo pradžią žydiškoje krikščionių bendruomenėje. Antroje išsivystymo epochoje jie buvo apaštalo Jono mokinių įtakoje. Tai rodo panašus skaičių ir šventyklos simbolizmas Luko ir Jono Evangelijose. Gana smulkus Jėzaus vaikystės intymių įvykių aprašymas, atrodo, reikalauja prileisti, kad Marija mielai pasidalino tų įvykių pergyvenimais su ankstyvąja Bažnyčia... Pasakojimo stilius yra simboliškas ir biblinis, pvz., piemenis “nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa”... “jis bus prieštaravimo ženklas, ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys”(Lk 2,9... 34-35).
Darant išvadą, reikia sutikti, kad Luko Evangelijos Jėzaus vaikystės pasakojimą sunku įstatyti į kurį nors žinomą literatūros žanrą. Jis turi keletą vadinamojo ‘midrash’ bruožų. Tačiau jis neturi ‘midrash’ dažnai naudojamo Šventraščio citavimo. Taip pat jo negalima aiškiai klasifikuoti kaip ‘hagadah’. Mat ši žanro rūšis labai dažnai vartoja fikcijas, įsivaizduotas istorijas. O Lukas ne tik įstato savo pasakojimus į istorijos eigą (plg. Lk 1,5; 2,1), bet paduoda ir aiškiai žinomus faktus: žmonių vardus, geografines vietas, chronologiją, gimimą iš mergaitės Marijos, Jėzaus karališkas prerogatyvas pagal kilimą iš karaliaus Dovydo giminės ir t.t.”4
Tačiau yra ir stilistinių ‘midrash’ bruožų, pvz., Marijos giesmė “Mano siela šlovina Viešpatį” (Lk, 1, 47-55) savo žodžiais labai artima Samuelio motinos Onos giesmei (plg. Sam 2, 1-10) ir psalmėms; taip pat ir Zakarijo giesmei “Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui”.
Evangelijų pagal Matą ir Luką pasakojimai apie Jėzaus vaikystę perteikia ne Jėzaus vaikystės įvykių dienyną, bet atpirkimo paslaptis. Visi dabar pripažįsta, kad Evangelijos nėra Jėzaus biografijos ar jo gyvenimo istorija, bet yra religinio pobodžio knygos, perduodančios taip pat ir Jėzaus gyvenimo bei veiklos istorinius faktus. Užtat juos studijuoja istorikai ir egzegetai. Žinoma, kaip Jėzaus vaikystės pasakojimuose, taip ir kai kuriose kitose Evangelijos vietose yra istoriškų neaiškumų. Tačiau ir ten aprašomi dalykai yra ne mitai, legendos, fikcijos ar grynas simbolizmas. Jie remiasi daugiau ar mažiau istoriniais įvykiais. Tų pasakojamų įvykių istoriškumo istorikai ir egzegetai niekada negalės 100% paneigti. Be to, tie smulkūs Jėzaus vaikystės ir kiti panašūs epizodai neturi ir didesnės reikšmės istoriniam krikščionybės pamatui, užtat dar mažiau ar visai bereikšmiai krikščioniškajam tikėjimui.
Istorikai ir egzegetai iš dalies gali nustatyti, kiek yra istoriškai tikri Evangelijų pasakojami įvykiai ir kiek autentiški Jėzaus žodžiai. Pro f. E. Schillebeeckx tam tikslui nurodo penkis metodus ar kriterijus, kaip perėmimas tradicija perduodamų įvykių ar žodžių, nors jie kartais nepalankūs (pvz., apaštalų bailumas, mokinių sumišimas), ar priešingi anų laikų krikščionių bendrijos pažiūrioms, ar tų dalykų visur pasikartojimas, ar jų savitarpyje derinimasis...5
Naudojantis tokiais kriterijais ir metodais, galima pasakojimuose apie Jėzaus žemiškąjį gyvenimą atskirti: 1. Evangelijose paduodamus Kristaus veiksmus, kurie maždaug taip ir įvyko; 2. kurie taip susiję su įprastiniu Bažnyčios požiūriu, kad jų esmė kilo iš Jėzaus; todėl istoriškai tikri prisiminimai yra aiškiai turėję tam tikrą vaidmenį; 3. nepasakyti posakiai ar nepadaryti žemiškojo Jėzaus veiksmai, kuriuos vis dėlto jam priskirdama krikščionių bendrija pasakė, ką Viešpats, gyvas jos tarpe, konkrečiai jai reiškė; nors ne to posakio forma, bet substancija sujungia jį su kilme, su istoriniu Jėzumi.
Katalikų Bažnyčia, kaip šimtmečiais gyvuojanti institucija, turi daug patirties. Todėl, būdama atsargi, ji negreit priima naujus istorikų ir egzegetų tvirtinimus. Bet visas šimtmetis dabar Bažnyčia laikosi vidurio kelio tarp konservatyviųjų ir moderniųjų teorijų. Stiprus, moksliškai autoritetingas biblinis institutas Romoje ir Jeruzalėje įgalina katalikų Bažnyčią tai daryti. Kas moksliškai tikra, (tai matyti iš Bažnyčios oficialiųjų raštų ir vyskupo “imprimatur” patvirtintų knygų), yra daugiau negu reikia istoriškam krikščionybės pamatui. Tokiu būdu istorikų ir egzegetų ilgamečių studijų dėka mes galime ir be abejonių, ir su didesniu tikrumu skaityti Evangelijas bei sužinoti, ką Jėzus Kristus, įsikūnijęs Dievo Žodis, kalbėjo tada ir kalba dabar mums, savo tikintiesiems.
1David Tracy “To Trust or Suspect” (Commonweal, Aug. 10, 1984).
2Ten pat, Oct. 5, 1984, p. 533.
3‘The Jerome Biblical Commentary, 1968, Vol.n, p. 66.
4Ten pat, p. 120-121.
5Plg. E. Schillebeeckx “Jesus. An Experiment in Christology”, p. 88-97.
■ Lietuvių fondui prel. J. Prunskis įteikė 50.000 dol., kad jų palūkanos kasmet būtų perduodamos Nekalto Prasidėjimo seselėms Putname. Jų sudarytoji komisija nuspręs, ar tą sumą panaudoti religinės knygos išleidimui, ar kitam kuriam projektui, skiepijant religinę mintį lietuviuose išeivijoje ar Lietuvoje.
■ Amerikos Lietuvių R. Katalikų Moterų sąjunga geriausios lietuvės moters žymenį šiemet paskyrė Gintei Damušytei.
■ Lietuvos bažnyčiose, meldžiant Lietuvai laisvės, Gorbačiovo atvykimo dieną buvo laikomos pamaldos, skambėjo varpai. Žmonės su žvakėmis rankose turėjo susikaupimo valandėles.
Šį rašinį pradėsiu su daugeliui žinomu anekdotu. Eina čigonas išpažinties ir, sakydamas nuodėmes, nusega kunigui laikrodį. Toliau išpažindamas savo nuodėmes, sako: