Spausdinti

KOSTAS PAULIUS

     “Kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte” (Mt 25, 40).

     Leiskime Jėzui pačiam pasakyti, kas yra tie mažiausieji jo broliai: “Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau nuogas — mane aprengėte, ligonis — mane aplankėte, kalinys — atėjote pas mane” (Mt 23, 35-36).

     Savaime suprantama, kad Jėzus čia nemini visų, kurie jam rūpi. O jam rūpi visi žmonės, nes ir atėjo visų išganyti. Dažniausiai žmonės ką nors kenčia, ko nors stokoja, kokią nors sunkią naštą neša. Vieni kenčia daugiau dvasiškai, kiti fiziškai. Visi, kurie ką nors kenčia, ir yra tie “mažiausieji Jėzaus broliai”, kuriems mes turime padėti.

     Dabar jau galime autentiškai pasitikrinti, ką mes padarome artimui. Juk Jėzaus žodžiai aiškiai sako, kad jis save sutapatina su kiekvienu žmogumi, kuriam mes ką nors padarome. Argi tai nereiškia, kad su kiekvienu turime elgtis kaip su Jėzumi, lyg matomai būtumėm jo akivaizdoje.

     Jei toks supratimas palies mūsų vidų, tada galėsime pagal tą įsitikinimą elgtis visuomet, visose situacijose, aplinkybėse, nutikimuose, nes mus skatins dieviškoji meilė, kuri rūpinasi visais. Tokia meilė yra jautri ir tuoj pastebi, ko artimui reikia ir kaip konkrečiai jam galim padėti. Mums net nereikia ieškoti pagalbos reikalingų. Kiekvieną dieną mes sutinkame žmonių, kurie ko nors reikalingi ar ko stokoja.

     Žmonės turi įvairiausių problemų. Vieni kenčia materialinius trūkumus, kiti sveikatos netekimą, dar kiti neturi gerų draugų ar artimųjų ir jaučiasi vieniši, nes niekas jų reikalais nesidomi ir neužjaučia, o pažįstami ar bendradarbiai, vos tik šiokį tokį mandagumą parodę, nenori rūpintis kitų reikalais ir grįžta prie savųjų.

     Mes gal net nepagalvojame, kad dažnas žmogus savo viduje, net pats to nepastebėdamas, ilgisi asmens, kuris jį tikrai suprastų, juo nuoširdžiai domėtųsi ir jo reikalais rūpintųsi, kaip savais. Jis ilgisi tokio, kuriam galėtų nuoširdžiai atverti savo vidų ir viską išsakyti, kas ten yra susikrovę. Ir kai tokio nesutinka, jis šią žemišką kelionę tęsia, jausdamasis labai vienišas. Argi toksai nėra tasai “mažiausiasis Jėzaus brolis”, kuriuo mes turime rūpintis? Tad ar mes galime pro tokį praeiti, juo visiškai nesidomėdami, kaip tas kunigas ir levitas, kurie praėjo pro keleivį, plėšikų sužeistą ir paliktą kelyje gulėti vienišą ir apleistą? (Gailestingojo samariečio palyginimas, Lk 10, 29-37).

     Kad galėtumėm geriau suprasti ir užjausti vienišus ir apleistuosius, mes turime įsižiūrėti į visų labiausiai apleistąjį. Juo buvo Jėzus, kuris iškentėjo skaudžiausią apleidimą. Mes matome, kad jis nesiskundė visos kančios metu, kai nešė kryžių ir ant jo kybojo. Tada jis rūpinosi tik kitais ir meldė atleidimo tiems, kurie jį kankino, bet kai atėjo jo kančios skaudžiausias momentas, tik tada jis šaukė: “Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!” (Mk 15, 34).

     Jėzų su dangiškuoju Tėvu jungė neapsakoma tarpusavio meilė. Iš tos meilės Jėzus atėjo vykdyti Tėvo valią, kentėti ir mirti ant kryžiaus. Bet kai jis pajuto, kad Tėvas jį apleido, tai jam buvo skaudžiausia visoje jo kančioje.

     Žmonės dažnai labai įskaudina vieni kitus, nuskriausdami visam gyvenimui, įvairiais būdais apleisdami. Vedusieji palieka vieni kitus ir susidėję gyvena su svetimais. Sugedę tėvai nesirūpina savo vaikais ir juos apleidžia. Suaugę vaikai palieka be priežiūros susenusius ir paliegusius tėvus, jais visai nesirūpindami. Broliai ir seserys, neištikimi šeimyniškai meilei, vieni kitų nekenčia, išsiskirsto, visiškai nesirūpindami vieni kitais.

     Visokio nelabumo žmonių santykiuose labai daug. Užtai nukentėjusiems nuo bet kokio blogio turime padėti, nes jie ir yra tie “mažiausieji Jėzaus broliai”, kuriais ir mes turime rūpintis.

     Norėdami tuos Jėzaus žodžius vykdyti, turėsime mylėti ir tuos, kurie ką nors blogo mums daro: apkalba, skriaudžia materiališkai, šmeižia ir nekenčia. Jėzus aiškiai sako: “Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus” (Lk 6, 27-28). Ir jis pats duoda mums pavyzdį, kai kybodamas ant kryžiaus meldė: “Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą” (Lk 23, 34). O Jėzaus pavyzdžiu pasekė šv. Steponas, pirmasis kankinys, kai buvo akmenimis mušamas ir jau suklupęs meldė: “Viešpatie, nepaskaityk jiems šios nuodėmės!” (Apd 7, 60).

     Yra dar viena kategorija žmonių, kurie Jėzui rūpi ypatingai. Jis sakė: “Aš ir atėjau kviesti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių” (Mt 9, 13). Jei tokie jam rūpi ypatingai, jie turi rūpėti ir mums. Jis kaip tik ir atėjo jiems padėti ir nori, kad mes padėtumėm taip pat.

     Norėdami tokiems padėti, mes turime būti atsargūs, kad nepasidarytumėm panašūs į fariziejų, kuris atėjo į šventyklą melstis. Štai ką sako Jėzus apie tai palyginime: “Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. Fariziejus atsistojęs taip sau vienas meldėsi: ‘Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės — plėšikai, sukčiai, svetimautojai — arba kaip šis va muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju ‘O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krutinę maldaudamas: ‘Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!’ Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas” (Lk 18, 10-14).

     Tad kaip mes galėtumėm padėti nusidėjėliams? Mes galime padėti jiems net jei kokios nors medžiagiškos pagalbos jie nėra reikalingi, arba jie mums neprieinami. O kaip geriausiai padėti, Jėzus paliko mums pavyzdį. Jis sakė: “O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs” (Jn 12, 32). Krikščionybės istorija aiškiai liudija, kad nuo to meto, kada jis buvo pakeltas nuo žemės, jis vis tebetraukia prie savęs milijonus. Bet kai mokė ir net stebuklus darė — patraukė tik mažą skaičių sekėjų.

     Jis labai nori, kad ir mes tuo būdu padėtumėm jam gelbėti nusidėjėlius. Jo žodžiai tai rodo: “Kas neima savo kryžiaus ir manęs neseka, tas manęs nevertas” (Mt 10, 38).

     Juk jis ir atėjo nešti savo kryžių ir ant jo mirti už nusidėjėlius. Kai taip reikalauja, kad darytumėm ir mes, tai reiškia, kad jis tokios pagalbos labai nori ir kad tik tokia pagalba labiausiai veiksminga.

     Užtai nešti kryžių ir reiškia, kad, aukodami Viešpačiui viską, visų pirmiausia aukotumėm jam visus mūsų kentėjimus, nes šitokioje aukoje pradeda veikti jo galybė ypatingai, gelbėdama ir patraukdama į save tos pagalbos reikalinguosius.

     Visa tai pamąstę, galėsime geriau suprasti, kad Jėzui rūpi visi žmonės, nes kiekvienas savo žemiškoje kelionėje ką nors kenčia, ko nors stokoja ar nemato gyvenimo vertės ir prasmės ir užtai reikalingas kokios nors jo pagalbos. O bendrai imant, mes visi reikalingi jo pagalbos, nes jis aiškiai tai mums sako: “Aš vynmedis, jūs vynmedžio šakelės... be manęs jūs nieko negalite padaryti” (Jn 15, 5).

    Suprantama, kad žemiškuose reikaluose mes daug galime nuveikti, padaryti. Bet jo žodžių prasmė yra ta, kad mes be jo negalime nei patys dvasiškai augti ir tobulėti, nei darbuotis kitų dvasinei naudai. Mes patys vieni negalime sukontroliuoti savo ydų, trūkumų, silpnybių, negerų pageidimų, negalime nugalėti savo egoizmo, kuris mumyse įvairiais būdais užsimaskuoja, ir jo nepastebime. Užtai, kai stengiamės, kovojame ir matome, jog neįveikiame, pats laikas šauktis jo dieviškos pagalbos ir pastangas bei kovą tęsti ištikimai ir toliau.

    Jei, visa tai supratę, mes visuomet stengsimės elgtis su kiekvienu asmeniu, kaip elgtumės su Jėzumi, tada visas mūsų galvojimas apie artimą pasikeis, ir tikroji artimo meilė mumyse įsiviešpataus.