Spausdinti

V. BAGDANAVIČIUS, M.I.C.

1. NAUJAS BAŽNYČIOS SANTYKIS SU PASAULIU

     Uždaviniai, kuriuos iškėlė liturgijos reforma, yra nesunkūs, palyginant su tais uždaviniais, kuriuos katalikams kelia kiti II Vatikano susirinkimo nutarimai. Daugeliu atžvilgių nutarimai tikinčiojo būklę parodo visai kitoje šviesoje, negu ji buvo parodyta Tridento susirinkimo prieš 400 metų. Tada Bažnyčia noroms nenoroms buvo priversta pasirinkti uždarumo kelią, susikoncentruoti į gynimosi metodus, atsiriboti nuo pasaulinės viešumos ir susitelkti vienos ar kitos tautos liaudyje. Šiandieninė būklė yra visai priešinga. Bažnyčia nori išeiti iš bet kokio uždarumo. Šį išėjimą įformina II Vatikano susirinkimo išleista konstitucija “Bažnyčia moderniame pasaulyje”. Čia trumpai susipažinsime su jos turiniu.

Ledjurio išplautas rąstas, iš kurio buvo išdrožtas meniškas kryžius(žiūr. 110 psl.)

     Šia konstitucija Bažnyčia kviečia tikintįjį išeiti iš bet kokios izoliacijos ir veda jį į tokius artimus santykius su kitaip manančiu žmogumi bei su pasauliu, kad tas uždavinys mums ne kartą atrodo net pavojingas. Katalikas turi santykiauti su visais: ne tik su kitų konfesijų krikščioniais, bet ir su įvairiais pagoniais, net su bedieviais. Ir jis turi santykiauti ne vien formaliai, bet ir nuoširdžiai. Kartu su įvairiausiomis organizacijomis jis turi dirbti visų žmonių, neišskiriant nė bedievių, asmeninei gerovei. Jam turi rūpėti ne mažiau negu kam kitam pagerinti žmogui gyvenimo sąlygas. Jis turi rūpintis pasaulio pažanga, kaip religiniu jam Dievo duotu uždaviniu. Lig šiol Bažnyčia kai kurių buvo laikoma būdinga konservatyvios krypties atstove. Tiesa, kai krikščionis leisis į visokio pobūdžio pasaulinę veiklą, jis neturės užmiršti apaštalo Pauliaus perspėjimo: “Nesutapkite su šiuo pasauliu”. Tačiau Vatikano susirinkimas drįsta parašyti krikščioniui tokį sakinį: “Žmogus geba mylėti pačius Dievo sukurtus dalykus ir turi tai daryti” (37).

     Tikintysis turi vertinti visa, kas tik yra gera, nepaisant to, kieno tai yra padaryta. “Katalikų Bažnyčia su džiaugsmu vertina tuos dalykus, kuriuos padarė ar daro kitos krikščioniškos Bažnyčios ir Bažnyčių bendruomenės kartu” (40). Pastebėkime, kaip ši laikysena skiriasi nuo ankstesnės Bažnyčios laikysenos kitų krikščioniškų bendruomenių atžvilgiu, kai ji persergėdavo tikinčiuosius nesueiti per daug arti su kitų konfesijų žmonėmis.

     Ligi šiol, kalbant apie Bažnyčios vaidmenį pasaulyje, būdavo labai pabrėžiama, ką Bažnyčia yra davusi žmonijos kultūrai. Ir aišku, kad Bažnyčios įnašas šiuo atžvilgiu yra didelis. Tačiau šiandien Bažnyčia į šią problemą nori pažiūrėti ir iš kitos pusės. Ji nori pripažinti žmonijos ir jos kultūrų nuopelnus Bažnyčiai. Konstitucija sako: “Bažnyčia žino, kaip daug ji yra pasinaudojus iš žmonijos raidos ir jos istorijos” (44). Neseni yra laikai, kai krikščionys jaudindavosi, jei kas iškeldavo, kad viena ar kita dorinė bei religinė tiesa yra senesnė už Senąjį Testamentą, ar kad viena ar kita krikščionių apeiga yra senesnė už krikščionybę. Pvz., nemažai buvo jaudintasi dėl Babilonijos atradimų, manant, kad jie sudaro konkurenciją Senajam testamentui. O šiandien, pavyzdžiui, niekas nesijaudina dėl Ugaritų kultūros atradimų, bet jais naudojasi geriau suprasti Šv. Rašto prasmę. Šiandien tas varžymasis jau mums yra atkritęs. Mes, nesibijodami jokių naujų atradimų, galime leistis į Bažnyčios istorijos ir Šv. Rašto studijas.

     Bažnyčia šiandien skatina “gyvus vertybių mainus tarp jos ir įvairių kultūrų bei žmonių”. Ryšium su šiais vertybių mainais iškyla specialistų pasauliečių ir šviesuomenės vaidmuo Bažnyčioje, kurį konstitucija šitaip aptaria: “Norint pirmyn varyti šiuos mainus, ypač mūsų laikais, Bažnyčia prašo ypatingos pagalbos iš tų, kurie gyvena pasaulyje, kurie yra prityrę įvairiose įstaigose bei specialybėse ir kurie yra laimėję įvertinimą tiek tikinčiųjų, tiek netikinčiųjų akyse” (44).

     Vienu žodžiu, Bažnyčia šiame dokumente prisipažįsta, kad ji yra ne tik duodanti kultūrines vertybes, bet ir jas imanti. “Ji priklauso nuo dalykų, kurie yra anapus jos” (44).

2. MOTERYSTĖS GARBĖS GYNIMAS

     Moterystės klausimu konstitucija pakartoja tai, kas jau ir šiaip yra žinoma, kaip Bažnyčios nusistatymas. Ji pasisako prieš tokią gimdymų kontrolę, kuri nesivaržo sunaikinti prasidėjusios gyvybės. Prasidėjusi žmogaus gyvybė nėra kokia žemesnė gyvybės rūšis, pvz., vien gyvulinė, kaip kas norėtų manyti. Dėl to, pasak konstitucijos, “ši gyvybė nuo pat prasidėjimo momento turi būti globojama su didžiausiu rūpestingumu” (51).

     Plačiai diskutuojamu pradėjimo sukliudymo klausimu konstitucija tiksliau nepasisako, palikdama jį išspręsti kasdieniniam Bažnyčios mokymui. Tačiau ji šiuo klausimu padaro keletą principinių pastabų. Nėra abejonės, kad pradėjimo veiksmas yra žmogaus veiksmas, dėl to pats žmogus jį turi kontroliuoti. Kadangi tai yra žmogiškosios gyvybės perteikimo veiksmas, tai į jį tenka žiūrėti su labai didele pagarba. Šio veiksmo vertė yra net didesnė, negu žmogaus intencijos ir motyvai šio veiksmo metu. Čia galime mąstyti apie tai, kad žmogaus sūnus ar duktė yra didesnė realybė, negu tėvų intencijos jų pradėjimo metu. Realybė, kuri čia atsiranda, nebesusitalpina vien šiame pasaulyje. Daugelis dalykų čia priklauso ne vien nuo žmogaus kontrolės, bet reiškia tik tai, “kad Bažnyčios sūnūs nesiimtų tokių gimdymo kontrolės metodų, kurie mokomojo (Bažnyčios) autoriteto randami peiktinais, atsižvelgiant į dieviškąją teisę” (51).

     Konstitucija nemano, kad moterystės srityje yra viskas išaiškinta ir kad čia nėra didelių problemų. Priešingai, didžiąją mūsų laikų šeiminę problemą konstitucija šitaip formuluoja: “Yra problema, kaip suderinti vedybinę meilę su atsakingumu perteikiant gyvybę”(51), Mat vedusiųjų per didelis susilaikymas gali vesti į šeimyninės meilės atšalimą. Antra vertus, vedybinis santykiavimas, neatsižvelgiant į galimybes vaikus išlaikyti ir išauklėti, reikštų atsakomybės trūkumą gimsiančio žmogaus atžvilgiu. Nors konstitucija nesijaučia galinti šią problemą išnarplioti iki visų praktiškų situacijų, tačiau ji drįsta pareikšti viltį, kad šios problemos sprendimas iš principo yra galimas, nes “negali būti tikro prieštaravimo tarp dieviškosios teisės perteikti gyvybę ir sutuoktinių teisės į tikrą vedybinę meilę” (51).

     Turėdama prieš akis praktinį gimdymo kontrolės sprendimo uždavinį, konstitucija kreipiasi ne tik į teologus, bet ir į medikus, biologus ir sociologus, prašydama pagalbos rasti šio klausimo sprendimą. Šitaip formuluojamas uždavinys specialistams: “Ir tie, kurie yra specialistai kituose moksluose, ypač medicinos, sociologijos ir psichologijos srityse, gali daug prisidėti prie moterystės ir šeimos gerovės bei sutuoktinių sąžinės ramybės, jeigu jie savo pastangomis ir darbu giliau išaiškintų įvairias aplinkybes, skatinančias tinkamą gimdymų kontrolę” (52).

     Iš tikrųjų viena kita disertacija ar studija, parašyta gydytojo ar psichologo, pasinešusi ne tiek skelbti savitus dorovės principus, kiek nušviesti lytinę žmogaus prigimtį, galėtų padėti moralistams ir teologams geriau įžvelgti į šios paslapties dorinius apsektus ir tiksliau juos formuluoti.

3. KULTŪRINĖ AUTONOMIJA

     Toliau konstitucija pereina į kultūrinę krikščionio veiklą. Šią veiklą ji laiko labai vertinga ir skatina tikinčiuosius joje dalyvauti. Ši veikla mūsų laikais turi savitų problemų, kurios giliai paliečia žmogų. Jų yra tiek daug, kad čia negalime jų visų apžvelgti. Paminėsime tik porą tokių problemų.

     Pirmoji problema kyla iš to, kad šiandien darosi gyvas uždavinys suvienyti pasaulį. Antra vertus, yra labai svarbus uždavinys apsaugoti kiekvienos atskiros kultūros savitumus.

     Kita problema atsiranda iš to, kad mokslai šiandien labai specializuojasi, ir atskiras mokslininkas, gilindamasis į savo sritį, praranda visumos vaizdą ir darosi lyg nepilnu žmogumi.

Medžiaginių mokslų metodai neturi norėti apspręsti dvasinių mokslų.

     Didelis specialistas darosi panašus į nemokytą žmogų. Jis nieko nemato šalia savo specialybės. Dėl to dideliam specialistui kartais darosi per sunkus ir tas visuotinis požiūris, be kurio yra neįmanoma krikščioniška religija.

     Kultūrinių mainų problemą konstitucija aptaria šitokiu klausimu: “Ką reikia daryti, kad padidėjusi apykaita kultūrinėmis vertybėmis, kurios uždavinys yra vesti į tikrą ir vaisingą grupių bei tautų dialogą, neardytų atskirų bendruomenių gyvenimo, negriautų iš sentėvių paveldėtos išminties ir neišstatytų pavojun tautų charakterio” (56)? Konstitucija šį klausimą laiko nepaprastai svarbiu, tačiau kokio išbaigto ir praktiško atsakymo į jį neduoda. Palieka jį rasti mums patiems.

     Apie specializacijos pavojų konstitucija rašo, kad, mokslams plečiantis, darosi vis sunkiau susikurti net atskiro mokslo sintezę. Ir taip iš mūsų visuomenės vis labiau nyksta “visuotinis žmogus”. “Tačiau pasilieka kiekvieno žmogaus pareiga išslaikyti pilnutinio žmogaus asmens supratimą, kuriame proto, valios sąžinės ir broliškumo vertybės turėtų vadovaujantį vaidmenį”(61).

     Dėl to ši konstitucija, nors yra taip ryškiai pasisakiusi už bendradarbiavimą plačiausia prasme ir už veikimą visose srityse, randa reikalą pabrėžti, kad yra labai svarbu ugdyti asmeninį žmogaus apsisprendimą, net jo kontempliaciją, net jo sugebėjimą susižavėti vertybėmis, nekalbant jau apie religinio, moralinio ir socialinio jausmo ugdymą.

     Šių dviejų dižiųjų mūsų laiko kultūrinių problemų kontekste II Vatikano susirinkimas pasisako apie įvairias kultūrinio reiškimosi sritis. Ši jo konstitucija vertina literatūrą, pripažįsta moderniojo meno formas ir jas įsileidžia net į šventoves, jeigu jos kelia dvasią prie Dievo. Ji iškilmingai pabrėžia, kad kiekviena kultūrino ir mokslinio reiškimosi sritis valdosi savo nuosavais principais bei metodais ir dėl to teisėtai yra autonomiška. Ne politinio autoriteto uždavinys yra nustatyti krašto civilizacijos pobūdį. Antra vertus, kalbėdama apie mokslo metodų autonomiją, konstitucija pažymi, kad metodai turi laikytis savo ribų. Medžiaginių mokslų metodai neturi norėti apspręsti dvasinių mokslų. “Tie tyrinėjimo metodai, kuriuos naudoja šie mokslai, gali būti klaidingai laikomi aukščiausiu dėsniu pažinti pilnutinei tiesai. Savo metodais šie mokslai negali prasiveržti iki giliosios daiktų prasmės”. Iš tikrųjų toks pavojus šiandien yra jaučiamas. Įvairių fizinių atradimų paskatintas žmogus pradeda manyti, kad “jis yra pats sau pakankamas, ir nesirūpina aukštesniais dalykais”(57). Tačiau šalia šių medžiaginių mūsų laikų polėkių konstitucija pastebi ir naujų dvasinių reiškinių mūsų laikų žmonijoje, kurių dėka ji tariasi galinti kalbėti apie ateinantį naują humanizmą. “Ir taip mes esame liudininkai naujo humanizmo gimimo, kuriame žmogus yra aptariamas pirmiausia iš atžvilgio į savo atsakomybę broliams bei istorijai”(55).

4. EKONOMINĖ SRITIS

     Konstitucijos “Bažnyčia moderniame pasaulyje” ekonominio skyriaus apžvalgą galime pradėti nuo minties, kad Bažnyčia formaliai legalizuoja žemės reformą lietuviška prasme. “Nepakankamai įdirbamos žemės privalo būti išdalintos tiems, kurie gali jas padaryti derlingomis”. Žemės nusavinimo reikalauja bendras gėris(71).

     Tačiau čia pat konstitucija apgina privačios nuosavybės principą, sakydama, kad turtas yra priemonė pasireikšti asmenybei ir kad jis “sudaro vieną iš sąlygų pilietinei laisvei”. Iš tikrųjų, kaip matome komunizme, nepripažinimas privačios nuosavybės eina kartu su žmogaus teisių ir laisvių varžymu. Bet jei privatus asmuo turtą piktnaudžiauja, valdžia turi teisę įsikišti (71).

     Pirmukart šioje konstitucijoje Bažnyčia pasisako už teisę taupyti. Ligi šiol formaliai buvo neatšauktas senas Bažnyčios draudimas imti nuošimčius. Tai yra anų laikų Bažnyčios kovos prie išnaudojimą liekana. Modernioje ūkio sąrangoje tai buvo seniena, kuri paties gyvenimo jau buvo pakeista. Konstitucija skatina laikyti reikiamą pusiausvyrą tarp kasdieninių reikalų aprūpinimo ir taupymo ateinančiai kartai. Tokiu būdu taupymas įeina į formalių krikščioniškų dorybų tarpą.

     Į turto tvarkymo papročius konstitucija nežiūri, kaip į nekintamą vertybę. Kai jie pasidaro gyvenimui nebetinkami, juos reikia keisti. Kaip toli ir kaip radikaliai Bažnyčia eina šia kryptimi, galima suprasti iš to, kad, svarstydama beviltiškon būklėn patekusio žmogaus ekonomiją, ji pakartoja seną šv. Tomo principą: “Jei kas yra beviltiškoje padėtyje, jis turi teisę pasiimti pats iš kito turto, ko jam reikia”(69).

     Toliau konstitucija įtraukia į savo dekretų tarpą popiežiaus Jono XXIII iškeltą dėsnį, kad darbas yra aukštesnis ekonominis gyvenimo elementas, negu kiti nuosavybės įsigijimo būdai, pvz., paveldėjimas, pirkimas ir pan. Šio dėsnio pranašumas remiasi tuo, kad darbas kyla labiau ir betarpiškai iš paties asmens.

     Kalbėdama apie darbą, konstitucija iškelia poilsio, laisvalaikio ir pakankamo pasilinksminimo teisę. Savaime suprantama, kad čia pasisakoma prieš visokį neteisingą darbo padalinimą, darbininkų diskriminaciją dėl bet kokių priežasčių, pvz., rasinių, tautinių ar pasaulėžiūrinių.

     Taip pat pažymėtina, kad konstitucija į ekonominę sritį žiūri, kaip į visiškai savaimingą gyvenimo sektorių, nepriklausantį politikai. Bet tuo labiau negalima pavesti finansinių magnatų grupei tvarkyti ekonomijos. Konstitucija labai tvirtai ir nedviprasmiškai pasisako, kad ligšiolinė ekonominė organizacija yra negera. “Kai keletas naudojasi didele sprendimo laisve, dauguma žmonių yra netekusi bet kokios galimybės veikti savo iniciatyva ir atsakomybe”(63).

     Apskritai į ekonominio gyvenimo organizavimą reikia kreipti daugiau dėmesio, nes pažangesniuose kraštuose visas asmeninis ir visuomeninis gyvenimas yra persunktas ekoniminės galvosenos. Reikia kaip galint greičiau šalinti didelę ekonominę nelygybę. Darbo problemas turi spręsti darbininkų ir darbdavių dialogas. Tačiau streikas gali būti net ir dabar būtinas (68).

5. POLITINĖ BENDRUOMENĖ

     Atrodo, kad politinės bendruomenės vyriausias tikslas, pasak konstitucijos, yra nes kas kita, kaip “duoti geresnę apsaugą viešajame gyvenime asmens teisėms”(73). Dėl to ji pasmerkia visokį totalizmą, ir politinį autoritetą supranta ne prievartiniu būdu. Politinio autoriteto uždavinys yra “vadovauti visų piliečių energijoms bendrajam gėriui pasiekti ne mechanišku ir ne despotišku būdu, bet veikiant visų pirma kaip moralinei jėgai, kuri kreipiasi į kiekvieno laisvę ir atsakomybės sąmonę” (74).

     Tai yra daugelio akyse nauja politinio gyvenimo samprata, reikalaujanti iš mūsų susipratimo ir persiorientavimo. Ji atjungia, daugelio akimis, neatjungiamą politinio gyvenimo suplakimą su prievartinėmis priemonėmis. Kiti vėl, kurie politinio gyvenimo nelaiko prievartos apraiška, yra linkę jį suvokti kaip mechanišką reiškinį. Jie mano, kad politinius uždavinius paskirstyti ir visuomenę politiškai suorganizuoti galima grynai statistiniu būdu, tarsi kokia automatiška, labai sudėtinga skaičiavimo mašina. Konstitucijos politinio gyvenimo samprata iškelia grynai žmogišką šios veiklos pobūdį ir pasisako prieš mechaninį jo supratimą.

     Konstitucija, nors labai realistiškai ir moderniai žiūrėdama į politinio gyvenimo apraiškas, nesivaržo pakartoti seną principą, kad politinė valdžia yra iš Dievo. Tačiau tai nereiškia, kad ši valdžia būtų absoliutinė. Ji yra ribota. Konstitucija pastebi, kad piliečiai turi teisę ginti savo teises prieš valdžios piktnaudžiavimą(74). Aplamai reikia rūpintis nesuteikti politinei valdžiai per daug toli siekiančių teisių. Populiari pažiūra, kad politinė valdžia — tai viskas, nėra teisinga.

     Tautinės politikos reikalu konstitucija sako: “Piliečiai turi ugdyti tėvynės meilės ir lojalumo dvasią, tačiau nepasidaryti siaurapročiais. Tai reiškia, kad jie visada turi turėti prieš akis visos žmonijos gerovę”(75). Mažumų teisės turi būti pripažįstamos, neapleidžiant pareigų politinei bendruomenei. Mes gyvename tokiais laikais, “kuriais nuolat auga pagarba kitų pažiūrų ir kitų religijų žmogui”(73).

     Toliau konstitucijoje kalbama apie Bažnyčios santykius su politine sritimi. Bažnyčia nėra sujungta su jokia politine sistema. Bet kadangi žmogaus horizontai yra platesni už vien žemiškuosius reikalus, Bažnyčia atlieka savo uždavinį įvairiose tautose ir valstybėse. Ji turi daug pagarbos žemiškajai valstybei.

     Tarp žemiškųjų ir antgamtinių dalykų yra glaudus ryšys. Bažnyčia naudojasi žemiškaisiais dalykais, tačiau “ji nededa savo vilčių į tas privilegijas, kurias jai suteikia civilinė valdžia. Ji greičiau yra pasiruošusi atsisakyti naudotis tomis teisėmis, kurios jai iš tikrųjų priklauso, jeigu paaiškėja, kad naudojimasis jomis meta šešėlį jos liudijimo nuoširdumui ar kad nauji laikai reikalauja naujų metodų” (76). Tačiau tai nereiškia, kad kokia nors politinė valdžia turėtų teisę bet kada ir bet kur kliudyti Bažnyčiai. Ji “privalo turėti tikrą laisvę skelbti tikėjimą, dėstyti visuomeninį mokslą, laisvai atlikti savo vaidmenį žmonių tarpe ir taip pat pareikšti moralinį įvertinimą tuose dalykuose, kurie liečia viešąją tvarką, kai to reikalauja pagrindinės asmens teisės ar sielų išganymas. Tada ji gali naudotis visokiomis priemonėmis, bet tik tomis, kurios derinasi su Evangelija ir atitinka bendrąjį gėrį, atsižvelgiant į laikų ir aplinkybių įvairybes”(76).

     Iš šio formulavimo matome, kad Bažnyčia ir sau nereikalauja neribotų teisių, tačiau ji neatsisako vaidinti gyvo vaidmens visuomenėje, ypač kai iškyla pagrindinių žmogaus asmens teisių klausimas.

(B.d.)