PETRAS KREEFT
Blogio problema yra rimčiausia pasaulyje. Ji taip pat yra rimčiausias priekaištas Dievui. Daugiau žmonių pametė savo tikėjimą dėl šios priežasties, negu dėl kurios kitos. Tai tikrai didžiausia pagunda netikėti. Ir tai ne tik proto priekaištas. Mes jį jaučiame. Jį išgyvename. Todėl Jobo knyga yra tokia populiari.
Problema gali būti išreikšta labai paprastai: jei Dievas toks geras, kodėl jo pasaulis toks blogas? Jei visa galintis, visa mylintis Dievas yra veiksmo diriguotojas, kodėl jam taip apverktinai teišeina?
Angelas G. Didelytė
Netikintysis, kuris to klausia, paprastai jaučia Dievui atgrasumą, ne vien argumentų trūkumą už ar prieš jį. Štai ką C. S. Lewis prisimena apie save, kai buvo ateistas: “Netikėjau, kad Dievo esama. Taip pat buvau piktas ant jo už nebuvimą. Ir buvau piktas ant jo už pasaulio sukūrimą”.
Kai su tokiu asmeniu kalbi, atrodo, kad turi daugiau reikalo su išgyvenančiu skyrybas, negu su abejojančiu argumentais. Jo arba jos netikėjimo objektas yra neištikimas mylėtojas, o ne spragota hipotezė. Ateisto problema yra ne tiek tamsumas galvoje, kiek aitrumas širdyje. Geras apologetas žino, kaip leisti širdžiai vesti protą ir atvirkščiai.
Krikščionio atsakyme į blogio problemą yra keturi elementai.
Viena, blogis nėra Dievo sukurtas. Visa, ką Dievas padarė, yra gera, kaip sako Pradžios knyga. Mes paprastai vaizduojamės “blogį” kaip daiktą — tamsų debesį arba besivaipantį veidą. Tačiau tie vaizdai neturėtų mums dėti į galvą, kad blogis yra daiktas. Jei Dievas yra visų daiktų Kūrėjas, ir blogis yra daiktas, tada Dievas blogį sukūrė ir už jį kaltintinas. Blogis yra ne daiktas, bet klaidingas rinkimasis arba klaidingo rinkimosi nešamas kentėjimas.
Antra, blogis kyla iš žmogaus laisvos valios. Pašalink bet kokį savanaudiškumą, ir paversi žemę dangumi. Liekantys fiziniai trūkumai neaitrintų ir nekartintų. Šventieji pakelia ir net sveikina kentėjimą kaip mylintieji sveikina heroiškus uždavinius.
Papasakojusi apie tai, kaip geras Dievas sukūrė gerą pasaulį, Pradžios knyga pagrečiui atsako į savaime kylantį klausimą, “iš kur tad kilo blogis?” — papasakodama apie nupuolimą. Pagal Pradžios knygą, dorinis blogis (nuodėmė) yra fizinio blogio (mirties ir kentėjimo) priežastis.
Kaip tai atsitiko? Dėsnis aiškus: Dievas yra kiekvieno gyvastingumo ir džiaugsmo šaltinis. Todėl, kai žmogaus siela pakelia maištą prieš Dievą, netenka savo gyvastingumo ir džiaugsmo. Žmogus gi yra ir kūnas, ir siela. Esame viengubi kūriniai, ne dvigubi: ne tiek kūnas ir siela, kiek įkūnyta siela arba įsielintas kūnas. Tad kūnas turi dalytis neišvengiama bausme sielai — taip neišvengiama, kaip sulaužyti kaulai, kada iš aukšto krintame.
Ar tai įvyko objektyviame pasaulyje, ar tik žmogaus sąmonėje, ar erškėčiai ir usnys užaugo tik žmogui puolus, ar tik tada buvo pirmą kartą pajusti kaip duriantys, yra kitas klausimas. Bet ryšys tarp dorinio ir fizinio blogio yra toks glaudus, kaip ryšys tarp dviejų dalykų, kuriuose egzistuoja — žmogaus sielos ir kūno.
Trečia blogio problemos dalis yra svarbiausia: kaip ją praktiškai išpręsti. Blogis yra minties problema (ar blogis nepaneigia Dievo?). Bet blogis dar daugiau yra praktikos problema. Nors mintinis išsprendimas gali būti tamsus, praktinis yra gajus ir šviesus kaip diena. Jėzus Kristus yra Dievo atsakymas į pasaulio blogį. Dievo meilė pasiuntė savo Sūnų mirti, kad blogį pašalintų. Tai krikščionybės širdis. Mūsų garbinamas Dievas nedaro kaip koks svetur gyvenantis dvarininkas, ignoruojantis savo kumetynų skurdą; jis mūsų skurdą pašalino, pats ten atsistodamas. Kaip nuimti Dievą nuo kablio, ant kurio jį atrodo pamaunąs blogio leidimas? Dievas nėra nuo kablio nuimtinas; ant jo kabėti lieka. Kablys yra kryžius.
Tai Dievo dalis praktiškai sprendžiant blogį. Mūsų dalis yra aiški: gailėtis, tikėti ir bendradarbiauti su Dievu, kovojant prieš blogį meilės galia. Karalius ėmėsi plovimo, mums baigtina šluostyti.
Ketvirta, kas sakytina apie filosofinę problemą? Kodėl visa galintis ir visa mylintis Dievas toleruoja tiek daug blogio, jei yra pakankamai galingas jį išrauti su šaknimis? Kodėl geriems žmonėms atsitinka blogi dalykai?
Visų pirma, kas sakys, kad esame “geri žmonės”? Turėtume verčiau klausti: kodėl geri dalykai atsitinka blogiems žmonėms? Jei pasakos geroji laumė sako Pelenei, kad gali dėvėti savo magiškus drabužius tik iki vidurnakčio, turėtų būti klausiama ne “kodėl tik iki vidurnakčio?”, bet “kodėl aš juos iš viso gavau iki vidurnakčio?” Klaustina ne kodėl stiklinė vandens yra pusiau tuščia, bet kodėl pusiau pilna. Geriausi žmonės yra tie, kurie labiausiai nenori savęs vadinti gerais. Nusidėjėliai galvoja esą šventieji, bet šventieji žino esą nusidėjėliai.
Ir kas sakys, kad kentėjimas yra blogas? Be jo gyvenime prisiveistų išlepintų tironų ir sąvadautų išperų. Rabinas Abraomas Herschelis paprasčiausiai klausia: “Ką gali išmanyti žmogus, kuris nekentėjo?” Kentėjimas veikia išminties gėriui. Išmintinga viduramžių taisyklė sako: “žiūrėk, kuo baigsis”, respice finem.
Ne viskas yra gera, bet “viskas išeina į gera mylintiems Dievą”.
Pagaliau kas sakys, kad mes turime žinoti visas Dievo priežastis? Kas sakys, kad į kiekvieną klausimą turi būti galima atsakyti? Ar gyvuliai supranta veterinarijos gydymą? Jobo knygos, pasaulio didžiausios blogio problemos tyrinėtojos, akivaizdi tiesa yra ta, kad mes paprastų paprasčiausiai nežinome, ką Dievas juo ketina. Kaip sunku išmokti pagrindinę pamoką — kad esame nežinantys! Nestebėtina, kad Sokratui buvo išburta, jog esąs išmintingiausias žmogus pasaulyje. Jis išsiaškino, jog tai reikš, kad jis vienas težinojo neišmanąs išminties, ir tai buvo žmogui tikroji išmintis.
Vaikas degančio pastato 10-jame aukšte negali matyti ugniagesių su savo tinklu gatvėje. Jie šaukia: “Šok! Mes tave pagausime! Pasitikėk mumis!” Vaikas priekaištauja: “Bet aš negaliu jūsų matyti”. Ugniagesys atsako: “Gerai, bet aš matau tave”. Mes esame tas vaikas, blogis yra kaip gaisras, mūsų nežinojimas — dūmai, Dievas — ugniagesys ir Kristus — tinklas. Jei pasitaiko situacijų, kur turime patikėti žmonėms savo gyvybę, tikėti tuo, ką girdime, bet nematome, tai protinga, jog turime pasitikėti Dievu, kurio nematome.
Dievas leido mums daug ką matyti. Jis Kristuje praskleidė uždangą į blogio problemą. Ten didžiausias blogis, ir dorinis, ir fizinis, didžiausia nuodėmė (dievažudybė) ir didžiausiais kentėjimas (nukryžiavimas) apsireiškė kaip jo išmintingas ir meilingas planas atnešti didžiausiam gėriui — pasaulio išganymui. Ten visų laikų didžiausia neteisybė darosi dalis to, ką šv. Paulius vadina “Dievo teisybe”. Meilė randa kelią. Meilė yra labai neapskaičiuojama. Bet mylinčiam turi būti pasitikima.
Proto požiūriu gali būti prikišama, kad logiškai prieštaringa tikėti Dievo visagalybę, Dievo meilę ir tikrą blogį: vienas iš trijų turi pasitraukti. Atsakytina, kad visagalybė negali reikšti prieštaravimo — sukurti būtybes, turinčias tikrą, laisvą valią ir tuo pačiu padaryti jas negalinčias rinktis blogio; taip pat kad meilė nereiškia būtinybės šalinti kentėjimą. Dievas yra visagalis, bet jis dalijasi su mumis galia rinktis. Ar verčiau norėtume, kad būtų mus padaręs robotais? Dievas yra visa mylintis, bet meilė nėra garantija nuo kentėjimo (kaip kiekvienas mylintysis žino), tik nuo abejingumo.
Pagaliau blogiausias blogio problemos aspektas yra pragaras. Jėzus aiškiai mokė jo buvimą. Bažnyčia jį irgi tvirtina. Bet kaip galima tikėti mylintį Dievą, kuris meta savo maištingus vaikus į pragarą?
Viena, Dievas to nedaro. Mes patys renkamės pragarą. Niekas nėra metamas į pragarą prieš savo valią.
Antra, pragaras yra būtina laisvos valios pasekmė. Nutrink laisvą valią, ir po ja rasi pragarą. Jei kūrinys yra laisvas tarti taip arba ne Dievo siūlomam dvasiniam tuokimuisi ir jei Dievas yra džentelmenas, o ne prievartautojas, tai kūriniui galima tarti ne ir likti bergždžiam. O tai pragaras ir yra. Iš savo pusės, laisva valia buvo sukurta Dievo meilės. Todėl pragaras yra Dievo meilės sukurtas!
Pragaras taip pat yra Dievo meilė kitu požiūriu. Pačios pragaro liepsnos gali būti, kaip sako kai kurie dideli šventieji ir mistikai, Dievo meilė, išgyvenama tų, kurie jos nekenčia. Pagalvokime apie išlepintą vaikpalaikį, kuris vien nori vaidytis su savo tėvais. Kai tėvai jį apkabina, toks vaikas tai jaučia kaip kankynę.
Niekas nenori, kad pragaras egzistuotų. Niekas nenori, kad egzistuotų blogis. Bet pragaras yra suamžintas blogis. Jeigu yra protiškai negarbinga todėl netikėti blogiu, kad jis nepatogus, tas pat sakytina apie pragarą. Tikrovė turi aštrių kampų. Mums reikia tikro žemėlapio po ją keliauti, ne migloto atrodymo. “Bet pragaras atrodo negalimas”. Toks atrodo ir Ausschwitzas.
Kalvarija taip pat.
Išvertė A. Tamošaitis, S.J.