Bernadeta Miliauskaitė-Harris
Maža būdama, vis norėjau būti kaip mama. Dažnai įsivaizdavau save užaugusią, ypač kai apsiaudavau jos raudonus batukus su aukštom kulnim. Nors jie buvo per dideli, praleisdavau valandas, svyruodama juose per kambarius ir imituodama mamą. Tuoj atsivers naujas gyvenimo puslapis, kai sulauksiu savo pirmagimio kūdikėlio. Nors laikas greitai prabėgo, dar vis stengiuosi būti kaip mama. Šį kartą neimituodama jos išorės, bet sekdama jos gyvenimo pavyzdžiu, kuris remiasi katalikybe ir lietuvybe.
Lietuvė motina yra paveldėjus ilgą katalikybės ir lietuvybės išlaikymo tradiciją. Medžio drožinys, “Vargo mokykla”, sukurtas Petro Rimšos, primena laikus, kai rusai buvo uždraudę spausdinti knygas lietuviškomis raidėmis. Lietuvės motinos, paskatintos Dievo ir tautos meilės, vis tiek pajėgė išmokyti savo vaikus lietuviškai melstis ir skaityti. Rizikuodamos net kalėjimu, jos tęsė kovą ir laimėjo.
Daug kančių pergyveno motinos, kurios ėjo sunkų tremties kelią Sibire. Pačios neturėdamos ko valgyti, dalindavosi paskutiniais trupinėliais su savo vaikučiais. Stengėsi išlaikyti juos ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Išlaikė tikėjimą ir lietuviškas tradicijas. Jų pastangos atsispindi jau šiandien užaugusiuose jų vaikuose. Jos yra įamžintos ne tik savo vaikų prisiminimuose, bet ir rašytame žodyje. Vienas pavyzdys yra pereitais metais Lietuvoje išleista knyga Amžino įšalo žemėje, kuri yra gyvas testamentas Sibiro motinų didvyriškumo.
Antanas Abromaitis buvo 10 metų, kai jį ištrėmė su tėvais ir sesute. Jis rašo: “Jeigu mūsų šeima išliko per tą baisią žiemą, tai visi turime būti dėkingi mūsų brangiai mamytei... Iš vaikystės pripratusi prie sunkių kaimo darbų, būdama stiprios sveikatos, jinai ir nešė tą sunkiausią naštą.
Kad gertų švarų vandenį Trofimovsko ‘ponai’, motina turėjo prikapoti upėje ledų ir maišais nešti į jų butus, šildyti ledus. Taip pat kapojo jiems malkas, skalbė jų drabužius. Už tai gaudavo jų maisto liekanų”(p. 112).
Paulina Motiečienė buvo ištremta, būdama 9 metų. Pasakoja, kaip 1945 metais liepos 23 d. buvo nuvežta į milicijos kiemą su broliu, sesute ir mama:
“Mamytė ėjo prašyti pas pareigūnus, kad leistų nueiti į namus ir atnešt vaikam šilto pieno. Ji laisvai kalbėjo rusiškai, todėl išsiprašė. Lydėjo ją rusas kareivėlis. Liepė jai, prisiartinus prie minios žmonių, kurie rinkose gatvėje, bėgti... Bet kur tau paliks mamytė savo tris mažus vaikus, savo mamą ir brolius. Pamelžė karvutę, grįžo su pilnu kibiru pieno. Pagirdė ir savus, ir svetimus vaikus” (p. 122).
Ištrėmė prie Pečioros kirsti medžių. Mama gražiai siuvinėjo ir taip gaudavo maisto išlaikyti šeimą. Genėjant šakas, medis, kurį vyrai vertė, krito į jos pusę ir sunkiai sužeidė galvą. Nusilpo bet išsilaikė iki gegužės mėnesio, nes norėjo mirti Marijos mėnesį. Taip ir buvo.
Inžinierė Jūratė Marcinkevičienė iš Kauno prisimena, kaip mama mokė savo ir kaimynų vaikus lietuvių rašybos, gramatikos, dainų ir eilėraščių. Taip ji išlaikė lietuvybę tolimame Altajaus krašte.
Nors sąlygos išeivijoje neprilygsta sąlygoms Sibire, lietuvės motinos čia irgi turi išlaikyti lietuvybę ir tikėjimą svetimoje aplinkoje. Ateina į mintį ir mama. Palikus savo tėvynę, naujame krašte rūpinosi pati išsilaikyti ir išsaugoti lietuvių kalbą bei tradicijas. Sukūrė lietuvišką šeimą. Išmokė vaikus skaityti ir rašyti. Paskatino įsijungti į lietuvišką veiklą. Pati nenuilstamai prižiūrėjo šeimą ir dalyvavo toje veikloje. Rado ir randa laiko aprašyti mūsų koloniją lietuviškoje spaudoje. Tikiu ir aš sekti jos pavyzdžiu, išlaikydama ne tik lietuvybę, bet taip pat ir tikėjimą.
Mama kasdien skyrė ir skiria laiko maldai. Išmokė mane ne tik melstis, bet ir pasiruošti gyvenimui. Sėmėsi stiprybės iš Motinos Marijos. Mamos pavyzdys paskatino ir mane kasdien kalbėti rožančių. Jo paslaptyse pergyvenu Marijos gyvenimą. Matau jos pasiaukojimą Kūdikėliui Jėzui. Jos gyvenimas, kaip ir mūsų, turėjo sunkių momentų. Ji priėmė Dievo valią ir be jokių prieštaravimų ją vykdė. Baigus šios žemės skausmus, sulaukė amžino džiaugsmo danguje.
Artėjant Motinos Dienai, jaučiu dėkingumą savo mamai už jos meilę, laiką, rūpestį ir nenuilstamą pasiaukojimą. Jos pavyzdys padėjo mano gyvenimui išsivystyti į gerą pusę. Jaučiu pareigą tęsti lietuvės motinos uždavinį — išlaikyti katalikybę ir lietuvybę.
Neseniai vyras man padovanojo raudonus batukus su aukštom kulnim. Kai juos nešioju, grįžta prisiminimai iš mažens dienų. Tada ėjau svyruodama. Dabar einu pasididžiuodama savimi, sekdama mamos paliktais pėdsakais. Svajoju apie dieną, kada ir mano šeimos atžala bandys imituoti mane, svyruodama mano raudonuose batukuose. Tikiu, kad ateis diena, kai ir ji su pasitikėjimu eis į gyvenimą, paveldėjus tikėjimo ir lietuvybės pagrindus.
■ Indonezijoje per paskutinius 7 metus katalikų skaičius paaugo 25%, o kunigystei besiruošiančių klierikų skaičius padidėjo 100%.
■ Išeivijos lietuvių vyskupas Paulius Baltakis 1990 m. sausio mėnesį sulaukė 65 m. amžiaus.