Turbūt mums maloniausias gegužės mėnuo. Čia jau įpusėjęs pavasaris, gamta pasipuošusi žalumynais ir žiedais. Pasikeitusi ir žmogaus nuotaika: po žiemos šalčių ir apmirusios gamtos jis pajunta gyvybę, atgimimą, grožį. Tad nenuostabu, kad šis mėnuo kultūringame, ypač krikščioniškame, pasaulyje yra paskirtas žemiškos ir dangiškos Motinos garbei.

     Jau nuo pat krikščionybės įvedimo Lietuvoje dangiškajai Motinai buvo skiriama ypatinga meilė ir pagarba. Kokios mielos ir prasmingos lietuvio širdžiai buvo gegužinės pamaldos, kai kiekvieną gegužės mėnesio vakarą šeima, susirinkusi prie įrengto ir gražiai išpuošto altorėlio, melsdavosi, kalbėdavo Marijos litaniją ir giedodavo jos garbei skiriamas giesmes. Tai tikrai gražus lietuviškas paprotys, kurio nereikėtų užmiršti ir dabartiniais laikais, nesvarbu kur mes begyventume.

     Visai gamtai alsuojant atgimimu ir gyvybe, prisimename ir savo žemiškąją Motiną, mus pagimdžiusią, davusią gyvybę. Motina yra gyvybės pradas. Kiekviena gyvybė kalbėte kalba apie motiną. Motinai gieda himnus poetai, gražiausius veikalus kuria rašytojai. Jie jautriausiais žodžiais prisimena ir savo gyvąsias, ir amžinybėn iškeliavusias motinas. Štai kaip rašytoja Marija Pečkauskaitė prisimena savo mirusią motiną:

     “Ir praėjo viskas, ir prabėgo... Praėjai ir tu, o motin mano, į dausas išlėkusi iš lizdo... o lizdelį viesulas sudraskė... Tikiu: vėl kada nors paglostys mano veidą rankelės švelnios, kvapios, kaip tos rožės, ir tavo liūdnos akys man šyptelės laimingai. Prie rankų tų brangių pripuolus ilgioms lūpoms, kaip Tomas, Viešpaties žaizdas kai palytėjo, sušuksiu laimėj skęsdama: Mamate mano!”

Laisvės!    G. Didelytė