Didžiai Gerbiamas Kunige Redaktoriau,
Prabėgo dešimtmečiai dvidešimto amžiaus greičiais. Rodos, nė nepajutome, kad pragyvenam labai įdomų, kinetinės energijos sklidiną šimtmetį. Šimtmetį, kuriame žmogus ne tik pripildė žemę, paversdamas ją globaliniu kaimeliu, bet ir į neaprėpiamas erdves išsiveržė.
Nepastebėta būtų praėjusi ir “Laiškų lietuviams’’ sukaktis, jei ne Danutės Bindokienės straipsnis. Mano žmona Adolfina tvirtina, kad prisimena pirmąjį “Laiškų lietuviams” numerį, nors jam pasirodant gyvenome gana izoliuoti istorinio Quebec miesto senoje Rue des Ramparts. Tačiau tais pačiais metais persikėlėme į Montrealį, užmezgėm ilgalaikius ryšius su Tėvais Jėzuitais, ir žurnalas mus surasdavo visur, kur tik ilgiau apsistodavom.
Skaitome abu, nors gal ir ne su tuo pačiu atidumu ir ne tą pačią medžiagą. Netolimoj praeity, kai broliai lietuviai segiodavo vienas kitam nepagarbias etiketes, “Laiškai lietuviams” buvo vienas iš nedaugelio mūsų periodikos leidinių, nevengęs prieš populiarius vėjus atsisukti. Atsižvelgiant į gyvenamą kraštą ir aplinką, redaktoriui reikėjo nemaža drąsos išlaikyti žurnalą nepriklausomą.
Baigdamas, mielas Tėve, žmonos ir savo vardu noriu padėkoti už “Laiškus lietuviams”, mus stiprinusius keturių dešimtmečių kelyje, ir palinkėti sveikatos bei ištvermės ateičiai. Nežinom, koks bus paskutinis antrojo milenijaus dešimtmetis, bet spėkim, kad jis nepriklausys ortodoksams. Linkim ir toliau žurnalą vesti savarankiškais keliais.
Prašydami Gerojo Dievulio palaimos, Jūsų Vytautas ir Adolfina Zubai