Spausdinti

 (Jaunimo konkurseI premiją laimėjęs rašinys)

Marius Gražulis

     Du treneriai ir penkiasdešimt 7-to ir 8-to skyriaus berniukų buvo susirinkę viešosios priemiesčio mokyklos krepšinio aikštėje. Vienas iš tų berniukų buvo Amerikos lietuvis, kurio tėveliai gimę Lietuvoje. Jis labai norėjo žaisti mokyklos krepšinio komandoje, bet pirmiau turėjo įrodyti treneriams, kad jis geresnis už trisdešimt aštuonis kitus berniukus, nes buvo tik dvylika vietų komandoje.

     Vyriausias treneris pradeda: “Labas, vaikai! Mes norime paaiškinti apie krepšinio komandos bandymus, kurie bus už savaitės. Iš pat pradžių aš noriu pasakyti, kad jeigu kurie negalės treniruotis šeštadienio rytais, tai jie dabar gali eiti namo. Daug mūsų treniruočių yra šeštadieniais, ir mes norime, kad visa komanda tose treniruotėse dalyvautų”.

Marius Gražulis

     Tas lietuvis nusiminęs eina namo, nes žino, kad tėvai jam neleis praleisti šeštadieninės lituanistinės mokyklos.

     Kokia tragedija tai buvo man! Visi draugai žaidžia krepšinį, o aš net negalėjau išbandyti, ar priims į komandą. Atrodė, lyg būčiau persekiojamas, nes buvau iš kitos etninės grupės. Persekiojo treneriai, įvesdami tokią taisyklę, persekiojo ir tėvai, griežtai reikalaudami, kad lankyčiau lituanistinę mokyklą. Atrodė, kad niekas neišgelbės iš tokio didelio konflikto tarp dviejų kultūrų — lietuviškosios ir amerikietiškosios. Kaip tas konfliktas atsirado, kaip aš jį išsprendžiau? Bet iš tikrųjų ar yra koks įmanomas sprendimas?

     Baigęs politinius mokslus kolegijoje, dažnai mąstau apie ateitį, dabartį ir praeitį. Mąstau ir matau, kad tas konfliktas neišvengiamas. Jis atsiranda visose gyvenimo srityse. Šis konfliktas turėjo įtakos, kai sprendžiau, kurią kolegiją pasirinkti, kai baigiau kolegiją ir norėjau apsispręsti, kur dirbsiu ir gyvensiu, kai suradau merginą, kurią aš myliu (ji nėra lietuvių kilmės), ir kai sukursiu šeimą. Tai yra pagrindinis konfliktas mano gyvenime.

     Šis konfliktas mane padaro kultūriniu schizofreniku. Su lietuviais aš elgiuosi vienaip, o su amerikiečiais kitaip. Praktiškai nėra taip lengva atskirti kultūras, kai mano lietuvybė yra maža sala didelėje amerikietiškoje jūroje. Aš esu toje jūros pakrantėje, kur jūros bangos ir potvyniai didelę smėlio dalį išplauna jūron. Kai užeina audra, didelė mano sielos dalis yra prarandama.

     Amerikiečiams aš esu keistas. Aš dažnai valgau kitokius valgius, klausau kitokios muzikos, kalbu kitokia kalba, net ir turiu kitokią pasaulėžiūrą.

     Kai praėjusią vasarą lankiau Lietuvą, taip pat nepritapau prie tos kultūros ir aplinkos. Mano tarsena buvo amerikietiška. Taip pat mano pasaulėžiūra skyrėsi nuo jų. Lietuvoje būdamas, aš pajutau, kad esu lietuviškai kalbantis amerikietis. Manau, kad taip mane pavadintų visi Lietuvos lietuviai.

     Kultūrinis schizofrenikas yra labai keistas žmogus. Jis laukia konflikto išsprendimo, kad iškart, kaip Odisėjas, lengvai išplauktų tarp Skilęs ir Charibdės.

     Politiniuose moksluose politinės problemos yra nagrinėjamos Max Weberio ir Markso pasaulėžiūros sankryžoje. Weberio pasaulėžiūra yra išdėstyta jo straipsnyje “The Protestant Sects and the Spirit of Capitalism”. Jis sako, kad politinę sistemą apsprendžia kultūros istorija. Markso pasaulėžiūroje politinę sistemą apsprendžia ekonominė struktūra. Galima sakyti, kad šios dvi pasaulėžiūros yra priešingos. Weberio mąstymo pagrinde yra abstrakčios vertybės, o Markso — grynai materialistinės. Mano nuomone, nei viena, nei kita kryptis tiksliai nenusako realybės. Realybė yra abiejų interpretacijų junginyje. Gyvenime ekonominės ir istorinės priežastys prisideda prie esamų problemų. Nors kultūrinio schizofreniko problema nėra politinė, o kultūrinė, jo problemą galima išnagrinėti iš istorinės ir ekonominės perspektyvos.

     Be abejo, lietuvių pabėgimas į laisvąjį pasaulį turėjo didžiausią įtaką man, antros kartos Amerikos lietuviui. Šis istorinis įvykis sudaro pagrindą tam schizofreniko konfliktui tarp amerikiečių ir lietuvių kultūrų. Jeigu mano seneliai nebūtų norėję laisvai gyventi, jeigu nebūtų buvę religinės ir politinės represijos, mano tėvai nebūtų atvykę į Ameriką, visai nebūtų šio kultūrinio schizofreniko problemų.

     Pabėgėlių generacija numatė kultūrinį susidūrimą. Jie bandė šį konfliktą spręsti, kurdami diasporos visuomenę ir psichologiją.1 Jie gyveno viltimi, kad po vienų kitų metų sugrįš į laisvą Lietuvą. Lietuviai bandė kuo mažiau derintis prie aplinkos kultūrinės sistemos ar į ją jungtis. Buvo tikimasi, kad tuo būdu jų kalba, tikėjimas ir kultūra išsilaikys, kol bus galima sugrįžti į laisvą Lietuvą. Net buvo siūloma, pagal prof. K. Pakšto viziją, kurti kur nors kitur lietuvių koloniją. K. Pakštas siūlė, kad lietuviai teiktųsi, pvz., Angoloje ar Hondūre. Tai būtų buvęs lietuvių tremtinių kraštas su savo valdžia, panašiai kaip nacionalistai kinai turi savo valdžią Taivane. Bet prof. Pakšto pasiūlymas nesusilaukė rimto dėmesio. Lietuviai pabėgėliai išsisklaidė po visą pasaulį, kur kas galėjo. Laisvajame pasaulyje stipriai veikė diasporos psichologija.

     Lietuviai apsigyveno savo rajonuose šalia vienas kito, lyg atkurdami Lietuvos miestelius ir kaimus. Visa tai sudarė sąlygas, kad kuo mažiau reikėtų derintis prie aplinkos. Buvo steigiamos lietuviškos parduotuvės, mokyklos, parapijos. Diasporos psichologijos siena gerai gynė tėviškės kultūrą, kalbą, tikėjimą nuo aplinkos įtakos.

     Tačiau ta siena po kurio laiko pradėjo griūti. Atrodo, kad čia lyg laimėtų Markso pasaulėžiūra: kultūros siena griūva, nes nebuvo ir negalėjo būti pastatyta ant gero ekonominio pagrindo. Pabėgėliai, atvykę į laisvą kraštą, nieko neturėjo. Didžiausia dovana, kurią jie atsivežė, buvo jų išsimokslinimas Lietuvoje. Mokslo plėtimas buvo didelis nepriklausomos Lietuvos vyriausybės užsimojimas. Dėl politinių priežasčių daugumas naujųjų imigrantų buvo inteligentai su universiteto diplomais. Aš matau, kaip mokslas yra svarbus mūsų seneliams, tėvams ir jų vaikams. Man labai retai pasitaiko sutikti savo amžiaus jaunuolį, kuris nenorėtų įsigyti universiteto diplomą. Galime manyti, kad čia veikia kultūrinės priežastys, o ne ekonominės. Bet kodėl mokslas svarbus? Kodėl mokslas buvo toks svarbus nepriklausomybės laikais? Mokslas pakelia ekonominę gerovę ir tokiu būdu pratęsia tautinį išlikimą.

     Įdomu, kad ir mūsų pabėgėliai užsikrėtė amerikiečių svajone, idėja, kad vaikų gyvenimas bus geresnis negu tėvų. Tėvai aiškiai supranta, kad mokslas padeda tai įgyvendinti. Tad pabėgėlių vaikai, inžinieriai, advokatai, gydytojai, perka didesnius ir gražesnius automobilius, prašmatnesnius namus. Bet kur yra tie namai? Ne mieste, o priemiesčiuose.

     Taip prasideda antras išsisklaidymas. Dabar ilgiau trunka nuvažiuoti į lietuviškas mišias, aplankyti draugus, vežti vaikus į lituanistines mokyklas. Rečiau ir rečiau vaikai mato kitus lietuvius, bet daugiau ir daugiau draugauja su amerikiečiais, gyvenančiais kaimynystėje. Visą savaitę jie draugauja su amerikiečiais, o savaitgaliais su lietuviais. Ciklas nesibaigia, nes pabėgėlių anūkai bus mažiau tautiškai susipratę. Mano pirmieji žodžiai buvo lietuviški, bet man sunku įsivaizduoti, kad taip būtų su mano kartos vaikais.

     Atrodo, kad abi interpretacijos, Markso ir Weberio, čia susipina. Iš pradžių, kai pabėgėliai nori savo vaikams geresnio gyvenimo, ekonominės priežastys dominuoja nutautimo sąlygas. Tačiau po antros kartos, kai pabėgėlių anūkai gyvena priemiesčiuose, nutautimo priežastys yra kultūrinės, nes geresnis gyvenimas jau sukurtas, ir vienintelis nutautimo veiksnys yra vaikų artumas su amerikiečiais ir tolumas nuo lietuvių.

     Matome, kaip Weberio ir Markso dėsniai kartu paaiškina, kodėl šis konfliktas atsirado ir kaip skirtingos generacijos jį sprendžia. Pabėgėliai jį išsprendžia, bandydami kuo mažiau priklausyti amerikiečių kultūrai. Antroji generacija, tie kultūriniai schizofrenikai, negali atsisakyti amerikiečių kultūros, nes ji jau yra gyvenimo dalis. Jie sprendžia šį konfliktą, bandydami gyventi ir veikti tarp dviejų kultūrų, vis tikėdami, kad nenutaus.

     Pagaliau aš matau vieną pastovią atramą per visas savo kasdienos tautybės dilemas, klausimus, konfliktus, per visus savo kultūrinius nepastovumus — tai Dievo meilė žmogui.

     Aš suprantu, kad Dievas mane mylės, ar aš būsiu lietuvis, ar amerikietis. Dievo Sūnaus kančia ant kryžiaus parodo Jo meilę man. Kultūra ir tautybė tai negali padaryti, nes tautybė yra žmogaus kūrinys, pradėtas Babelio puikybės dangoraižyje. Žmogiškas tautų išpuikimas sukuria problemas, dilemas, net ir muštynes be karus. Dievo meilė, Kristaus pavyzdys suteikia ramybę spręsti tautybės problemas be kraštutinumų. Po audringos kelionės aš grįšiu namo, kaip Odisėjas į ramų, palaimintą uostą.

Išnašos

1.    Antanas J. Van Reenan. “Lithuanian Diaspora: Koenigsberg to Chicago”. Diss. University of Chicago, 1986, p.3.

2.    Alexander A. Broel-Plateris. “Occupational Adjustments of the Lithuanian Refugee Intelligentsia in Chicago”. Diss. University of Chicago, 1955, p.ll,

■ JAV katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas, Cincinnati vyskupas Daniel E. Pilarczyk, pasiuntė kardinolui V. Sladkevičiui užtikrinimą, kad JAV katalikai buvo paraginti melstis ir jungtis į bendras pastangas pasiekti greitą ir visišką Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą.