NINA L. GAILIŪNIENĖ

     Kas nežino šv. Augustino posakio: “Mylėk Dievą ir daryk, ką nori!” tai logiška, gyvenimiška ir žmogiška! Šventasis suteikia žmogui tokią neribotą laisvę — daryk, ką nori! — todėl, kad jis žino žmogaus prigimtį. Tikrai mylintis žmogus nedarys nieko, kas galėtų mylimąjį asmenį užgauti įžeisti, padaryti jam nemalonumo. To negana. Jis stengiasi net mylimojo mintį atspėti, suteikti jam netikėtą ir nelauktą malonumą.

     Šiais laikais tas šventojo posakis išverstas į tokį pasakymą: “Daryk, ką nori, Dievas vis tiek tave mylės”. Tokia prasme nepaprastai mėgo pamokslauti vienas kunigas. Kartais susierzinęs prisimindavo seseris vienuoles parapijos mokykloje, kurią jis lankė prieš kokius trisdešimt penkerius metus. Anot jo, seselės kalė vaikams į galvas: “Vaikučiai, būkite geri! Dievas myli gerus vaikus!” Taip apkaltinęs vienuoles dėl “nevykusio mokymo”, kunigas pakeltu balsu pabrėždavo, kad nereikia būti geram pelnyti Dievo meilę. Daryk, ką nori, Dievas vis tiek mylės...

     Rengiausi tam kunigui parašyti laišką, kad jis nėra atradęs jokios naujos įžvalgos į besąlyginę Dievo meilę. Man vis atidėliojant, kunigas staiga pasitraukė iš parapijos ir dingo. Už metų vedė. Dabar tarnauja policijoje, kaip county sheriff.

     Šiais laikais yra daugybė tokių, kurie “daro, ką nori”. Bet visuomenė — tai ne Dievas. Nusikaltėlių nemyli ir vis reikalauja daugiau policijos juos sugaudyti. Todėl ir tam senstelėjusiam kunigui nebuvo sunku dvasiškio rūbus pakeisti į policininko uniformą. Ar ne gyvenimo ironija? Dabar jam pačiam tenka rinkti vaisius idėjos, kurią jis puoselėjo — daryk, ką nori...

***

     Kas gi yra ta besąlyginė Dievo meilė, apie kurią, anot to kunigo, priešvatikaninė dvasininkija ir vienuolės niekados nekalbėjo? Ar ji tik dabar atrasta?

     Ne! Ji visados buvo ne tik danguje, bet ir žemėje. Mūsų kunigai yra nevedę. Gal jiems neateina į galvą, kad ir tėvų meilė vaikams yra besąlyginė. Tėviška meilė vaikui — jis gali būti biologinis vaikas ar adoptuotas — nepriklauso nuo vaiko gerumo. Ar sūnus bus daktaras, prezidentas, kunigas, popiežius, ar paskutinis nusikaltėlis, sėdįs mirties kameroje, tėvų meilė jam ta pati. Ar duktė bus pavyzdinga vaikų motina, ar šventa vienuolė, ar gatvėje uždarbiaujanti mergina, tėvų meilė jai visados bus ta pati.

     Tiktai pirmuoju atveju, kai vaikai geri, tėvų meilė, tarsi brangus paveikslas, yra įrėminta džiaugsmo ir pasididžiavimo rėmuose. Antruoju atveju, kai vaikai nueina blogais keliais, tėvų meilė jiems yra kasdien laistoma sužeistos širdies krauju ir niekados nesibaigiančiomis ašaromis.

     Tik tokia besąlyginė meilė vaikui, o ne biologinis ryšys gimdytojus padaro tėvais. Vyras, kuris apvaisino, ir moteris, kuri pagimdė, ne visados yra verti tėvų vardo. Spauda ir media dažnai iškelia pasibaisėtinus atsitikimus, kai vaikai yra brutališkai baudžiami, mušami, net kankinami, seksuališkai išnaudojami. Tokių nelaimingų vaikų “tėvai” yra tiktai gimdytojai, bet ne tėvai tikrąja to žodžio prasme. Jie nemyli vaikų besąlygine meile.

     Nereikia įrodymų, kad žmogus iš prigimties yra savanaudis ir egoistas. Ta ypatybė pasireiškia žmoguje nuo mažų dienų. Kūdikis, jei ne kitaip, tai bent riksmu gina savo “nuosavybę”. Reikia didelių pastangų atsižadėti savęs ir pasiaukoti kitiems. Tiktai šventieji tai įstengia padaryti.

     Tos neigiamos žmogaus prigimties ypatybės visiškai ištirpsta tėvų meilėje vaikams. Kai reikia ginti vaiko gyvybę nuo ligos, tėvai atiduoda santaupas, praranda namus, dirba kelis darbus, kad tik galėtų nupirkti vaikui viską, ką medicina pajėgia duoti... Panašiai atsitinka, kai tėvai deda visas pastangas, kad advokatai apgintų sūnų ar dukterį nuo elektros kėdės ar ištrauktų iš kalėjimo. Jokia auka tėvams nėra per didelė.

     Jeigu netobulo žmogaus meilė gali būti tokia kilni ir besąlyginė, ką bekalbėti apie Dievo meilę! Kad Dievo meilė žmogui negali būti kitokia, o tik besąlyginė, rodo keli faktai. Viena, Šventraštis sako, kad Dievas yra meilė. Taigi meilė negali nemylėti. Dievas yra tobulas. Tai ir Jo meilė turi būti tobula — besąlyginė. Antra, Kristus mokė, kad Dievas yra visų ir kiekvieno žmogaus dangiškasis Tėvas. Jeigu žmogaus tėviška meilė yra besąlyginė, argi kitokia galėtų būti mūsų dangiškojo Tėvo? Atsakymas aiškus.

     Besąlyginė meilė visados yra surišta su pasiaukojimu. Kartais pasiaukojimas virsta auka, kai atiduodama sava gyvybė. Kristus pasakė: “Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti” (Jn 15,13). Ir Jis pats savo meilę žmogui pavertė auka ant kryžiaus.

     Deja, mes vengiame galvoti apie tą šiurpią auką. Viena, mes su kryžiaus ženklu esame apsipratę. Kryželiai ant vyrų ir moterų kaklo, net moterų ausyse, virto papuošalu. Protestantų kryžiai be krucifikso. O mūsų krucifiksai, prisegti prie blizgančio marmuro ar nušlifuoto medžio, praranda nukryžiavimo žiaurumą. Bet mūsų palaimintasis arkiv. Jurgis Matulaitis įspėjo, kad “tik kryželis paveikslėlyje, papuoštas gėlėmis, yra gražus pažiūrėti. Gyvenime kiekvienas kryžius yra labai skaudus”... Ir nė vienas gyvenime jo neišvengia vienokia ar kitokia forma.

     Ačiū krikščionybei, nukryžiavimas niekur daugiau nepraktikuojamas, kaip bausmės forma. O tai buvo pati žiauriausia mirtis, kokią žmogaus žiaurumas žmogui galėjo išgalvoti.

     Yra populiari nuomonė, kad nukryžiuotasis miršta nuo nukraujavimo. Tai didelė klaida. Romėnai buvo nukryžiavimo technikoje ekspertai. Prikaldavo rankas, nenutraukę arterijų riešuose. Kadangi sveikas kraujas greitai sukreša, prikaltasis jo mažai nustodavo iš savo žaizdų. Žmogus iškabodavo dvi, tris paras ir daugiau, iki mirtis išvaduodavo iš baisių kančių. Šių dienų gydytojas Amerikoje nukryžiuotojo mirties pažymėjime parašytų tokią mirties priežastį: “Dehydration and Asphyxiation by Inpairing Normal Breathing”...

     Kyla klausimas, kodėl Kristus mirė ant kryžiaus taip greitai. Prieš keliolika metų keli medicinos mokyklos profesoriai panagrinėjo Kristaus mirtį grynai iš medicinos taško. Jų nuomone, Kristus buvo žiauriai iškankintas prieš nukryžiavimą. Nuplakant jo kūnas buvo labai sužalotas. Jis neteko daug kraujo. Paliktas kareivių sauvalei, Jis buvo ne tik erškėčiais vainikuotas, bet ir sumuštas. Nuo sumušimo Jis kraujavo viduje. Tai patvirtina ištekėjęs iš krūtinės angos kraujas ir vanduo, kai po mirties Jo šonas buvo pervertas ietimi. Ištemptas ant kryžiaus, Jis turėjo baisiai skausmingas muskulų spazmas. Dėl susirinkusio kraujo krūtinės angoje Jam darėsi vis sunkiau ir sunkiau kvėpuoti. Dusdamas gaudė orą atvira burna. Burna buvo išdžiūvusi, lūpos sukepusios, liežuvis sutinęs. Kankino neišpasakytas troškulys. Kristus vaitojo: “Trokštu !”.

     Nors pirmųjų krikščionybės laikų erezija, kad Kristus, būdamas Dievas, negalėjo fiziškai kentėti, o tiktai atrodė kenčiąs, seniai išnyko, bet iki mūsų laikų randama maldose ir mąstymuose “aiškinimas”, kad Kristaus troškulys buvo ne fiziškas, o tiktai išreikštas Jo noras išganyti sielas... Kur logika? Kristui ant kryžiaus nereikėjo trokšti sielas išganyti. Jis išganymą jau vykdė!

     Kad Kristus, būdamas Dievas su neribota galia, leidosi taip būti kankinamas, žmogui sunku suprasti. Todėl jis vienokiu ar kitokiu savo aiškinimo trigrašiu mėgina tą kančią “sudievinti”, kad fiziškai ji nebūtų tokia baisi. O iš tikrųjų Kristus niekados taip vispusiškai neišgyveno savo žmogystės, kaip ant kryžiaus. Paklusęs savo Tėvo valiai iki mirties, Jis jautėsi net Jo apleistas. Ir Kristus vaitojo, kaip dažnai kenčiąs žmogus vaitoja: “Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!” (Mt 15,34).

     Baisu! Todėl mes ir vengiame apie Kristaus kančią galvoti. Arkiv. Fulton J. Sheen yra pasakęs: “Šių laikų žmogus nori turėti Kristų be kryžiaus”. Mat kryžius skverbiasi į žmogaus sąžinę priekaištu: “Kristus mirė, kad tu amžinai gyventum”...

     Tėvai mirdami kartais vaikams palieka didelius turtus. Bet joks palikimas neprilygsta nei iš tolo Kristaus palikimui. Savo mirties auka Jis nupirko žmogui amžiną laimę danguje. Kaip tą palikimą paveldėti?

     Gauti žemiškąjį palikimą, reikia įrodyti tapatybę asmens, paminėto testamente. O jei testamento nėra, tai kad esi teisėtas įstatyminis paveldėtojas.

     Kristus buvo ne mažiau rūpestingas. Prieš savo mirtį Jis paliko aiškų nurodymą bei sąlygas. Štai Jo žodžiai: “Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku Jo meilėje”... (Jn 15,9-10).

     Kristus aiškiai reikalauja į Jo meilę atsakyti savąja meile. Ir ne bet kaip! Ne pagal savo norus ir užmačias! Ne darant, ką nori, o tiktai laikantis Jo įsakymų! Jokios kitos išeities nėra ir nebus. Dievo žodis visados yra paskutinis.