VYTAUTAS SKUODIS

(“Laiškų lietuviams” suaugusiųjų konkurse I premiją laimėjęs rašinys)

     Tokią tikėjimo ir lietuvybės sėklą sudaigina lietuviška šeima, o dirvą toms vertybėms augti ir stiprėti paruošia aplinka. Deja, ne visose šeimose tas tikėjimo grūdas sudygsta ir auga, ir ne kiekviena aplinka pozityviai formuoja žmogaus charakterį, jo būdą, jo įsitikinimus ir jo pareigos jausmus Dievui, Tėvynei ir artimui.

     Apmąstydamas tikėjimo ir lietuvybės įtaką savo paties gyvenime, didžiausią nuopelną skiriu savo motinai. Ji iš mažų mano gyvenimo dienų rūpestingai auklėjo mane tikėjimo dvasia. Ji taip pat buvo pirmoji, kuri man įskiepijo tėvynės meilę ir norą jai padėti nelaimėse. Vaikystėje dažnai ją prašydavau papasakoti apie savo brolius savanorius ir savo prisiminimus apie Lietuvos nepriklausomybės karų laikus, nors visa tai jau daug kartų buvau girdėjęs. Pavydėjau tiems savo dėdėms, kurių taip ir neteko pamatyti.

Programos atlikėjai: Kazys Skaisgirys, Bronė Stravinskienė, Dana Varaneckienė, Aldona Underienė. Jono Kuprio nuotr.

     Glaudų ryšį su bažnyčia ir vaikišką tautinį nusistatymą sutvirtino 1940-1941 metų Lietuvos okupacijos tragiški įvykiai bei pergyvenimai, kurie ir nulėmė tolesnį mano gyvenimą.

     Tikėjimas ir patriotinė dvasia taip pat reikalauja pastovaus dvasinio maisto, kurio negaudami, jie merdi ir net nuvysta.

     Jeigu mano lietuviško patriotizmo dvasia ir nusistatymas per visą gyvenimą išliko nesusilpnėję, o priešingai, ilgi okupacijos metai ir jų dramatizmas šituos jausmus tiktai dar labiau sustiprino, su tikėjimu į Dievą buvo kitaip.

     Ankstyvoje jaunystėje pradėjęs savarankišką gyvenimą ir susipažinęs su įvairiais mokslais, aš pajutau, kad Šventojo Rašto pasakojimai, kuriais šventai tikėjau, pradeda nebeatitikti mano naujų žinių, pasisemtų iš mokslo šaltinių.

     Toks kritiškas Šventojo Rašto ir Bažnyčios vertinimas, be to, kai kurių kunigų atsimetimas nuo tikėjimo ir įsijungimas į ateistinės ideologijos tarnybą privedė mane prie to, jog tapau nebepraktikuojančiu kataliku, o po kurio laiko ir tikru indiferentu. Tokia būsena truko labai ilgai, ir tai buvo patys tragiškiausi mano dvasinio gyvenimo metai. Nuolatos jaučiau praradęs kažką ypatingai brangaus. Siela veržėsi į tikėjimą, o protas jos veržimąsi stabdė.

     Retkarčiais užsukdavau į bažnyčią net ir tada, kada joje nebuvo aukojamos šv. mišios. Paprastai stovėdavau tiktai bažnyčios prieangyje arba prie durų, o sieloje jausdavau begalinę tuštumą. Taip pastovėjęs, kartais kartodavau tokią maldą: “Dieve, jeigu Tu esi, padėk man sugrįžti į tikėjimą”. Tačiau išėjęs iš bažnyčios, vėl pajusdavau kažkokią vidinę jėgą, kuri stūmė mane į dar didesnes abejones, paremtas “moksliniais” samprotavimais. Nežiūrint tokios dvasinės būsenos, nuolatos jaučiau didelę pagarbą nuoširdžiai tikintiems ir persekiojamai Bažnyčiai. Jaučiau ir norą kaip nors jai padėti apsiginti nuo priešų ir persekiotojų.

     Tuo pačiu metu vis labiau stiprėjo įsitikinimas, jog jeigu Lietuvoje visi taps tokie kaip aš — be tikėjimo, Lietuva išsigims ir savosios laisvės niekada nebesulauks.

     Atsitiktinės aplinkybės mane suvedė su būsimu Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovu, tuometiniu vyskupu-tremtiniu Vincentu Sladkevičiumi. Jo paprastumas, nuoširdumas, pokalbiai su juo ir net jo vargana į žemę susmegusi trobelė mane stipriai paveikė, ir aš supratau, jog nors ir pabaigiau dvigubus aukštuosius mokslus, tikėjimo dalykuose pasilikau tiktai pradžios mokyklos mokiniu. Aš supratau, jog ir tikėjimo srityje žmogus atsilieka, jeigu jis atsidėjęs neskaito Švento Rašto ir jo neapmąsto, jeigu nepažįsta Bažnyčios istorijos, nesidomi geromis religinėmis knygomis, neklauso gerai paruoštų pamokslų ir aplamai nepraktikuoja tikėjimo. Supratau ir tai, jog apsiribojimas tikėjimo žiniomis, įgytomis vaikystėje arba ankstyvoje jaunystėje, — tai tas pats, kaip suaugusiam žmogui stengtis dėvėti savo vaikystės dienų vaikiškus drabužius, įstrigo į atmintį atsitiktinai perskaityta žymaus mokslininko Louis Pasteur pasakyti žodžiai: “Ribotos žinios tolina nuo Dievo, gausios žinios artina prie Jo”.

     Taip Dievo malonės veikiamas, pajutau didelį troškimą dvasinę tuštumą užpildyti trūkstamomis tikėjimo žiniomis. Su Dievo pagalba tai man pavyko padaryti per trumpą laiką.

     Gerai pasiruošęs, už daugelį metų atlikau išpažintį. Ir vėl turėjau didžiulę laimę ir džiaugsmą pajusti Švenčiausiojo Sakramento stebuklingą poveikį savo sielai. Nuo to laiko tapau uoliu ir nuoširdžiu bažnyčios lankytoju, dažnai net ir šiokiadieniais.

     Dievo malonės yra beribės. Kartą po sumos, prieš palaiminimą Švenčiausiuoju Sakramentu klūpant pilnutėlėje bažnyčioje, skausmas viduriuose, dažnai mane kankinęs daugelį metų, pasidarė nebepakeliamas. Aptemo akys ir norėjosi rankomis atsiremti į bažnyčios grindis.

     Tuo metu kunigas prie altoriaus pakėlęs monstraciją pradėjo laiminti žmones. Dėl didelio skausmo vos negriūdamas ant šalia manęs klūpančių žmonių kojų, pakėlęs galvą ir įsmeigęs iš skausmo primerktas akis į Ostiją, išdžiūvusiomis lūpomis labai tyliai ištariau šiuos žodžius: “Viešpatie, Tu matai mano kančią, prašau Tave, sumažink mano skausmus. Tačiau lai būna Tavo, o ne mano valia...”

     Po kelių sekundžių, kunigui baigus palaiminimą, įvyko stebuklas! Aš nebejutau jokio skausmo! Nebejutau jo nei įšėjęs iš bažnyčios. Nebejutau nei visą likusią tos dienos dalį, nei kitą dieną, nei po savaitės, nei po mėnesio, nei po pusės metų...

     Anksčiau tie skausmai, retai kada tokie stiprūs, mane kankindavo beveik kiekvieną dieną. Tačiau juos kantriai kęsdavau, nesikreipdamas į gydytojus. Juos aukojau Dievui kaip atgailą už ankstyvesnį tikėjimo praradimą.

     Po to stebuklingo atsitikimo praėjus septyniems — aštuoniems mėnesiams, du kartus pajutau labai mažą trumpalaikį skausmą, kuris priminė, kad anstyvesnių didelių skausmų priežastis tebėra ir reikalinga chirurginio pašalinimo. Ryžausi tai padaryti, nes nujaučiau būsimą areštą. Šį mano patirtą ir išgyventą stebuklą aprašiau laiške Vilniaus Šv. Jėzaus Širdies bažnyčios klebonui kunigui Kazimierui Kinduriui.

Tuo metu buvau giliai įsitraukęs į nelegalią aktyvią kovą už tikėjimo ir Bažnyčios teises bei laisvę Lietuvoje, kuri tuo pačiu metu buvo ir kova už lietuvių tautos laisvę. Tarnavimas Dievui, Bažnyčiai ir Tėvynei tapo mano gyvenimo pagrindiniu tikslu, kurio siekiau ir per ilgus įkalinimo metus. Laukdamas arešto, atlikau išpažintį. Jos metu tarytum pats Kristus vyskupo — nuodėmklausio lūpomis tarė man tokius žodžius: “Sūnau, tas sunkių išbandymų kelias, kuris dabar tavęs laukia — tai ypatinga Dievo malonė. Jis tau patikėjo nešti kryžių už amžinąsias tiesas, kurį jis pats nešė į Golgotos kalną...”

     Vieną dieną, būnant kalėjimo kameroje, staiga tarp grotuotų lango rėmų pamačiau auksu žibantį kryžių! Po penkiolikos minučių jis išnyko. Saulėtų dienų pavakariais jis visada pasirodydavo vėl. Jį pasitikdavau su džiaugsmu, kaip paties Dievo man siųstą ženklą.

     To kryžiaus pasirodymai man taip pat buvo stebuklas, nes tyrinėdamas langų rėmų sudūrimus, negalėjau suprasti, kaip pro siaurus rėmų plyšius prasiskverbę saulės spinduliai sudaro griežtų taisyklingų formų kryžiaus ženklą.

     Tas kryžius man buvo stiprybės ženklas. Jis priminė vaikystės dienomis bažnyčioje, aukštai prie jos skliautų matytą užrašą: In hoc signo vincis! (Šiuo ženklu nugalėsi!).

     Kartą, jau būdamas Gulago salyne, gavau motinos laišką, kuriame ji aprašė tokį knygose jos perskaitytą epizodą.

     Atviroje jūroje keleivinį laivą užklupo didelė audra. Visi keleiviai buvo apimti baimės ir net panikos, nes protarpiais atrodė, kad jų laivą milžiniškos bangos panardins į jūros gelmes. Kažkas iš keleivių staiga viename laivo kamputyje pamatė ramiai žaidžiantį mažą berniuką. Paklaustas argi jam nebaisu, kad laivas gali greitai nuskęsti, berniukas ramiai atsakė: “Aš žinau, kad dabar prie laivo vairo stovi mano tėtis”.

     Tuo savo laišku mano motina, be jokių papildomų komentarų, man priminė apaštalo šv. Pauliaus žodžius: “Jeigu Dievas su mumis, tai kas prieš mus?”

     Tai buvo paskutinis dabar jau mirusios mano motinos testamentas.

     Lageris ne man vienam buvo geriausia ilgų rekolekcijų ir gilių apmąstymų vieta. Mano paties sukurtoje ilgoje ryto ir vakaro maldoje buvo ir tokie žodžiai: “Viešpatie, saugok ir globok visus tuos, kurie kovoja už tikėjimo, Bažnyčios ir mūsų tautos laisvę. Stiprink ir gausink jų gretas, saugok juos nuo pavojų, gink juos nuo priešų. Gerasis Dieve, priartink Lietuvai laisvės rytą...”

     Dabar iš tikiu, jog ir šią mano daug metų kartotą maldą Dievas išklausė.