Spausdinti

 (Jaunimo konkurse II premiją laimėjęs rašinys)

Aras Tijūnėlis

     Rodos, kad visai neseniai sėdėjau vaikų darželio kambarėlyje ir kartu su draugais žaidžiau kaladėmis. Viskas atrodė tipiškai, išskyrus tai, kad tos kaladėlės nebuvo paprastos — ant jų buvo užrašytos raidės, lietuviškos raidės. Čia buvo mano šeštadieninės mokyklos darželio klasė. Netrukus išmokau sujungti tas raides į lietuvišką žodį, o po to — į sakinį. Taip ir pradėjau skaityti lietuviškai, raidę po raidės, žodį po žodžio. Tais metais sėkmingai baigiau darželį ir drąsiai žengiau pirmyn ir aukštyn į lietuvišką pradžios mokyklą.

     Ten jau reikalai rimtėjo. Jau nebežaidėm kaladėlėmis. Anksti keldavaus šeštadienio rytais, kad spėčiau į pirmąją pamoką. Mokytojai pradėjo reikalauti, kad mes išmoktumėm linksniuoti ir taisyklingai kirčiuoti. Prisimenu, kaip bevažiuojant į mokyklą (daugiau kaip valandos kelionė!), garsiai skaitydavau mamai iš istorijos knygos, kad būčiau gerai pasiruošęs. Namų darbai, pratimai ir diktantai kasmet vis sunkėjo ir ilgėjo. Iki aštunto skyriaus mokykla nusibodo. Tos smagios darželio dienos pavirto į nuobodžias, kankinančias valandas mokykloje. Nors jau dabar su draugais nebekalbėjau lietuviškai, bet vis tiek lankiau šeštadieninę, kad patenkinčiau tėvus ir lyg jausdamas tam tikrą pareigą. Tuo metu tėvams buvo labai sunku mane įtikinti ir įsąmoninti, kokia yra lietuvybės ir protėvių kultūros vertė. Tačiau, mamai ištaisant namų darbus, vis tiek baigiau aštuntą skyrių gerais pažymiais. Žengiau ir kitą logišką žingsnį į aukštesniąją lituanistikos mokyklą, nors šį kartą ne taip drąsiai.

Aras Tijūnėlis

     Toliau mano gyvenimas pradėjo keistis, įstojau į gimnaziją, kurioje įsirašiau į įvairius klubus bei sporto komandas. Pradėjau išeiti į amerikiečių draugų baliukus ir ėmiau daugiau veikti amerikiečių aplinkoje. Gimnazijos metai man buvo pasikeitimo laikotarpis. Nors aš vis dar lankiau šeštadieninę mokyklą, bet rečiau joje pasirodydavau, nes sporto rungtynės būdavo šeštadienio rytais. Kai atvažiuodavau į mokyklą, dažnai nebūdavau pasiruošęs, nes mama jau manimi pasitikėjo, kad aš pats galiu atlikti užduotus darbus. Aš išmokau apgaudinėti mokytojus, nerodžiau daugiau pastangų ką nors naujo išmokti. Su draugais nekalbėdavome lietuviškai, nes kalbėti lietuviškai buvo laikoma “un-cool”.

     Į mokyklą rinkdavomės daugiausia tik paišdykauti ir paerzinti mokytojus.

     Tik dėl draugų įstojau į įvairias lietuvių organizacijas. Buvau aktyvus skautas ir ateitininkas. Dalyvavau choruose, šokių grupėse ir stovyklose. Atrodė, kad tos dienos niekad nesibaigs, bet po poros metų kai kurie įsigijo automobilius ir vairavimo leidimus, tad pradėjo išsisklaidyti. Su automobiliais atėjo ir didesnė laisvė, nes buvo galima važiuoti kur kas norėjo, nors tie keliai retai vesdavo į lietuviškus renginius. Pamažu draugystė su lietuviais pradėjo iširti. Amerikietiški įvykiai atrodė labiau viliojantys, patrauklesni.

     Mano dėmesys pradėjo krypti nuo lietuviškumo į amerikiečių pasaulį. Amerikietiškoje aplinkoje buvo lengva dalyvauti. Visiškai nereikėjo stengtis. Buvo lengva susirasti draugų, dažnai vykdavo įvairūs pasilinksminimai mūsų apylinkėje — nereikėjo toli važiuoti, norint smagiai praleisti laiką.

     Kai pradėjau lankyti universitetą, pasirodė dar viena priežastis, kodėl neverta dalyvauti lietuvių veikloje. Tikrai atrodė, kad mano mokslas ir visa ateities veikla turės būti amerikiečių aplinkoje. Neturėjau laiko eiti į jokius lietuvių renginius. Bent taip aš sakiau tėvams. Iš tikrųjų laiko buvo, tik noro trūko. Galvojau, kad būti Amerikoje lietuviu gal būtų labai idealu, bet ne realu. Buvimas stipriu lietuviu man duonos ant stalo neatneš. Gerai suprasdamas, ką darau, tuoj iškritau iš lietuvių tarpo.

     Gal dabar kai kurie pagalvos, ką bendro ši mano autobiografija turi su pasirinkta konkurso tema? Tai paaiškės iš mano tolimesnio pasakojimo. Paaiškinsiu, kas man įvyko prieš keletą mėnesių.

     Prieš pusmetį aš išsikrausčiau iš savo lietuviškų namų ir dabar gyvenu su seseria, kuri taip pat yra studentė, mažame bute. Sesuo labai užimta, tai mes retai matomės ir neturime progų daugiau pasikalbėti. Taip pat ir savo šeimą retai tematau. Visi visur skuba, laikas greitai bėga. Visi mano draugai lietuviai išsisklaidė ir yra užimti savo gyvenimo problemomis. Staiga pasijutau labai vienišas. Jaučiausi lyg būčiau vienas tamsiame kambaryje, nežinojau, kur suktis. Nors turiu daug amerikiečių draugų, bet juos lengva įsigyti ir dar lengviau prarasti. Jaučiausi, kad kažko man trūko.

     Ir štai vieną dieną pastebėjau, kad mama netyčia paliko mano bute lietuvišką laikraštį. Pakėlęs pradėjau vartyti, žiūrėti į nuotraukas. Tose nuotraukose atpažinau nemaža senų pažįstamų, tai ir ėmiau toliau skaityti. Iš pradžių skaityti nebuvo lengva. Reikėjo skaityti raidę po raidės, žodį po žodžio. Prisiminiau darželio dienas, kai buvo sunku tas kaladėles sustatyti į žodį. Bet čia iš tikrųjų buvo taip pat smagu. Aš to laikraščio straipsnius perskaičiau iki paskutinio žodžio. Ten buvo rašoma apie seniai matytus draugus, apie lietuviškus renginius, į kuriuos aš būčiau labai norėjęs eiti. Pagaliau pastebėjau, ko trūko mano gyvenime. Aš buvau atmetęs savo dvasinę paramą — lietuvybę. Kaip jau sakiau, tie daiktai, į kuriuos daugiausia įdėta darbo ir prakaito, yra arčiausiai prie širdies, todėl sunkiausia juos pamesti. Staiga mano kambarys prašvito.

     Todėl ir rašau šia tema. Pasirinkau rašyti apie tai, ko aš pasigendu lietuvių spaudoje. Aš joje nieko nepasigendu. Man visai neaišku, kaip mes galime kritikuoti savo spaudą. Nesvarbu, ar ji yra tokia, kokios mes norėtume, bet turime būti dėkingi, kad ji iš viso yra. Per mūsų lietuvišką spaudą aš atgimiau ir atgavau norą sugrįžti į lietuvių tarpą. Tas vienas laikraštis pravėrė man akis ir parodė, ko mano gyvenime trūko. Nuo tos dienos aš skaitau visokiausius lietuvių laikraščius ir žurnalus. Man nesudaro jokio skirtumo, ar tas žurnalas skirtas skautams, ar ateitininkams, ar moterims. Man svarbu ir įdomu žinoti, kaip sekasi mano broliams ir sesėms lietuviams.

     Aš nepasirinkau rašyti šia tema, kad patenkinčiau kokią nors savo buvusią mokytoją, kaip darydavau mokykloje. Rašau tik tam, kad galėčiau padėkoti visiems, kurie išlaiko ir skleidžia lietuvišką spaudą ir lietuvių kalbą. Kad mane tėvai išmokė kalbėti ir skaityti lietuviškai, tai yra viena iš brangiausių dovanų, kurią jie man galėjo duoti. Esu dėkingas, kad gavau progą atnaujinti tą prarastą dovaną. Tikiuosi, kad aš galėsiu tą dovaną perduoti savo vaikams, gerai suprasdamas, kad ir jiems, kaip ir man, gali ilgai trukti ją tikrai įvertinti.