KUN. J. LAURIŪNAS
Kartais paklausiame patys save: kas aš esu? Kuo skiruosi nuo kitų? Iš ko pažįsta mane, kad esu krikščionis. Ką reiškia būti krikščioniu? Jie šiandien sudaro 28% visų žemės gyventojų. Kuo krikščionis skiriasi nuo kitų, pvz., mahometonų, kurie sudaro 13%, arba nuo induistų (12%), nuo budistų (11%).
1. Krikščionis seka Jėzų Kristų
Kiekvienas žmogus ieško gyvenime sau vietos. Jam reikia kitų žmonių, į kuriuos jis galėtų atsiremti, gauti šviesos, paramos. Labai svarbu, ką žmogus patiria savo vaikystėje, kas jį globojo, mokė, su kuo jis bendravo.
Krikščionis žvelgia į Jėzų Kristų, iš jo semia sau šviesos. Jis tiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, kad jame apsireiškė pats Dievas. Jame taip pat mato pavyzdį, koks turi būti tikras žmogus. Krikščionis yra įsitikinęs, kad Jėzaus žodžiai ir darbai yra Džiugioji naujiena žmonėms.
Jėzus sako, kad Dievas ieško mūsų. Jis mūsų laukia. Myli mus. Jis dar kartą ateis ir padarys pasaulį palaimingą. Pasaulį, kurį jis sukūrė, atbaigs — padarys visiškai tobulą. Už šį savo skelbimą jis ėjo į mirtį. Bet Dievas jį prikėlė iš mirties. Tai rodo, kad Dievas nori visiems žmonėms gero, nori išganymo.
Ką daro žmogus, jeigu jis sau idealu renkasi Jėzų Kristų? Jis perima jo mintis, mokosi iš jo gyventi. Jis tampa jo mokiniu. Šitaip žmogaus gyvenimas įgauna kitą spalvą. Jeigu žino, kad jis yra Dievo mylimas, tai jis gali ir kitus žmones mylėti. Jeigu jis leidžia, kad jį Dievas apdovanotų, tai jis gali ir kitus apdovanoti.
Būti krikščioniu - tai eiti Jėzaus keliu.
Šitaip kalba Jėzus Jono evangelijoje: “Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas” (Jn 14, 6).
2. Ką reiškia sekti Jėzų?
“Kristus neturi rankų, jis turi tik mūsų rankas atlikti savo darbą. Kristus neturi kojų, jis turi tik mūsų kojas vesti žmones savo keliu. Kristus neturi lūpų, jis tik mūsų lūpomis gali pasakoti apie save. Kristus neturi talkininkų, jis turi tik mus patraukti žmones prie savęs” (iš 14-to šimtmečio).
Jėzus kviečia savo mokinius sekti paskui jį, eiti kartu su juo. Jis šaukia juos būti jo sekėjais. Sekti — tai nereiškia aklai pamėgdžioti. Šiandien yra kitos sąlygos, negu Jėzaus laikais, Bet ir anais laikais mokiniai ne viską turėjo daryti, ką darė jų Mokytojas. Sekti Jėzų reiškia priimti jo žodžius, matyti žmones ir pasaulį jo akimis.
Kas seka Jėzų, tas turi tarnauti Dievui ir žmonėms. Jis turi visiškai įsijungti į šį kilnų reikalą; nedera įsijungti tik pusiau, iš dalies. Evangelijoje tai aiškiai pabrėžta: “Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi” (Mt 16, 24). Taip pat teikiama ir viltis: kas ryžtasi sekti, tuos Jėzus Kristus apdovanos savuoju gyvenimu. Šv. Paulius nepavargsta kalbėdamas apie gyvenimą su Kristumi.
3. Gyvena tikinčiųjų bendruomenėje
Išminčius, vardu Choni, keliavo po šalį ir pamalė žmogų, sodinantį medelį. Sustojo ir klausia: “Kada šis medelis atneš vaisių?” Žmogus atsakė: “Po septynių dešimčių metų”. Tada prabilo išminčus: “Kvaileli! Tu tikiesi taip ilgai gyventi ir pasinaudoti savo darbo vaisiais? Verčiau sodink tokį medį, kurio vaisiais galėtum pats pasidžiaugti”. Žmogus ramiai baigė savo darbą, linksmai apžvelgė, ką buvo padaręs, ir tarė: “Rabi, kai atėjau į pasaulį, aš radau tokį medį ir skyniau jo vaisius, nors nebuvau jo sodinęs — tai padarė mano tėvai. Kai aš pasinaudojau ten, kur nebuvau prakaitavęs, noriu pasodinti medį savo vaikams ir vaikaičiams, kad jie pasidžiaugtų. Mes, žmonės, galime tik tada gyventi, kai paduodame ranką vieni kitiems. Aš esu paprastas žmogus, bet mes turime priežodį: draugai arba mirtis” (žydų legenda).
Kaip visur žmonės privalo bendrauti vieni su kitais, taip ir tikėjime. Todėl Jėzaus mokiniai sudaro bendruomenę. Bendrai tiki Jėzų Kristų ir perteikia vieni kitiems savo tikėjimą geruoju Dievu. Jų tikėjimas turi ilgą istoriją, senesnę negu Bažnyčia, ir driekiasi vis tolyn. Bažnyčia, kaip tikinčiųjų bendruomenė, liudija pasauliui Kristų. Jai yra pavesta skleisti tikėjimą, nešti išganymo palaimą ir su tvirta viltimi keliauti prie šios istorijos tikslo.
Ši bendruomenė susideda iš pavienių krikščionių. Pavienis krikščionis negali gyventi vien sau ir rūpintis vien savimi. Sužinojęs tą Džiugiąją naujieną iš kitų, kurie jam tai paliudijo, jis turi toliau ją skleisti. Į kitus žmones jis žiūri, kaip į brolius, ir stengiasi jiems būti paslaugus.
Jis dėkoja Dievui už šią Džiugiąją naujieną, meldžiasi už brolius, tikinčiųjų bendruomenėje kartu su kitais dalyvauja Dievo meilės minėjime — Eucharistijoje.
Mato evangelijoje Jėzus įpareigoja mokinius nepasilaikyti tikėjimo vien sau: “Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mt 28, 19...).
4. Skaito Šventąjį Raštą
Pasaulyje yra apie 3000 kalbų. Visas Šv. Raštas ar bent jo dalis yra išversta į 1785 kalbas (1986).
Ką Dievas yra padaręs ir per savo pasiuntinius žmonėms pasakęs, tai yra užrašyta Senojo ir Naujojo Testamento knygose. Jos vadinamos Šventuoju Raštu. Biblija (gr. biblion - knyga) remiasi visi krikščionys. Tai dokumentas jų tikėjimo, kuris siekia Izraelio — Dievo tautos pradžią. Aukščiausias šio tikėjimo taškas yra Jėzaus Kristaus žodžiai ir darbai.
Šio tikėjimo liudytojai — Senasis ir Naujasis Tastamentas — yra bendri visiems krikščionims, nors istorijos eigoje jie ir išsiskyrė. Biblija jungia juos visus. Jie yra įsitikinę, kad Dievas apsireiškė žmonėms ir prabilo į juos suprantama kalba. Visus krikščionis jungia tikėjimas, kad Dievas per savo Sūnų Jėzų Kristų prabilo į žmones galutiniai ir nepakartojamai.
Mes Dievo žodį girdime ir skaitome bažnyčioje pamaldų metu ir tikybos pamokose. Jį mums aiškina katechetai, kunigai ir tėvai. Kai kur yra gražus paprotys Šv. Raštą skaityti bendrai. Bendrai aiškinantis Dievo žodį, stiprėja mūsų tikėjimas.
Daugeliui krikščionių yra savi Senojo Testamento psalmės žodžiai: “Tavasis žodis yra mano žingsniams žibintas, šviesa mano takui. Viešpatie, esu baisiai prislėgtas, — savo žodžiu atgaivink mane” (ps 118).
5. Pasaulį mato Jėzaus akimis
Jėzus sako: “Per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą? Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?! Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip viena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai?” (Mt 6, 25...).
Iš Evangelijos sužinome, kaip Jėzus kalba apie Dievą ir žmones. Čia mums paaiškėja, kaip Jėzaus žvilgsniui artimai siejasi Dievas ir pasaulis. Jis kalba apie paprastus kasdienybės dalykus ir per juos nori pasakyti kažką aukštesnio. Paprastučiai nežymūs dalykai jo lūpose įgauna svorį. Rūgstanti duonos tešla jam yra Dievo karalystės atėjimo vaizdas. Žvirblelis ant stogo primena Dievo rūpinimąsi žmogumi. Tuos, kuriuos visuomenė išskiria iš savo tarpo, jis pastato į centrą. Nusidėjėliai jam yra žmonės, kuriuos Dievas nori sau susigrąžinti. Mažylis yra ženklas, kad iš jo turi išaugti kažkas didžio: “Kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje” (Mt 18, 4). Jis sutrauko nepakeičiamo likimo grandines: vergai tampa sūnumis, mariam žmogui pažadamas amžinas gyvenimas, nelaimė ir skausmas tampa vieta, kur Dievas teikia savo išganymą.
Kai Jėzus nori kalbėti apie Dievą ir jo meilę, jis kalba apie gražiausius žmogaus gyvenimo momentus. Jis dėmesingas viskam, kas aplinkui, ir šiltai sutinka kiekvieną, kas tik prie jo prieina — kiekviename jis mato širdį ir sielą, kuri priklauso Dievui.
Kas žmones ir jų pasaulį mato Jėzaus akimis, tam nėra beviltiškų vaizdų ir valandų. Jei netenka to, kas jam brangu, jis nėra nepaguodžiamas. Jis moka mažmožiais džiaugtis. Guodžia tuos, kurių širdis suspausta, ir padeda tiems, kurie yra bėdoje. Jis gelbsti net nepagydomus ligonius ir mirštančius, nors žmogiškai žiūrint, atrodytų, kad jokios vilties nėra.