V. BAGDANAVIČIUS, M.I.C.
9. Tarptautinė ir tarpvienuolinė Motinos Marijos veikla
Kazimiera Kaupaitė paliko galimybę kalbos klausimą savo įsteigtoje vienuolijoje ateityje spręsti, atsižvelgiant į laiko ir asmenų aplinkybes. Tokiu būdu kazimieriečių kongregacija neturi principinės kliūties pasidaryti tarptautine vienuolija.
Viena iš aktualių problemų šiandieninėje katalikiškoje visuomenėje yra savotiškas susiaurėjimas. Katalikas dažnai ne tik nemoka bendradarbiauti su kitų tautų katalikais, bet dažnai kitataučiui yra labai įtaringas ir net priešingas. Panašiai atsitinka ir tarpvienuoliniuose santykiuose. Vienos vienuolijos nariai dažnai pasidaro per daug uždaros savo vienuolijos dvasios ir į kitų vienuolijų narius bei jų veiklą žiūri ne tik kaip į svetimą, bet net kaip į priešingą dalyką.
Laiko tėkmėRimanto Dichevičiaus nuotr.
Motinos Marijos vienuolinis auklėjimas praėjo tokiu būdu, kad ji turėjo progos išvengti abiejų vienuolinio gyvenimo siaurumų. Jos sukurta vienuolija gana ilgai buvo vadovaujama ne jos, bet kitos vienuolijos viršininkės. Jeigu Kaupaitė su tuo sutiko, tai reikia laikyti jos labai aukšta dorine ir asketine vertybe. Ta pačia proga ir kalbos klausimas vienuolijoje natūraliai ir būtinai pasidarė tarptautinis darnaus santykiavimo uždavinys.
Popiežius Pijus XII buvo atkreipęs dėmesį į tai, kad katalikų Bažnyčioje yra didelis skaičius įžadais klusnumui įsipareigojusių aukštos dorovės asmenų, iš kurių Bažnyčia galėtų tikėtis nemažos tarptautinės veiklos, tačiau tokios veiklos popiežius nematė ir nesitikėjo, kad vienuolijos lengvai tam uždaviniui galėtų būti panaudotos.
Turint tai prieš akis, Motinos Marijos beatifikacija būtų atsiliepimas į visos Bažnyčios modernią problemą, t.y. į tarptautinio bendradarbiavimo ir tarptautinės veiklos problemą. Tokį bendradarbiavimą matome jau pačioje šios kazimieriečių vienuolijos pradžioje. Pirmuosiuose vienuolyno namuose Mount Carmel viršininkė buvo Motina Bonifacija iš Scrantono. Net ir Čikagoje, kai kazimierietės jau turėjo daug narių ir kandidačių, jų viršininkė buvo sesuo Gabrielė, taip pat iš Scrantono vienuolyno. Motina Marija tenkinosi kukliu vaidmeniu savo įsteigtoje vienuolijoje.
Žvelgiant į šią situaciją asketiniu požiūriu, tenka aukštai vertinti Marijos Kaupaitės vienuolišką nusižeminimą ir klusnumą. O žiūrint į tai tarptautiniu žvilgsniu, matome nuostabų tarptautinio bendradarbiavimo atvejį.
Tik 1913 m. rugpjūčio 24 d. Kazimiera Kaupaitė buvo išrinkta pirmąja kongregacijos vyresniąja. Taigi nuo 1907 metų, kada galima laikyti kazimieriečių kongregacijos pradžią, ligi 1913 metų tikroji šios kongregacijos steigėja sugebėjo nebūti formalia jos vadove. Tai yra įdomus faktas vienuolijų istorijoje. Nežinia, ar yra kitas toks atvejis, kai vienuolijos steigėjas tenkinosi antraeiliu vaidmeniu kongregacijoje.
Kazimiera, ir nebūdama viršininke, sugebėjo aktyviai reikštis. Kaip tik šiuo laikotarpiu jos iniciatyva buvo Čikagoje įsteigta Šv. Kazimiero mergaičių akademija, vėliau perkrikštyta į Marijos aukštesniąją mokyklą. Šis Kazimieros sugebėjimas vykdyti reikšmingus darbus, nesant vadovaujančioje pozicijoje, yra labai svarbi dorybė, kuria turėtų pasekti vienuolinio pašaukimo asmenys.
10. Motinos Marijos svetingumas
Viena iš priežasčių, dėl ko šiandien yra maža pašaukimų vienuoliškam gyvenimui, yra šiltų socialinių santykių trūkumas vienuolynuose. Kazimiera siūlo šiam trūkumui labai gerą ir mūsų laikams reikalingą pasitarnavimą: šiltą socialų bendravimą tarp vienuolinės bendruomenės narių.
Žinoma, to socialaus bendravimo trūkumas nėra pagrindinė priežastis, dėl ko šiais laikais taip trūksta pašaukimų. Pagrindinė šio trūkumo priežastis glūdi šių laikų žmogaus nesidomėjime Dievo apsireiškimu žmonijai. Modernusis žmogus visą savo dėmesį yra nukreipęs į savo žmogišką prigimtį, neturėdamas reikalingo ryšio su Dievu. Kazimieros ryšys su Dievu yra vadovaujantis jos gyvenime. Tai matyti iš visų jos gyvenimo tarpsnių.
Įdomią svetingos dvasios prošvaistę turime ir iš jos jaunystės, kuri gali būti naudinga ir vienuoliniam gyvenimui. Tai yra Kaupų šeimos solidarumo vaizdas. Kazimiera, sugrįžusi Lietuvon, nepaisant to, kad buvo slegiama neaiškios ateities, sugebėjo pastebėti ir įvertinti bei aprašyti savo šeimos bendruomeninę nuotaiką. Apie savo namų socialinę aplinką ji šitaip rašo: “Tėviškėje nuotaika buvo visiškai kitokia, negu Scrantono klebonijos vienatvėje. Šeimininkas vyriausias brolis dar nevedęs, jaunesnės seserys jau užaugę į merginas, visi kartu dirba, visi kartu dainuoja, visi kartu ir pasimeldžia, kaip iš seno įprasta. Vienu žodžiu - laiminga jaunystė tėviškėje savųjų tarpe”.
Šio savo svetingumo bruožo neprarado nei įstodama į vienuolyną, nei išrinkta jo vyriausia vadove. Apie tai skaitome seserų liudijimus, kuriuos vysk. Brizgys taip sutraukia: “Pasisveikinimas, susitikus su Motina Marija, visada būdavęs nuoširdus, šiltas, visiškai laisvas nuo dirbtinės šypsenos ar dirbtinio dievotumo. Motina Marija visada pasistengdavo, kad bet kokioje situacijoje seserys jaustųsi su ja laisvai. Jos laisva, švytinti šypsena visiškai derinosi su tuo neskubėjimu, kokiu ji visuomet pasižymėdavo. Jos akyse būdavo nuoširdžiausia ramybė ir nuoširdaus pasisveikinimo išraiška, gilus kūdikiškas nekaltumas; iš jos visada patirdavai švelnios paguodos, užuojautos, kuria ji atsakydavo į sunkumų pasipasakojimus, abejojimus, pageidavimus; pati užsikrėsdavai ta linksma nuotaika, kuri matėsi iš jos primerktų akių. Visada, kai išeidavai pabuvusi su ja, išsinešdavai atsigavimo, įkvėpimo ar padrąsinimo...” (158 psl.).
Šis liudijimas tiesiog alsuoja mistiška svetingumo išraiška. Iš tikrųjų verta daugiau dėmesio kreipti į svetingumo ugdymą vienuoliniame gyvenime. Ypač tai reikėtų daryti, jeigu norime, kad dėmesys vienuoliniu gyvenimu visuomenėje didėtų. O šito bruožo trūkumas yra pasidaręs beveik taisyklė ne tik vienuolijose, bet ir apskritai pamaldžių žmonių tarpe.
Natūralus svetingumas yra reikalingas vienuoliniam gyvenimui. Nereikia pasiduoti klaidingai nuomonei, kad konstitucijos kuria vienuolijas. Jos yra tik ribų nustatymas, kurių tarpe turi vykti tarpusavio svetingumas.
Svetingumas glaudžiai siejasi su giedria žmogaus nuotaika. Tokios giedrios nuotaikos išlaikymas vienuoliniame gyvenime buvo svarbi Motinos Marijos vienuolinio auklėjimo taisyklė. Viena šios kongregacijos seselė pasakojo, kad jos visuomet lyg girdi Motiną Mariją sakant: “Giedria nuotaika vykdyti šventą Dievo valią. Giedria nuotaika vykdyti Kristaus įsakymus...”
11. Motinos Marijos ryšiai su Dievu
Susipažinę su Motinos Marijos gyvenimo tarpsniais, ypač jos jaunyste, galime padaryti porą išvadų, esminių jos dvasinei raidai. Tai jos santykiai su Dievu ir su žmonėmis.
Pirmiausia atkreipkime dėmesį į jos santykius su Dievu. Iš jos gyvenimo eigos ir veiklos galima padaryti išvadą, kad ji buvo Dievo vadovaujama ir tam vadovavimui pasidavė. Ne tik pasidavė, bet ir veikė kartu su juo.
Kazimieros maldingumui buvo būdinga ne kurios vienos ar kitos maldos prašymas, bet prašymas, kad jos veikla būtų Dievo garbei. Pamaldžių tikinčiųjų tarpe retai surasi tokį, kuris pagrinde savo maldos tema laikytų Dievo garbę.
Kaupaitės veikimo versmė yra tikėjimas Dievu. Jos tikėjimo nereikia suprasti taip, kaip dažnai jis yra suprantamas modernių tikinčiųjų tarpe. Jiems tikėjimas yra tik pažiūra, nuomonė, kurią galima priimti ar nepriimti. Tačiau Kaupaitei krikščioniškas tikėjimas buvo toks žinojimas, kuriuo rėmėsi visas jos gyvenimas. Prie maldos ji skuba savo gyvenimo pagrindinėse sunkenybėse, kai reikia ieškoti kelio, kur toliau eiti.
Buvimas ir veikimas su Dievu yra pagrindinės reikšmės dalykas jos gyvenime. O pavojus šio ryšio nustoti, kuris galėtų įvykti tada, jeigu ji savo veikla kokiu nors būdu būtų priešinga Dievui, jos buvo suprantamas, kaip grėsmė gyvenimui. Ši pažiūra į savo gyvenimo santykį su Dievu buvo natūrali visame jos gyvenime.
Vienas vaisingiausių praėjusio šimtmečio vokiečių mąstytojų Mathias Scheebcn yra atkreipęs dėmesį į tai, kad kai kurie Bažnyčios Tėvai tokią vienybę su Dievu vadina natūralia. Jam tai yra tinkamas išsireiškimas, aptariant Dievo malonės santykį su tikinčiuoju. Jis taip mano ypač dėl to, kad Dievo malonė žmogui suteikiama gimdymu, t.y. krikštu. O juk gimti yra natūralu.
Mąstant apie vienuolinį gyvenimą, reikia atkreipti daugiau dėmesio į tai, kad čia eina kalba apie ryšį su Dievu, kaip apie centrinį dalyką. Paprastai vienuolinis gyvenimas yra aptariamas, kaip Kristaus patarimų vykdymas. Tačiau šių patarimų įgyvendinimas turi prasmę tik tada, jei vienuolinis gyvenimas yra pasirenkamas dėl pagrindinio krikščioniškos dorovės principo: Dievą mylėti labiau už viską, o artimą — kaip save patį.
Šio šimtmečio pradžioje gyvenęs didelis krikščioniškosios dorovės mokytojas J. Mausbach rašė apie klaidingą vienuolinio gyvenimo supratimą. Jis norėjo atsakyti į protestantų priekaištą, kad vienuoliška dorovė nėra tikra krikščioniška dorovė, kuri reikalauja Dievą mylėti labiau už viską, o artimą — kaip save patį. J. Mausbach pabrėžia, kad vienuoliai neturi aukštesnio tobulybės principo už tą, kuris galioja visai krikščionijai. Evangeliniai patarimai nepanaikina didžiojo meilės įsakymo.
Atrodo, kad Motina Marija lygiai taip pat galvojo apie vienuolinį gyvenimą. Ji paprastais žodžiais liudija savo vienybę su Dievu. Jokiu būdu nenori nutolti nuo tos vienybės ir labai rūpinasi, kad jos veikla neatitolintų jos nuo Dievo.
12 . Motinos Marijos veikla su žmonėmis
Motinos Marijos sugebėjimas veikti su žmonėmis kreipia mūsų dėmesį į tai, kaip ir kiek natūralus žmogus gali kooperuoti su antgamtine Dievo malone, kuri krikšto sakramentu yra jam suteikta.
Yra pavojus taip suprasti Dievo malonę, Kristaus suteiktą žmonijai, kad ji natūralias žmogaus dvasios reiškimosi formas pašalina, kaip tokį dalyką, kuris yra netobulas ir kurį dieviškas dvasingumas atstoja bei pavaduoja. Yra net susidariusi pažiūra, kad natūralus žmogaus dvasingumas Dievo dvasios yra prašalinamas ( plg. M. Sheeben, “Natur und Gnade”, 200 psl.).
Iš tikrųjų žmogaus dvasia išlaiko savo natūralias tobulybes ir tada, kai yra Dievo malonės sukilninta. Vienas tokių natūralių galių išlaikymo apraiškų ir jų patobulinimų ir yra vienuolinis gyvenimas. Žmogaus sugebėjimas gyventi su kitais ir būti kitiems klusniam, kuris yra praktikuojamas vienuolynuose, iš tikro yra žmogiškos galios, Dievo dvasios pakilninamos.
Natūralus Kazimieros Kaupaitės draugiškumas pastebimas jau kazimieriečių vienuolijos atsiradimo pradžioje. Draugių praradimas Kazimierai Šveicarijoje sudarė didesnę problemą, negu kitos vienuolyno steigimo kliūtys. O draugių atsiradimas jai suteikė jėgų eiti toliau vienuolijos steigimo kryptimi. Kazimieros socialumas pasidarė labai pastebimas, santykiaujant su draugėmis ir su pasauliečiais.
Motina Marija niekad neprarado savo grynai žmogiško draugiškumo ir natūralaus socialumo. Ji mokėjo bendradarbiauti ne tik su seserimis ir pasauliečiais, bet ir su Bažnyčios vadovais — vyskupais ir kitų vienuolijų vadovybėmis. Taip plačiai suprastas socialumas šiais laikais yra labai pageidautinas ne tik vienuoliniame gyvenime, bet ir aplamai katalikiškoje visuomenėje.
Vienuoliniame gyvenime ypač nepageidautinas toks dvasingumas, kuris nusiteikęs prieš bendravimą su kitais. Kartais vienuolinį gyvenimą norima suprasti, kaip iš esmės uždarą gyvenimą.
Iš Kazimieros Kaupaitės nueito kelio galima atpažinti, kad į vienuoliją ją atvedė ne individualus dvasingumas uždarumo prasme, bet noras ir reikalas būti tikėjimo atstove kitiems žmonėms. Tad aišku, kad jos vienuolinio gyvenimo samprata yra ne tiek atsiskyrimas nuo visuomenės, kiek krikščioniškoji tobulybė tikrąja jos prasme.
Negalima praleisti iš akių Bažnyčios istorijoje fakto, kad vienuolijas kuria ne Bažnyčios organai: popiežius ar vyskupai, bet kad tai yra privačios iniciatyvos energingas įsijungimas į Bažnyčios gyvenimą. Tokia yra ir kazimieriečių įsikūrimo istorija.
Verta taip pat šia proga prisiminti, kad Bažnyčia vienuolinių įžadų nelaiko panašiu dalyku į sakramentus. Įžadai nesuteikia sakramentinės malonės. Sakramentai yra moterystė ar kunigystė, bet ne vienuolinis gyvenimas. Tai yra ne dėl to, kad Bažnyčia vienuolinius įžadus mažai vertintų, bet tik dėl to, kad ji supranta, jog ši veikla Bažnyčioje yra daugiau asmeniškas žmogaus įnašas į jos gyvenimą. Tad vienuoliniai įžadai nėra sakramentinis aktas. Jie yra subjektyvus, asmeninis aktas, kuriame Dievo malonė veikia tik “ex opere operantis”, kaip aiškina teologai. O sakramentai veikia “ex opere operato”, t.y. Dievo malonė suteikiama pačiu sakramento priėmimo veiksmu, kai įžadų malonė veikia tik kaip paties vienuolio pašvenčiantis aktas.
Baigiant dar galima pridurti, kad Kaupaitės dvasinė įtaka veikia ir anapus kazimieriečių vienuolijos ribų. Vėliau buvo įsteigtos ir kitos lietuviškos moterų vienuolijos: 1922 m. Šv. Pranciškaus seserys, o 1924 m. Nukryžiuotojo Jėzaus ir Sopulingos Marijos seserys. Šie nauji vienuolynai ėjo Marijos Kaupaitės pramintais keliais, nors, žinoma, tai nebuvo iš esmės naujos vienuolijos, bet tik jau buvusių vienuolijų lietuviški padaliniai. O kazimierietės yra nauja vienuolija Bažnyčioje visiškai tikslia to žodžio prasme.