P.Daugintis

     Gyvename viskuo turtingoje Amerikoje. Esame įjungti ar įsijungę, ypač jaunesnieji, į Amerikos vartotojų visuomenę (consumer society) su jos teigiamomis ir neigiamomis savybėmis. Kažin ar minusai čia neviršija pliusų? Mums, krikščionims, ir toje naudotojų visuomenėje reikia būti tikrais žmonėmis ir tikrais krikščioniais.

     Prof. James Keating savo straipsnyje “Spirituality and the Morai Life” pasakoja, kaip jis kartą gulėdamas pievelėje stebėjo mėlyną dangų ir, vakarui užėjus, pasirodančias žvaigždes. Dangus su begalybe žvaigždžių jam lyg kalbėte kalbėjo, kad žmogus yra Dievo mylimas niekis(beloved nothing). Jis pajuto savo menkumą ir suprato, kad vis tiek yra Dievo mylimas. Kūrėjas jį sutvėrė ir leido viskuo naudotis.

Vinco Krėvės portretas medyje Subartonyse (Merkinės apyl.). Dailės mokyklos moksleivių darbas   O. Pajedaitės nuotr.

     Savo dovanomis ir meile Dievas žmogų supa per visas jo gyvenimo dienas.

    Dievas nori, kad žmogus būtų amžinai laimingas. Tad jis suprato savo gyvenimo tikslą: gyventi Kūrėjui Dievui ir už viską būti dėkingam; būti Jo mylimam ir Jį mylėti; Jam tarnauti ir Jį garbinti; tarnauti ir padėti žmonėms, o ne tik pačiam viską sunaudoti.

    Vartotojų visuomenė su savo modernia ir įtaigia propaganda traukia žmogų vis pirkti ir pirkti, naudoti ir sunaudoti. Laikraščiai, radijas, televizija, draugai ir draugės — viskuo jis nori naudotis. Be to, dar visas socialinis gyvenimas: puotos, įvairūs minėjimai, posėdžiai, vizitai, grožio salonai, prabangūs restoranai... Žmogus nori visko paragauti, viskuo pasinaudoti, viską sunaudoti. Jis visiškai pasiduoda materializmui, nekreipdamas dėmesio į dvasinius dalykus, į savo bei kitų vidujinį gyvenimą.

    Tai aiškiai pastebima ir sekso srityje. Ir čia žmogus nori viskuo pasinaudoti, vis daugiau malonumų patirti. Kasdieniniai dalykai yra visokios meilės istorijos, užpuolimai, prievartavimai, priešvedybinis lytinis santykiavimas, homoseksualizmas, abortai. Į tai dar labiau skatina alkoholis ir narkotikai. Pasekmės labai liūdnos: savižudybės, nenormalių kūdikių gimimai, AIDS ir t.t.

Rašo kunigas psichoterapistas

    Tokie žmonės anksčiau ar vėliau, lengviau ar stipriau patenka į visokius dvasinius sunkumus: pykstasi, barasi, nervinasi, puola į depresiją ir psichines ligas. Ne vienam tenka pasinaudoti gydytojo, psichiatro ar kitokio specialisto pagalba.

    Štai ką apie tai sako psichoterapistas kun. Kevin Culligan, daug šioje srityje studijavęs ir dirbęs:

    “Aš jau seniai patyriau, kad pozityvus bendravimas tarp terapisto ir kliento veda į žymius paciento pasikeitimus. Dabar aš vis labiau suprantu, kad dar svarbesnis yra bendravimas to asmens su jo dvasioje gyvenančiu Dievu, jeigu Jam su pasitikėjimu pasivedama. Toks santykiavimas gali turėti lemiančios reikšmės jo pagijimui ir vidujiniam pasikeitimui. Be to, toks bendravimas vyksta kasdien, dažnai. Jis nėra apribotas keliomis apmokamomis valandomis pas psichoterapistą, psichologą, psichiatrą ar kitokį terapistą.

    Aš taip pat patyriau, kad tas asmuo, kuriam stengiuosi padėti, jeigu jis rimtai ima bendravimą su Dievu, auga savo gerais norais ir pastangomis save pažinti be iliuzijų, taip pat drąsiai stoti prieš gyvenimo jam keliamus reikalavimus, imtis didesnės rizikos bei ryžtis didesniems įsipareigojimams padėti kitiems žmonėms ar imtis vertingų projektų”.

    Tad čia yra dvi išvados, padarytos šito kunigo psichologo ilgos patirties: 1. pasinaudoti gero psichologo ar kitokio psichoterapisto pagalba; 2. dar svarbiau — pradėti artimą bendravimą su Dievu, taip arti jo esančiu ir jį mylinčiu. Tai gali suteikti užuovėją, gyvo pasitikėjimo sąmonę, pagalbą ir jo sąmonės bei pasąmonės gelmių gydymą. Žmogus gali pajusti prasikaltimų atleidimą ir dovanojimą.

    Tokie žmonės galėtų pasinaudoti ir katalikų bei protestantų kartais ruošiamomis vidujinio gydymo pamaldomis (inner healing services).

    Kai kurios modernesnės ligoninės dabar naudojasi Alcoholics Anonymous sambūrių patirtimi, alkoholikų ir neurotikų gydymui sudarydamos tokias grupeles. Jose dalyvaujantieji gauna daug naudos ir pasiekia gerų rezultatų.

    Kas iki šiol pasakyta, galioja ir kitiems vartotojų visuomenės žmonėms, turintiems gal ne tokių didelių ar ne tiek įsigalėjusių sunkumų. Ir jie turi stengtis asmeniškai bendrauti su Dievu malda, liturginėmis apeigomis ir sakramentais, kurie, anot katekizmo, yra matomi ženklai Dievo malonei įgyti. Prie jų ypač priklauso išpažintis, kuri po II Vatikano susirinkimo vadinama Susitaikymo sakramentu. Juk žmogui labai daug reiškia sąmonė ir žinojimas, kad jo kaltės atleistos, ir Dievas bei žmonės vėl jį myli. Taip pašalinamos ir nuolatinės nervų bei raumenų įtampos. Kad žmonės galėtų vien tik išsipasakoti, mūsų laikais prireikė daugiau psichologų ir psichiatrų negu visi dvasininkai kartu!

Neišlaikė pusiausvyros

    Daugumas vartotojų visuomenės žmonių labai nori pasižymėti, greitai iškilti, susikrauti daug pinigo. Taip jie sunaudoja savo kūno ir dvasios jėgas, nervų energiją ir apkrauna save. Daugelis jų neišlaiko reikiamos pusiausvyros tarp savo proto ir širdies, tarp kūno ir dvasios.

    Toks žmogus kurį laiką jaučiasi patenkintas, bet vėliau pasireiškia šitokio elgesio žalingos pasekmės. Apie jas pasipasakojo seselė Gloria Miller, gailestingoji sesuo, terapistė, po to, kai išdirbo 17 metų St. Mary’s ligoninėje ir Medicinos centre San Francisco mieste.

    “Terapistės darbas ligoninėje man teikė daug pasitenkinimo. Buvau vertinama pacientų, kitų gailestingų seserų ir gydytojų. Tačiau dėl įvairių priežasčių per devynių mėnesių laikotarpį turėjau kilnotis iš vienų mūsų vienuolyno namų į kitus. Be to, važinėjimas į darbą ligoninėn užimdavo kasdien pusantros valandos. Ligoninėje dirbau dviejuose departamentuose, kurių kiekviename reikėjo atlikti atitinkamas pareigas. Pradėjau jausti nuovargį, nepasitenkinimą savimi ir nepakankamai gerai atliktu darbu, nors kiti sakė, kad aš gerai dirbu. Vis atidėliojau reikalą pasiimti ilgesnes atostogas.

    Baigdama 40-uosius metus, susirgau virusiniu plaučių uždegimu. Turėjau savaitę gulėti ligoninėje ir šešis mėnesius praleisti, kad atgaučiau jėgas. Buvau labai nusilpusi ir turėjau leistis aptarnaujama kitų seselių vienuolių. Visa tai mane privedė prie stiprios depresijos. Pradėjau abejoti savo religiniu pašaukimu. Man atrodė, kad jei būčiau ištekėjusi, būčiau dabar turėjusi intymesnį artumą ir nuoširdumą”.

    Kaip tik tuo metu jai teko kalbėtis ir tartis su kita sesele vienuole, labai prityrusia terapiste. Ji labai daug jai padėjo. Malda, skaitymai bei savo minčių aprašymai, ošiantis ir putojantis vandenynas jai padėjo palengva atsigauti ir fiziškai, ir dvasiškai. Jai pradėjo gimti naujas gyvenimas. Įsiviešpatavo taika, ramus pasitikėjimas Dievu ir savimi. Ji grįžo dirbti ligoninėje. Pirmiau jai neramumą keliantys darbo dienos rūpesčiai dabar užleido vietą šviesiai nuotaikai. Ji taip tęsia toliau:

    “Visa tai man padėjo atpažinti ir susidaryti savą dvasingumą. Jis labai pagrįstas kasdienos tikrove, pakylantis virš dimensijos, kurioje gyvename ir kurią pajuntame”.

    Toks nuovargis, nervingumas, depresija, dvasinė krizė, net fizinė liga, neretai atsitinka daugeliui merginų, suaugusių moterų, savarankiškai gyvenančių ir uoliai besidarbuojančių savo profesijoje. Tai pasitaiko ir jauniems vyrams, sėkmingai kylantiems aukštyn karjeros laiptais, socialiniame ir prabangiame gyvenime. Pasitaiko ir jaunų šeimų gyvenime, ypač vaikams paūgėjus.

Sveikas krikščioniškas dvasingumas

    Seselė Gloria pasipasakojo, kas jai padėjo pakilti iš kūno ir dvasios ligos ir vėliau susidaryti kitokį savo dvasingumą. Tokį savą dvasingumą reikia susidaryti kiekvienam krikščioniui, gyvenančiam vartotojų visuomenėje ir stipriai veikiamam jos įtakos.

    Dvasingumas yra mokslas, teorija ir gyvenimo praktika pagal tą mokslą. Tą krikščionišką dvasingumą galima palyginti su sutuoktinių gyvenimu. Vyras ir žmona vienas kitu pasitiki, vienas kitam pasiaukoja ir įsipareigoja visam gyvenimui. Jie vienas kitą myli, nuolat kalbasi, bendrauja. Tas pasitikėjimas ir meilė apima visą jųdviejų gyvenimą, galvoseną, darbą, persunkia dvasią ir net bendravimą su kitais.

    Panašus dalykas yra ir krikščioniškasis dvasingumas. Tai yra taip pat visokeriopas tikinčio žmogaus bendravimas su jį mylinčiu Dievu. Dvasingumas yra žmogaus atsivėrimas Dievui, kontaktas tarp žmogaus ir Dievo, kuris kalba žmogui per savo žodį ir per žodžius Šv. Rašte. Žmogus Jam atsiliepia gyvu tikėjimu, viltimi ir meile, duodama ir palaikoma Šv. Dvasios.

    Teoretiškai dvasingumas (anksčiau vadinamas asketika ir mistika) yra mokslas apie asmenišką tikinčiojo žmogaus bendravimą su Dievu savo tikėjimu, viltimi ir meile bei iš jų kylančiais veiksmais visose žmogiškojo gyvenimo srityse. Tai yra tokio bendravimo pagrindinių tiesų bei įstatymų nurodymas ir nustatymas dėsnių bei taisyklių, kurių reikia laikytis įvairiuose dvasinio gyvenimo išsivystymo bei tobulėjimo raidos tarpsniuose. Čia pateiksime šiek tiek teoriškų ir praktiškų nurodymų, naudotinų atitinkamose srityse.

    Vartotojų visuomenei yra būdingas labai didelis įvairių materialinių ir kultūrinių gėrybių vartojimas bei rūpestis vis daugiau jų turėti ir sunaudoti. Tad čia ir yra pasinešimas į praktiškąjį materializmą. Krikščionis jomis turi stengtis naudotis tik tiek, kiek reikia. Jis pasirenka ne tiek asketišką, kiek paprastą, kuklų gyvenimo stilių. Jo pats laikosi ir skatina savo artimuosius visomis gėrybėmis taip naudotis. Tokiu būdu jomis gali gėrėtis kūnas ir džiaugtis dvasia, kelti aukštyn širdį dėkojant Dievui, kuris savo tėviška Apvaizda tiesiogiai ar netiesiogiai jas žmogui teikia kaip savo meilės išraišką. Tą pat galima pasakyti ir apie mokslo, technologijos, meno ir kitokių kultūrinių gėrybių naudojimą.

    Paskutiniaisiais dešimtmečiais vis labiau katalikų grupėse įsigali užvaizdavimo idėja (Stewardship), t.y. laikyti save Dievo teikiamų įvairių gėrybių užvaizdu ir atitinkamai elgtis.

    Dalinimasis su kitais, davimas jiems išmaldos, solidarumas — tai praktiška meilė Dievui, Jo ir mūsų suvargusiems broliams, seserims. O aplink mus yra tiek žmonių, reikalingų pagalbos, suvargusių, išalkusių, prašančių paramos!

    Nors vartotojų visuomenės žmogui nelengva taupyti, bet kitus mylinčiam ir norinčiam padėti nėra sunku. Reikėtų stengtis dalintis su kitais ir tiek jiems duoti, kiek pats norėtum gauti, būdamas jų vietoje.

“Kitiems gera darydamas, pats lamingas tapau!”

    Taip mūsų didysis rašytojas ir visuomenininkas kan. Tumas-Vaižgantas išreiškė savo ilgametį patyrimą ir bendruomeniško dvasingumo taisyklę. Mat Kūrėjas Dievas taip sukūrė žmogaus prigimtį, kad ji yra ir individuali, ir bendruomeniška, egoistiška ir altruistiška, į save linkusi ir į kitus pasinešusi. Krikščioniškasis dvasingumas visais amžiais skatino žmones abi šias puses darniai jungti.

    Naudotojų visuomenės žmogus paprastai yra dideliame pavojuje pats naudotis kitų patarnavimais, gabumais, jų teikiamomis gėrybėmis, pagarba ir meile, bet pats teduodamas kitiems labai mažai, labai taupiai atseikėtai. Tačiau visiems galioja didysis prigimties ir artimo meilės įsakymas: “Mylėk savo artimą, kaip pats save”. Taip pat ir Kristaus paliepimas: “Mylėkite vieni kitus, kaip aš jus mylėjau!”

    Vienas žmogus labai išmintingai ir konkrečiai nurodė tos meilės “kiekį”: “Jei, tau išsikėlus kitur gyventi ar mirus, žmonės nepajustų tuštumos — per mažai juos mylėjai!”

    Tuos žmones, kurie kitiems aukojasi, dirba, visokiais būdais padeda, visi myli, gerbia ir dažnai tą meilę bei pagarbą stengiasi žodžiais išreikšti. Tai yra labai svarbu. Už meilę reikia atsilyginti meile, reikia tą meilę įvertinti. Tokiu būdu ta meilė pasidaro abipusė.

    Bet reikia atsiminti, kad čia, kaip ir visur kitur, reikalinga pusiausvyra. Minėta seselė Gloria, bedirbdama ir besiaukodama kitiems, pertempė savo kūno ir dvasios jėgas, apgadino nervus. Teisingai sakoma, kad tvarkinga ir protinga meilė prasideda nuo savęs. Ir meilė kitiems paprastai matuojama savąja. Kitiems teikiant patarnavimus, pagarbą ir meilę, reikia meilės ir sau, atsižvelgiant į savo kūno bei dvasios jėgas.

    Tai yra labai svarbu ir vedybiniame gyvenime. Toje vartotojų visuomenėje ir XX amžiaus modernaus šeimyninio gyvenimo stiliuje meilės dvasingumas (ta meilės mistika ir asketika) yra labai didelės svarbos. Mat vyras, o kartais ir žmona, darbuojasi svetur, bendrauja su kitais. Jiedu mažai būna kartu; tas pat sakytina apie tėvų ir vaikų santykius. Todėl labai svarbu visokiomis progomis, kartais net pačių tyčia sudarytomis, pareikšti meilę vienas kitam: vyrui, žmonai, vaikams. Reikia surasti laiko drauge pabūti, pasipasakoti, vienas kitą įvertinti, pagirti.

    Labai protinga ir patartina prie asmens būdo prisitaikyti, o ne stengtis jį pakeisti. Suaugusio žmogaus charakterio beveik neįmanoma pakeisti, nebent jis pats to norėtų. Vyras ir žmona yra skirtingi asmenys: jie nėra priešingi vienas kitam, bet vienas kitą papildantys. Šiuo principu reikia vadovautis ir šeimyniniame, ir bendruomeniniame gyvenime.

Kiek reikia maldos?

    Tad aišku, kad sveikas krikščioniškas dvasingumas leidžia ir vartotojų visuomenės krikščioniui viskuo naudotis, džiaugtis, gėrėtis, mylėti ir būti mylimam bei laimingam. Bet čia būtinai reikia, kad visa tai būtų tarsi netiesioginė pagarbos ir meilės išraiška Dievui ir žmogui. Tiesioginė meilė ir pagarba Dievui labiausiai išreiškiama malda.

    J. Kanaugh rašo, kad “malda yra taip pat socialinis ir politinis aktas. Juk maldos vaisius yra žmogaus įgalinimas laisvai, drausmingai ir ryžtingai išeiti prieš kultūros ir materializmo dievus, gyvenant kitaip. Malda teikia dinamišką galią padaryti savo asmenybės centru bendruomenišką įsipareigojimą ir iš jo kylančią socialinę veiklą”.

    Du svarbiausi konsumerizmo veiksmai — pirkimas ir sunaudojimas — dažnai naudotojams tampa daugiau ar mažiau sąmoningais garbinimo aktais materializmo dievo — Mamonos, t.y. medžiagos, pinigo, kaip labiausiai leidžiančio ir įgalinančio patenkinti žemojo “aš” polinkius ir aistras. Malda, priešingai, juos daro Dievo garbinimo ir tarnystės veiksmais. Mat, jais tinkamai naudodamasis, žmogus tarnauja Dievui ir Jo vaikams: savo šeimai ir kitiems. Taip pat jis tarnauja Dievui ir savo meilę Jam reiškia profesiniu darbu bei užsiėmimu. Juk visa tai įgalina žmonių, Dievo vaikų, pragyvenimą ir kultūrą. Krikščionis savo kasdieninėje maldoje tai skiria ir aukoja Dievui.

    Tačiau krikščionis, naudodamasis įvairiomis Dievo dovanomis, gėrėdamasis ir džiaugdamasis daugybe jų teikiamų malonumų, ar juose nepaskęs ir neužmirš bent kartą per dieną už jas Dievui padėkoti?! Žinoma, yra nemaža žmonių, kurie tikrai užmiršta, bet ne visi. Kai kurie ne tik savo žodžiais, bet visu gyvenimu stengiasi būti Dievui dėkingi.

    O kiek tos maldos reikia, sunku nustatyti. Modernūs dvasinio gyvenimo žinovai iš savo ir kitų patyrimo taip pataria: kasdien bent 10-15 minučių skaityti Šv. Raštą, mums paskelbtą Dievo žodį, jį pritaikant sau, trumpai padėkojant, prašant ir atsiprašant, užtariant ir kitus. Kasdien bent 10-20 minučių tinkamu laiku melstis, drauge atliekant trumpą sąžinės sąskaitą, prisimenant padarytas klaidas, neatliktus darbus ir įsipareigojimus. Sekmadieniais dalyvauti Mišiose, priimant Komuniją. Paskaityti dvasinio turinio spaudos, pabendrauti ir pasikalbėti apie religinius dalykus su kitais savo šeimos nariais. Kas mėnesį priimti Susitaikymo sakramentą, atliekant nuoširdžią išpažintį su rimtu pasiryžimu taisytis, ypač iš kurios nors konkrečios silpnybės. Be abejo, reikėtų ir metinių rekolekcijų, bent savaitgalinių. Reikia dalyvauti bažnytiniame gyvenime, įsijungiant į parapiją ir aktyviai dalyvaujant jos veikloje, priklausyti kokiai nors organizacijai ar draugijai.

    Tokiu būdu krikščionis, nors gyvendamas ir toje vartotojų visuomenėje, nepasidarys grynu “konsumeriu”, bet bus tikras, pavyzdingas Bažnyčios narys, ištikimas Dievui ir naudingas kitiems žmonėms.