CHIARA LUBICH

          “Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje”

(Rom 6, 11)

     Kad galėtumėm suprasti šv. Pauliaus šių žodžių prasmę, pažiūrėkime į esminę jų mintį. Krikštu mes pasirinkome Jėzų, o jis savo malonės veikimu užvaldė visą mūsų būtybę. Mes susivienijome su juo, tapdami jo mistinio gyvenimo dalininkais. Mes mirėme ir prisikėlėme su juo: mes mirėme pasauliui ir nuodėmei, ir prisikėlėme naujam gyvenimui.

     Šv. Paulius sako, jei supratome krikšto prasmę, visų pirmiausia mes mirėme nuodėmei, ir ji mums jau neegzistuoja, Mūsų gyvenimas turi būti skirtas Dievui vienybėje su Jėzumi.

     Mes mirėme nuodėmei, t.y. krikštu atsisakėme nuodėmės, nutraukdami su ja ryšius. Bet mes galėjome mirti nuodėmei taip pat pirmiausia dėl to, kad Jėzaus krikštu nugalėjo mumyse nuodėmę, ją sunaikindamas. Nuo to momento, kada Jėzus gimė mumyse, nuodėmė neteko savo galios mums. Ji daugiau negali mūsų pavergti.

     Todėl savaime suprantamas dalykas, kad Jėzus kaip tik ir nori mūsų bendradarbiavimo. Be to bendradarbiavimo mūsų galvojimas būtų aiški priešingybė tam pasirinkimui ir tai naujai realybei, kuri mumyse prasidėjo. Užtai, kai visa tai aišku, jau negali būti prasmės grįžti prie nuodėmės, daryti su ja kompromisus.

     Bet tai nereiškia, kad mes visuomet išvengsime nuodėmės. Betgi vienas dalykas yra patirti nuodėmę kaip netikėtą nupuolimą ir mūsų didelį silpnumą, po kurio mes galime ir vėl prisikelti nusižeminę ir, pamatę, kad vis labiau esame reikalingi Dievo malonės, o visai kitas dalykas — daryti kompromisą su nuodėme, bandant tai suderinti su Jėzaus pasirinkimu, su mūsų puolusios prigimties tenkinimu ir pasidavimu pasaulio klaidoms.

     Kaip mes turėtumėm gyventi pagal čia mąstomus žodžius? Pirmiausia mes turime visuomet atsiminti, kad kaip krikščionys privalome turėti naują galvoseną ir pastovų tvirtumą, o taip pat turime būti logiški ir optimistiški. Kadangi visa tai įkvepia gyvenantis mumyse Jėzaus, dėl to mes gyvename pagal jo mokymą, kovojame su nuodėme, einame prieš srovę.

     Bet gali būti įvairių priežasčių, kurios pastūmės mus vėl ir vėl nusidėti, nes esame silpni ir dar tęsiame žemiškąją kelionę. O Dievas kartais leidžia mums nupulti, kad labiau suprastume nuodėmės bjaurumą, būtume nusižeminę, atsargūs. Tuo būdu jis nori mus apvalyti, kad augtumėm dvasiškai. Tačiau nuodėmė neturi mūsų daugiau gąsdinti, nes mumyse gyvena tasai, kuris yra galingesnis negu nuodėmė — Jėzus. Jei mes klausysime jo balso, gyvendami pagal jo žodžius — ypatingai pagal tuos, kurie reikalauja mylėti artimą — mes nusidėsime vis mažiau ir mažiau. Mirimas nuodėmei gal būt neįvyks per vieną dieną, bet mes eisime ta kryptimi.

Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius