(Jaunimo konkurse V premiją laimėjęs rašinys)

Gytis Vygantas

     Pirmiau Šv. Šeimos šventė būdavo po Trijų karalių, bet dabar ji švenčiama sekmadienį tarp Kalėdų ir Naujųjų metų. Tai yra svarbi šventė. Bažnyčia Šv. Šeimą duoda pavydžiu mūsų šeimoms. Šeima yra visuomenės branduolys, tad Šv. Šeimos šventės proga mums verta rimtai pagalvoti apie mūsų šeimas.

Gytis Vygantas

     Šv. Šeima yra pavyzdys mūsų šeimoms, nes joje buvo didelis susiklausymas ir atsakomybės supratimas. Marija ir Juozapas turėjo auginti Jėzų, kuris bus žmonijos ganytojas. Iš Šv. Rašto aprašymų žinome, kad šioje šeimoje buvo nemaža rūpesčių ir skausmų, tad nereikia norėti, kad ir kitose šeimose jų nebūtų. Bet nežiūrint visokių nemalonumų, šeima vis tiek turi atlikti savo pareigą — auginti ir auklėti vaikus. Nežiūrint tų minėtų vargų ir skausmų, šeimoje būna ir džiaugsmingų, malonių valandų.

     Šeimoje yra nemaža visokių pareigų: reikia globoti ir apžiūrėti sergančius šeimos narius, mokyti ir gyvenimui ruošti jaunuosius. Vaikams tėvai turi stengtis ne tik duoti mokslo, bet jiems įdiegti ir moralės dėsnius. Šeimoje turi būti jaučiamas Dievo buvimas ir artumas. Šeima turėtų būti lyg maža bažnyčia, kurioje kartu meldžiamasi, vieni kitais rūpinasi, vieni kitiemsatleidžia pasitaikančius nusikaltimus ir netobulumus.

     Daug metų praėjo nuo to laiko, kai šiame pasaulyje gyveno toji pavyzdingiausia Šv. Šeima. Tradicinė šeima turėtų būti tokia, kur tėvas dirba, o motina namie prižiūri vaikus. Bet dabar šis tradicinis šeimos gyvenimas yra pasikeitęs. Dabar dirba ne tik tėvas, bet dažnai ir motina. Dabar daugiau kaip 70% motinų eina į darbą, kai vaikai pradeda lankyti mokyklą. Apie 50% motinų eina dirbti, kol vaikai dar yra jaunesni negu vienerių metų. Per paskutinį šimtmetį šeimų persiskyrimai padidėjo 700%. Dabar maždaug pusė visų vedybų baigiasi skyrybomis. Beveik trečdalis vaikų, jaunesnių negu 18 metų, auga su patėviu ar pamote. Jaunimas dabar vėliau sukuria šeimas, tad jaunavedžiams dažnai tenka ne tik auginti mažus vaikus, bet ir prižiūrėti senus tėvus. Visi šie faktai rodo, kad šeimos reikalai smarkiai pasikeitė.

     Tokie pasikeitimai įvyksta dažniausiai dėl to, kad žmonės per daug paviršutiniškai žiūri į gyvenimą. Šv. Raštas sako, kad ką Dievas sujungė, žmogus tegul neatskiria, bet žmonės į tai nekreipia dėmesio, nesistengia sugyventi, vienas kitam nusileisti, bet tuoj skiriasi, jeigu tik kas nors nepatinka.

     Lietuviai, užaugę Amerikoje, žinoma, yra paveikti savo aplinkos, bet jų vedybinės statistikos yra geresnės negu amerikiečių. Mat lietuvius labiau jungia vienas bendras tikslas — išauginti gerus tikinčius ir lietuviškus vaikus. Šis tikslas apsaugoja lietuvius nuo visiško pasinėrimo į amerikietišką aplinką.

     Deja, šio tikslo siekimas nėra lengvas, ir iš čia kyla daug nesusipratimų tarp tėvų ir vaikų. Vaikai nori žaisti su savo draugais amerikiečiais, dalyvauti jų sporto varžybose. Bet tėvai juos stumia į šeštadienines mokyklas. Ir tėvai, ir vaikai, nenorėdami nuolat pyktis ir ginčytis, bando surasti kokį nors vidurio kelią. Aišku, čia tėvai turi suprasti, kad šių dienų vaikai auga visai kitokioje aplinkoje, kitokiomis sąlygomis, kur yra visai kitokie papročiai, negu buvo tais laikais, kada augo jie patys.

     Dažnai tėvai nesupranta vaikų, o vaikai — tėvų. Tai yra viena didžiausių šių laikų šeimų problemų ypač čia, išeivijoje. Iš šios problemos kyla ir daug kitų problemų šeimose.