JONAS LAURIŪNAS, S.J.
Jau kuris laikas, kai aštriai ir su nerimu gvildenami ekologiniai klausimai: kalbam apie džiūstančius pušynus, mirusias upes, užterštus šulinius, išnykusias žuvis, nitratais užnuodytą maistą. Kur šios nelaimės priežastys? Reikia manyti, kad prieš tai turėjo įvykti dvasinė degradacija: juk gamtą nusiaubė ne vien žmogaus neapdairumas, bet ir atsakomybės jausmo praradimas, o tai jau yra moralinė problema, žmogaus dvasinė erozija, jo širdies korozija. Gamtą niokoja žmogus, kurio siela dar neišsiskleidusi ar jau nuniokota. Tai žymiai sudėtingesnė problema negu ekologinės bėdos. “Praplėšę akis, matome, kad kol kūrėme aukštą meną, prasigėrė kaimas ir prisigimdė debilų, nuo bemeilės pedagogikos sužvarbo vaikų namai, įsitvirtino, nors ir be teisių, prostitucija ir mafija” (D. Sauka).
Ką galim kaltinti už sudarkytą pasaulio veidą, už suluošintą tautos sielą? Sistemą? Sistema įsigali tiek, kiek žmogus ją priima, jai pasiduoda, su ja sutinka. Sistema galų gale — tai žmogus, persiėmęs klaidingai suprasta gėrio idėja, kuri faktiškai yra blogis. Šis istorijos fenomenas reiškiasi visais laikais. I. a. gale rašė šv. Jonas evangelistas, kad “pasirodė daug antikristų” (1 Jn 2, 18) — Kristaus mokslo priešininkų, klaidatikių. Kristus yra kalbėjęs: “Vargas pasauliui dėl papiktinimų!.. Vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina” (Mt 18, 7).
Ką reikia suprasti žodžiu “papiktinimas”? Tai paskata, moralinis — žodžiu ar pavyzdžiu — postūmis į blogį, tai nuodai į kito sielą. Sužaloti ar nužudyti galima ne tik kūną, bet ir sielą.
Mūsų tauta šiame amžiuje turėjo nelaimę susidurti su sistema, kuriai apibūdinti stinga žodžių, nes savo nuožmumu turbūt neturi sau lygių istorijoje. Beje, istorijos lapai verčiasi, sistemos — ne amžinos, bet jos įspaudžia pėdsakus visuomenėje, palieka randus žmonių sielose. Kaip pagyti iš vadinamojo sąstingio traumų? Spaudoje rašoma, kad užteršti vandenys vėl tampa švarūs ir gyvybingi, pvz., Mičigano ežero pakrantės apgultos meškeriotojų, o į Temzės upę neršti plaukia lašišos. Kaip mūsų tauta galėtų atsigauti iš savo dvasinio sustingimo, kaip galėtų apsivalyti nuo moralinio purvo? Manyčiau, kad ji išplauktų į švarius vandenis, remdamasi trimis banginiais — šeima, mokykla ir spauda, neskaitant Bažnyčios. Tėvai, mokytojai ir plunksnos darbininkai yra pagrindiniai veiksniai, kurie lemia tautos sąmonę ir likimą: iš jų ateina ir šviesa, ir tamsa.
Pirmiausia — tėvai. Mūsų dabartinės kartos šeima, šios sistemos kūdikis, visais atžvilgiais yra blogesnėje padėtyje negu senoji šeima. Religinio klimato atšalimas, išklibintas santuokos ryšys, išnykusi blaivumo nuostata, sunki buitinė padėtis, nenoras turėti daugiau vaikų — štai bruožai, kurie nieko gero nežada mūsų tautai.
Šiandien reikia labai gailėtis mūsų mažųjų, nes ne visiems lemta turėti šiltus lizdelius, daugelis mato ir girdi tai, ko nereikia. Netinkamas žodis, nepavyzdingos scenos giliai įkrinta į vaiko sielą ir palieka neištrinamus pėdsakus, lyg kibirkštis, užšokusi ant drabužio, kuriame pradegina skylę. “Užtenka vieno tamsaus įspūdžio, kad vaiko siela liktų mirtinai sužeista” (Lacordaire). Šitaip tėvai papiktina vaikus.
Panašiai meistras ar brigadininkas gamykloje gali pasielgti su jaunu darbininku, nebūdamas reikiamoje moralinėje aukštumoje. Dažnas atvejis, kad jaunas žmogus, išėjęs iš geros šeimos, dvasiškai palūžta, kai tik susiduria su blogais draugais ar viršininkais. O tie žmonės, kurie supurvina jaunesniojo savo tautiečio sielą, užmiršta, kad jis yra “brolis, už kurį mirė Kristus”(l Kor 8, 11). Šitaip jaunam žmogui padaroma neatitaisomas blogis: galima atlyginti materialinę skriaudą, galima atstatyti susidrumsčiusią draugystės taiką, bet pagydyti užnuodytą sielą jau yra sunku. Ne be pagrindo Kristus yra pasakęs: “Kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėse” (Mt 18, 6). Šv. Paulius rašė: “Nepastūmėk į pražūtį to, už kurį mirė Kirstus” (Rom 14, 16).
Tautos gyvenime ypatingas vaidmuo tenka mokytojui, bet šios šventos profesijos nelaimė yra ta, kad ją pasikinko tamsūs režimai. Šios nelaimės neišvengė paskutiniais laikais ir lietuvis mokytojas: ką tėvai statė, mokykla griovė. “Kai tik paleidau vaiką į mokyklą, tuojau pradėjo neklausyti” (gydytojo iš Druskininkų žodžiai). Šiandien garsiai kalbama, kad reikia atkurti mokyklą, nes senoji pedagoginė sistema susibankrutavo. Bet kokią mokyklą? Tautinę! Tai gražu. Bet tautinės vertybės — dar ne viskas. Tauta yra tik kūrinys. O jei užmiršime Kūrėją, jei ir toliau pedagogika bijos Dievo vardo, ar aukštai pakilsime? “Mokslas be sąžinės yra sielos griuvėsiai” — jau XVI a. pastebėjo Fr. Rebelais. Tautai reikia mokytojų, kurie tarnautų Tiesai, ne melui. “Didžiausias nusikaltimas — Tiesą išduoti ir prieš ją kovoti, nes Tiesa yra aukščiausias tautos gėris ir jos laimingumo sąlyga” (Lacordaire).
Trečioji jėga visuomenėje — tai spauda. Mokykla veikia tik jaunimą, o spauda — visą tautą. Plunksnos darbininkas — rašytojas, žurnalistas — gali būti tautos geradaris, atskleidžiąs Tiesos horizontus, pažeriąs Gėrio kibirkštėlių, ir tautos duobkasys, liejantis melo purvą ir amoralumo nuodus. Plunksnos darbininkui gresia pavojus tarnauti konjunktūrai, išduodant Tiesą. O konjunktūra gali būti diktatūrinis režimas arba žemas minios skonis: vienu ir kitu atveju iš menininko, kūrėjo ir Tiesos šauklio jis tampa melo tarnu. Ne vienas jų vėliau suprato ir gailėjos ėjęs ne tuo keliu.
Henrichas Heine (1797-1856) apie savo poeziją atsiliepė: “Nuodingos yra mano dainos (Vergiftet sind meine Lieder)... Aš gailiuosi, kad savo kūriniuose nepagarbiai rašiau apie šventus dalykus”. Taip rašė žmogus, senatvėje grižęs prie Dievo. Kl. Brentano (1778-1842) rašė savo draugui Bemeriui (Boehmer), kuris ruošė jo apsakymų rinkinio naują laidą, prašydamas “rūpestingai atrinkti ir išmesti iš raštų tai, kas galėtų sužeisti tyrą širdį ir kristų ant manęs kaltės našta”. Viename laiške rašė, kaip nekritiška lektūra buvo užnuodijusi jo jauną sielą. Panašus jausmas slėgė ir Putiną dėl “Altorių šešėlio”, todėl rašydamas “Sukilėlius” ir kurdamas teigiamą kunigo paveikslą Antano Mackevičiaus asmenyje, jis norėjo reabilituotis (iš studijų draugo Marcinkonių klebono kun. N. Pakalkos pasakojimų).
Koks sunkus kelias tautai į atgimimą! Vargas jai ir vargas mums, jei nesijausime atsakingi už kitus!
