(Pagal Motiejų Scheebeną)
VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC
Nuodėmės šaknis Scheebeno supratimu
Nuodėmė pati iš savęs negali turėti savo buvimo prasmės, nes ji yra neigiamybė. Nuodėmės pagrindo reikia ieškoti aukščiau. Tokio pagrindo Scheebenas ieško nutrūkime žmogaus santykių su Dievu. Tokia būtybė, kuri neturi artimesnio ryšio su Dievu, arba turi tik labai tolimą, net negali nusidėti. Taip galime mąstyti apie visą gyvūniją, neturinčią protingo ryšio su Dievu. Niekas gyvulių nelaiko nusidėjėliais.
Tokia būtybė, kuri yra iš Dievo daug gavusi ir kuri turi galią tai suprasti, gali nusikalsti. Ji nusikalsta tuo būdu, kad atsisako pripažinti savo priklausomybę nuo Dievo, įvairiais būdais paneigdama savo santykį su juo. Taigi nuodėmės šaknis, pagal Scheebeno mokslą, yra žmogaus santykių su Dievu srityje.
Toledo katedra
Žmogus, paneigdamas savo ryšį su Dievu, pasidaro nusidėjėlis. Čia glūdi viso žmogaus nuodėmingumo šaknis. Scheebenas nemato didelės problemos, kalbant apie natūralines žmogaus nuodėmes. Jos yra nuodėmės tik dėl to, kad žmogus, paneigdamas gamtos dėsnius, pažeidžia gamtos Kūrėją, kuris tuos dėsnius yra įdiegęs žmogaus prigimtyje. Tuos dėsnius protingas žmogus gali nesunkiai pažinti.
Taigi žmogaus nuodėmingumas yra teologinė problema. Scheebenui netrūksta žodžių apsakyti, kaip doroviškai žemas yra dalykas žmogui nutraukti santykius su Dievu. Žmogus natūraliai yra sukurtas jį garbinti ir mylėti.
Tačiau, skaitant apie tą nuodėmės kilmės mokslą, gali kilti klausimas: o kaip yra su netikinčiu žmogumi? Atrodytų, kad netikintis žmogus tikra prasme negali nusidėti. Tačiau toks klausimas Scheebenui nekyla. O nekykla dėl to, kad jis gyveno 19-to šimtečio viduryje, kada Pirmasis Vatikano Bažnyčios susirinkimas iškilmingai paskelbė, kad natūralus žmogus ir be ypatingo Dievo apreiškimo gali pažinti jo buvimą. Ir pats Scheebenas savo dogmų moksle šią tiesą ne kartą yra pripažinęs. Taigi jam nėra natūraliai netikinčio žmogaus. Dėl to jam nėra nė netikinčio nuodėmės klausimo. Tačiau mums kyla toks klausimas, nes gyvename laikais, kada yra, galima sakyti, modernu būti netikinčiu ir, nepaisant to, būti nuodėmingu.
Vėliau iš Scheebeno teologijos galėsime pasidaryti išvadą, kad pats netikėjimas jau yra nuodėmė. Taip pat matysime, kad Scheebenas yra labai aukštos nuomonės apie žmogų. Žmogus jam yra Dievo atstovas jo sukurtame pasaulyje. Žmogus tam tikra prasme yra tobuliausias Dievo kūrinys. Tad toks žmogus, jeigu nepažįsta Dievo, savaime nusikalsta. Jo nusikaltimas yra ne tik prieš Dievą, bet ir prieš savo prigimtį. Toks žmogus, kuris gali įmantriai argumentuoti prieš įvairius Dievo buvimo įrodymus, jau tuo pačiu paliudija, kad jis esąs tobulas ir, jei norėtų, galėtų rasti pakankamai argumentų ir Dievo buvimui pagrįsti.
Nuodėmės šakniai išaiškinti Scheebenui padeda mąstymas apie angelo nuodėmę. Angelas yra dvasia, kaip ir Dievas. Dėl to angelas pažįsta tobulai. Tačiau angelas nenori pripažinti, kad viso gerumo, kurį jis turi, kūrėjas yra Dievas ir kad iš jo jis tai yra gavęs. Dėl to angelo nuodėmė nėra silpnybės apraiška, bet protesto. Čia Scheebenas kelia klausimą, kas būtų buvę, jei Dievas būtų angelui suteikęs tokią dievišką privilegiją, kurią yra pažadėjęs žmogui ir ją įvykdęs Jėzuje Kristuje. Jeigu angelas būtų buvęs pakeltas ligi dieviškos prigimties arba jam suteikta Šv. Dvasia, jis tai būtų supratęs, kaip savęs įžeidimą. Jeigu Šv. Dvasia jam būtų buvusi suteikta, jis tai būtų supratęs, kaip pasikėsinimą prieš jo prigimtį.
Kadangi žmogaus nuodėmingumas turi ryšį su angelo nuodėme, tai Scheebenas mano, kad ir žmogaus nuodėmė savo šaknyje nėra silpnybė, bet opozicijos Dievui apraiška.
Šia proga galime pažvelgti į šių laikų žmogiškus santykius. Dažnai mes sutinkame bedievių, kurie reikalauja, kad mes įrodytume jiems Dievo buvimą, tada jie tikėsią. Mes esame linkę tokius bedievius sutikti gera valia ir stengiamės jiems įrodyti Dievo buvimą. Tačiau iš to, ką mes matome Scheebeno aiškinime apie nuodėmės kilmę, į tokius žmones turėtume žiūrėti panašiai kaip į nupuolusius angelus. Pasak I Vatikano susirinkimo, pats žmogus gali natūraliai savo proto pastangomis pažinti Dievą. Bet jeigu jis yra užėmęs neigiamą poziciją Dievo atžvilgiu, tai jis ne tik negali Dievo rasti, bet į jį reikėtų žiūrėti kaip į didelį nusidėjėlį, nes jis, panašiai kaip nusidėję angelai, žiūri į Dievą kaip jo priešininkas.
Taigi Scheebenui nuodėmės problema yra ne kas kita, kaip žmogaus ir Dievo santykių problema. J tai, kad Ieva suvalgė uždraustą vaisių, Scheebenas nežiūri kaip į nuodėmės esmę. Jos nuodėmė kyla ir prasideda iš to, kai ji priima piktosios dvasios išaiškinimą apie uždrausto vaisiaus valgymą. Žaltys jai paaiškina, jog Dievas dėl to uždraudė valgyti tą vaisių, kad žmonės nepasidarytų kaip dievai. Kai Ieva priėmė tą paaiškinimą, ji išpažino norą būti kaip Dievas. Dėl to jos bedievybė yra kartu ir jos išdidumas. Dievas jai buvo kaip prievarta.
Tokia pažiūra yra gyva žmonijoje iki mūsų laikų. Marksizmas į Dievą žiūri kaip į žmogaus pavergėją. Visas komunizmo sąjūdis siekia išsilaisvinti iš Dievo prievartos. Taip pat ir daugumas liberalistinių sąjūdžių, kurie siekia išsilaisvinti iš tikėjimo Dievu, yra bedievybė ir taip pat nuodėmė.
Adomas, Scheebeno nuomone, yra labiau nusikaltęs negu Ieva. Tai yra dėl to, kad Ieva galėjo būti sugundyta savo pomėgio ir tik tokiu būdu pasuko nuodėmės keliu. Adomas panašaus gundymo neturėjo. Jis patikėjo Ievos žodžiu, gautu iš žalčio, kad jiems yra galimybė tapti dievais. Adomas buvo tobulesnis savo prigimties šeimininkas negu mes dabar, nes jam tada dar nebuvo atimta “pilnumo malonės”, kurios jis neteko savo blogo apsisprendimo dėka. Dėl to jis savo priklausomybę nuo Dievo turėjo geriau pažinti negu mes. Bet jeigu jis, nepaisant to, pasuko keliu prieš Dievą, tai ne geidulys buvo jo nuodėmės priežastis. Pagaliau, kaip matėm, net ir Ievos nuodėmės pagrindas buvo ne jos geidulys, bet pasidavimas pasiūlymui būti kaip Dievas. (“Die Mysterien des Christentums” von dr. Mathias Scheeben, Freiburg i. Br., Herdersche Verlangshandlung, 1912, 227 psl.).
Nuodėmės šaknis glūdi dvasiniame angelo nusikaltime
Žmogaus nuodėmės gelmės negalima išaiškinti be dvasinių būtybių vaidmens santykiuose su Dievu ir su žmonija. Trumpą, bet gilią tų santykių santrauką mes turime išreikštą laiške Žydams, kurį Scheebenas cituoja: “Kuriam gi angelų kada nors buvo pasakyta: ‘Tu esi mano sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau!’ Ir vėl: ‘Aš jam būsiu tėvas, o jis bus mano sūnus’. Toliau, įvesdamas Pirmgimį į pasaulį, jis sako: ‘Tepagarbina jį visi Dievo angelai’”(l, 5-6).
Nuostabiausias dalykas, kurį randame šioje citatoje, yra tai, kad ir angelai Dievo malonę gauna ne kitaip, kaip per Kristų--žmogų. Norint susigaudyti tuose klausimuose, kurie Dievo Sūnaus įsikūnijimo dėka paliečia visą kūriniją, neišskiriant nė angelų, kaip tik naudinga pažvelgti į Scheebeno mokslą apie nuodėmės kilmę.
Jis laikosi gana plačios katalikų teologų pažiūros, kad Dievas buvo pasakęs angelams apie savo planą išaukštinti žmogų, kaip jis iš tikrųjų buvo išaukštintas Kristaus gimimu. Jis pasakė angelams prieš Dievo Sūnaus įsikūnijimą žmoguje, kad angelų pasaulis taip pat yra subordinuotas šiam Dievažmogiui. Tai matome aiškiai išreikšta laiške Žydams. Galime žmogiškai galvojant lengvai suprasti, kad kai kurie angelai, būtent Liuciferis, tai palaikė savo pažeminimu. Dėl to jis pasipriešino Dievui. Tai yra lengvai suprantama angelų nuodėmės priežastis.
Dievo įsikūnijimas žmoguje su savimi neša tokias dideles pasekmes, kad jos apima ne tik žmoniją, bet ir angelus. Kristaus pelnyta Dievo malonė teikiama ir angelams. Antra vertus, angelai turi garbinti Dievą žmogiškoje prigimtyje. Ir kaip tik dėl to labiau aiškėja Liuciferio pasipriešinimas ne tik Dievui, bet ir žmogui arba visai žmonijai.
Angelų pyktis žmonijai turi labai suprantamą pagrindą. Angelų pavyde galima įžvelgti priežastis, dėl kurios įpykęs angelas ėmėsi gundyti Ievą, kad ir žmoniją nukreiptų prieš Dievą.
Angelų pyktis dėl Dievo įsikūnijimo žmonijoje yra suprantamas, nes dvasingas ir labai tobulas Dievo kūrinys angelas, Dievui nutarus žmogų išaukštinti, pasijuto Dievo apviltas. Ar Dievas iš anksto buvo apreiškęs angelams savo būsimą įsikūnijimą, ne tiek svarbu. Kai kurie teologai tai nelaiko tikėtinu dalyku, o Scheebenas tiki. Tačiau net ir be to, jeigu Dievas angelui ir nebūtų pasakęs savo būsimo įsikūnijimo žmoguje, Scheebeno galvojimas šiuo klausimu nuo to nenukentėtų.
Jeigu angelas yra tokia protinga būtybė, jis iš Dievo kūrybos plano galėjo ir net turėjo suprasti, kad ypatingas Dievo dėmesys yra nukreiptas į žmoniją. Tai mes galime suprasti ir savo paprastu žmogišku protavimu. Juk ką gi galėtų reikšti tas faktas, kad Dievas, sukūręs dvasinį pasaulį, savo kūrybinėje veikloje nesustojo, bet ėmėsi kurti būtybę, susidedančią iš abiejų pasaulių duomenų: dvasinio ir medžiaginio. Jis sutvėrė Žmogų. Jeigu mums tai yra aišku, tuo labiau turėjo būti suprantama angelui. Iš Dievo kūrybos plano angelui turėjo būti aišku, kad ne jis yra Dievo kūrybos viršūnė.
Taip mes galime galvoti apie angelo padėtį Dievo ir žmonijos atžvilgiu. Čia yra pakankamas pagrindas suprasti piktą angelo priešiškumą Dievui ir žmogui. Tai yra tik Dievo kūrybos schema kurti žmogų po to, kai buvo sukurtas angelas. Tačiau Dievo įsikūnijimas žmonijoje šio plano realumą labai aiškiai parodo. Scheebenui kaip tik sudaro pagrindą suvokti, kad žmonijos nuodėmingumo pradžios reikia ieškoti angelo nusikaltime.
Scheebenas dar sustoja prie kai kurių teologų pažiūros, kad pats angelas norėjo susilaukti panašios garbės, kad jis būtų įjungtas į dievišką prigimtį. Bet šią pažiūrą jis atmeta, nes tokiu atveju angelo prigimtis išnyktų ir pasiliktų tik Dievas. Angelas savo prigimties nenori ir negali prarasti (231 psl.).
Nuosekli šio galvojimo išvada yra ta, kad Liuciferis yra aktyvus ne tik Dievo, bet ir žmogaus priešas. Daug žmonijos nuodėmių yra tos kilmės, kad jos yra įkvėptos piktosios dvasios. Visa aktyvi kova prieš Bažnyčią, jo manymu, nėra jau toks nekaltas nesusipratimas, bet didelė neapykantos apraiška to veiksnio, kuris Dievo įsikūnijimą žmonijoje laiko savo asmeniniu pažeminimu. Dievo įsikūnijimo dėka yra pasikeitusi visa angelo padėtis. Jam reikia garbinti Dievą žmoguje, o tai yra iš pagrindų priešinga jo savimylai.
Ne tik įsikūnijęs Kristus jam yra akibrokštas, bet ir kiekvienas žmogus, ypač Marija. Scheebenas rašo: “Ir tai buvo net moteris, kuri, nors būdama tik žmogus, kaip Dievažmogio motina, turi pasidaryti angelų karaliene. Ypač dėl to prieš ją turi sukilti visa pragaro neapykanta. Ir ne tik prieš ją, bet ir prieš visą jos giminę” (232 psl.).
Piktojo angelo padariniu Scheebenas laiko visą modernią 19-ojo šimtmečio kovą prieš Bažnyčią. Šio galvojimo šviesoje kitaip atrodo paprasta bedievybė. Į bedievybę negalima žiūrėti kaip į nekaltą supratimo trūkumą (233 psl.). Tai yra greičiau noras netikėti, kas reiškia neabejotiną nusiteikimą prieš Dievą, ypač prieš įsikūnijusį Dievą.
Dėl to Scheebenas mano, kad nuodėmės pagrindą sudaro “ne išorinė jos blogybė, bet galų gale nusikreipimas prieš Dievo įsikūnijimą” (233 psl.).
Šį mokslą Scheebenas laiko tik teologine pažiūra, o ne apreiškimu. Tačiau jis tai laiko vertu dėmesio mokslu, turintį didelį vidinį tiesos pobūdį (234 psl.).
b.d.