JUOZAS VAIŠNYS, S J.

     Pernai atšventėme “Laiškų lietuviams” 40 metų sukaktį, įžengus į penktąjį dešimtmetį, kartais ateina mintis, koks bus šio žurnalo likimas, kas jį redaguos ateityje. Juk dabartinis redaktorius jį redaguoja nuo pat pirmojo numerio (1950 m.) iki dabar, tik su šešerių metų pertrauka, kai buvo išvykęs į Kanadą. Visuomet buvo ir yra sudarytas redakcinis kolektyvas. Vienas to kolektyvo narių padeda daugiau, kitas mažiau, bet pagrindinė našta krinta ant vieno redaktoriaus pečių. Tad tikrai jau būtų laikas jam išeiti į pensiją ir perduoti šį darbą jaunesniam, energingesniam. Bet kur tokį surasi? Neatrodo, kad čia, išeivijoje, kas nors iš jėzuitų galėtų šį darbą tęsti. Užtat mūsų žvilgsnis savaime krypsta arba į kokį nors pasaulietį, arba į jėzuitus iš Lietuvos. Bet visi gerai žinome, kad Lietuvoje kunigų pertekliaus nėra, ten kiekvienas yra labai reikalingas.

     Vis daugiau pradedama galvoti, kad gal būtų gerai pasikeisti kunigais: iš Lietuvos į čia atvyktų vienas kitas jaunesnis kunigas, o iš čia į ten nuvyktų vyresnio amžiaus (nes jaunų, deja, čia nėra). Gal tikrai tai būtų įdomu ir naudinga, bet šie pasikeitimai sukeltų ir tam tikrų problemėlių. Nors ir vieni, ir kiti darbuotųsi tarp lietuvių, bet į Ameriką atvykstantiems

Vilties Madona Sevilijos Macarena bažnyčioje

būtų naudinga mokėti bent šiek tiek anglų kalbos, o į Lietuvą nuvykusiems — rusų. Juk nori ar nenori, vis tiek turi sutikti, kad Lietuva jau yra pasidarius dvikalbė. Jau ir spaudoje tenka dažnai matyti rusiškus posakius, ir kalbantis ne vienas juos vartoja, visiškai net negalvodami išversti į lietuvių kalbą, nes prileidžiama, kad visi juos supranta. Taip, Lietuvoje turbūt beveik visi juos supras, bet išeivijos lietuviai tikrai ne visi. Iš Lietuvos į Ameriką atvykusiems jaunesniems kunigams šiek tiek pramokti anglų kalbos nebūtų jau taip sunku, bet į ten nuvykusiems senesniesiems jau būtų žymiai sunkiau mokytis rusų kalbos, jeigu kai kurie iš jų nepaskaito net paprasčiausių žodžių, parašytų rusiškomis raidėmis. Gal kai kurie nusišypsos ir pasakys, kad tai smulkmena, bet toji “smulkmena”, nuolat jaučiama, gali pasidaryti labai nemaloni.

     Džiaugiamės, kad jau dabar susilaukiame vis daugiau ir daugiau bendradarbių iš Lietuvos. Jie mums labai palengvina redagavimo darbą. Tik nemalonu, kad mes ne visuomet jiems tuoj galime atsilyginti atitinkamais honorarais, taip įprastais Lietuvoje. Taip pat ir tų honorarų persiuntimas į Lietuvą dabartinėmis sąlygomis nebūtų patogus. Na, bet ateityje šis klausimas gal kaip nors bus palankiau išspręstas.

     Labai miela, kad jau turime nemaža skaitytojų Lietuvoje. Jiems “Laiškus lietuviams” užsako išeivijoje gyvenantys giminės, draugai, pažįstami. Tik mums kelia susirūpinimą, ar visi prenumeratoriai žurnalą gauna. Daugelis atsiliepia, kad gauna, bet vienas kitas nusiskundžia, kad jo vis nesulaukia. Būtume labai dėkingi, kad tie, kurie gauna, mums apie tai praneštų, taip pat pareikštų ir savo nuomonę apie šį žurnalą: kas patinka, kas nepatinka, ko pageidautų.

     Pastebėjome, kad paštas tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje nelabai uoliai aptarnauja laikraščių ir žurnalų siuntinėjimą. Iš Lietuvos dienraščius oro paštu kartais gauname per 6 dienas, o kartais kai kurie numeriai ateina tik po mėnesio ar dar daugiau. Gerai dar, kad ateina, bet kai kurie numeriai visai nepasirodo. Kur nuklysta ar dingsta, niekas nežino.

     “Laiškai lietuviams” nuo pat pradžios pasižymėjo ypač dviejų problemų svarstymu: šeimos ir jaunimo. Šiuos skyrius ir dabar turime, bet turbūt skaitytojai pastebėjo, kad praėjusiais metais “Šeimos” skyrius nepasirodė nė viename numeryje. Niekas šeimos klausimais nerašė. Tikimės iš šių metų konkurso dalyvių susilaukti straipsnių apie šeimos problemas.

     Kai kurie skaitytojai kartais pasigenda ir “Atgarsių” skyriaus, kur spausdiname skaitytojų pasisakymus, nuomones. To skyriaus nebūna tada, kai jam nėra medžiagos, kai skaitytojai tyli. Kai kam labai patinka “Šypsulių” skyrius. Juk visi sutinka, kad pasijuokti sveika. Dažnai ir šiam skyriui pritrūksta gerų juokų ir anekdotų. O jame bendradarbiauti galėtų kiekvienas, nes visi yra girdėję ar skaitę įdomių, juokingų anekdotų. Užtenka tik atsisėsti, juos užrašyti ir atsiųsti. Būsime labai dėkingi. Tad norėtume turėti daugiau bendradarbių, artimiau palaikyti ryšius su skaitytojais, išgirsti jų nuomones ir pageidavimus.

     Šie metai viso pasaulio jėzuitams yra jubiliejiniai. Švenčiame dvi svarbias sukaktis: 450 metų nuo Jėzaus draugijos įsteigimo (1540) ir 500 metų nuo jos įsteigėjo šv. Ignaco Loyolos gimimo (1491). Šis jubiliejus prasidėjo praėjusių metų rugsėjo 27 dieną ir tęsis iki šių metų liepos 31 dienos — šv. Ignaco šventės. “Laiškai lietuviams” šį jubiliejų paminės balandžio mėnesio specialiu numeriu, kuriame bus rašoma apie šv. Ignacą, apie jo įsteigtą Jėzuitų ordiną, apie Lietuvos jėzuitus ir kitais įvairiais klausimais, susijusiais su jėzuitais. Kviečiame ir pasauliečius prisidėti prie to jubiliejinio numerio paruošimo. Būtų įdomu, jeigu kas parašytų apie savo santykius, susitikimus ir veiklą su jėzuitais. Tam jubiliejiniam numeriui medžiagą turime gauti iki kovo mėn. pirmos dienos.