KUN. VITAS KAKNEVIČIUS
Vėlyvas vakaras. Ligoninė. Vaikų skyrius. Lovytės, lovytės... Prie vienos lovytės norėtųsi sustoti ilgiau. Vaikutis gal kokių metų. Akutės tokios tamsios, nuostabiai gražios, bet... jis jomis visiškai nieko nemato... Koks bus jo gyvenimas, kokia bus gyvenimo pabaiga? Kur tie visi vaikučiai, kurie gimė kartu, kurie būtų su juo žaidę, kurie būtų ėję kartu per gyvenimą?
Lyg kažkas šiandieną norėtų pasakyti: “Kokia didelė tavo nelaimė...” Gal kas norėtumėte su juo pasikeisti akutėmis? Bet tu tik sakai, kad tavo skausmas didžiausias pasaulyje, o keistis nenori...
Bet, Viešpatie, juk tu kiekvienam pagal jo skausmo dydį duodi ir atitinkamų malonių.
Štai parvykę iš Emauso mokiniai pasakoja savo išgyvenimus, o susirinkusieji jiems taip pat pasakė, kad Kristus tikrai yra prisikėlęs ir kad Jis pasirodė ne vien moterims, bet ir Petrui... Po to jie pasipasakojo apie Jėzaus pasirodymą jiems kelyje į Emaus. Jėzų jie atpažino tik tada, kai Jis laužė duoną.
Dažnai žmogus, turėdamas akis, regėdamas pasaulį, nebetiki Kristumi.
Jėzus nepasiliko pas mus, kad mums kasdienybę paverstų švente. Jis pasiliko pas mus skausmo ženklu: kaip tas, kurį draugas išdavė, kuris mirties bijojo iki kruvino prakaito, kuris buvo nuplaktas, erškėčiais apvainikuotas, kaip politinis piktadarys nuteistas mirti, kuris po kryžiumi keletą kartų suklupo ir buvo nukryžiuotas, — bet liko nepalaužtas.
Jis pasiliko pas mus kasdienybės ženklu, būtent kasdieninės duonos pavidalu, — kad turėtume stiprybės nešti savo kasdieninį kryžių, nekapituliuoti, nežiūrint nuovargio, nežiūrint išdavystės ir persekiojimų; kad turėtume stiprybės po kiekvieno parpuolimo atsikelti ir vėl eiti tolyn. Jis nepasiliko pas mus, kad mūsų kasdienybę pakeistų į šventės dieną.
Bet kokios vertės turi krikščionybė šiandieniniams žmonėms, kokios vertės ji turi tau? Padėk valandėlei į šalį Bažnyčios istoriją, dvasiškiją bei hierarchiją, 10 Dievo ir 5 Bažnyčios įsakymus, liturgiją bei ceremonijas.
Ir pamatysi, kad krikščionybė yra draugystė su pačiu Kristumi. Krikščionybė — tai yra tavo draugystė su Kristumi, tai yra Kristus, kuris tau ištiesia savąją ranką. Bet ar jauti šalia savęs Kristų?
Lygiai taip apaštalams besikalbant ir besidalinant įspūdžiais apie Kristaus prisikėlimą bei Jo pasirodymus, staiga tarp jų atsirado pats Mokytojas. Tai buvo pirmas Jo pasirodymas visiems apaštalams, susirinkusiems drauge. Čia trūko tik Tomo (Jn 20, 20-24). Pasirodęs Jėzus pasveikino mokinius žydams įprastine forma, palinkėdamas ramybės.
Viskas akivaizdu: apaštalai mato Kristų, gali paliesti Jį, su Juo kalbasi, valgo, bet vis tiek abejoja, netiki.
O kaip atrodo tau, kuris esi visada iš esmės vienišas, net jeigu giminių ar draugų apsuptas. Kuris visada esi nuliūdęs, neteisingai persekiojamas ir bejėgiškai apsivylęs.
Tad šiandien pradėk savo laikraščių skaitymą ne mirčių bei karų pranešimais. Pakilk virš vėžio bei širdies ligų statistikos, nekvaršink sau galvos dėl aplinkraščių, ataskaitų ir balansų. Taipogi nesuklupk dėl sunkių pareigų, funkcijų ir slegiančių užsiėmimų. Nedejuok, esą negali tikėti žmogišku garbingumu bei gerumu. Nesakyk, jog tavo gyvenimas jau yra už tavęs ir nieko negali iš jo laukti. Tik pakelk galvą ir pajusi pavasario vėsą savo veide, pamatysi, kiek šviesos yra aplinkui tave, ir tu pažinsi Kristų. Tikėk tuo, kad tai, kas tavęs laukia, yra daug turtingiau, negu tu pats įsivaizduoji.
Mūsų protas inertiškas: negreitai patiki, o paskui nenoriai atsisako savo įsitikinimų. Mes linkę netikėti ir nepasitikėti. Kitų žodžiais, darbuose poelgiuose dažniausiai ieškome neigiamos potekstės. Savo sprendimais nepakylam aukščiau savęs: savojo menkumo, savo tobulybės. Į viską kiekvienas žiūrime pro savo dorovinę prizmę.
Staigus Jėzaus atsiradimas, esant durims užrakintoms (Jn 20,19), apaštalus sujaudino ir išgąsdino iki nustebimo. Pradžioje jie galvojo, jog tai šmėkla, tačiau Jėzus sumišusius apaštalus ramina, bet drauge ir peikia dėl stokos tikėjimo. Juk jie buvo iš anksto įspėti, jog Jis turėsiąs kentėti, bet prisikelsiąs. Juk jau pakartotinai Jėzus pasirodo, o jie vis dvejoja.
Jėzus rodo apaštalams savo vinimis perdurtas rankas, kviečia prisiliesti, kad pagaliau įsitikintų, jog tai Jis, nukryžiuotas, miręs, bet prisikėlęs ir gyvas. Apaštalai džiaugiasi Jėzaus pasirodymu, bet jų džiaugsmas buvo toks didelis, jog jie jautėsi lyg būtų apsvaigę ir buvo visiškai pasimetę: nežinojo nei ką galvoti, nei ką sakyti. Todėl Jėzus, norėdamas galutinai įtikinti pasimetusius mokinius, jog tai jis, prašo, kad duotų jam ko nors valgyti. Mokiniai padavė Jėzui gabalą žuvies, ir Jis valgė jų akivaizdoje. Tai juos galutinai įtikino, jog Jėzus yra prisikėlęs, kad tai ne šmėkla, bet Mokytojas.
Bet kaip įtikinti šiandieninį žmogų? Neskaisčiam, nuodėmingam žmogui visur vaidenasi nuodėmės. Dorovingas žmogus visame kame randa gėrio, tobulumo. Jeigu pasaulyje įžiūrime vien blogį, tamsą, tai rodo, kad mūsų dvasioje dominuoja tamsiosios jėgos.
Abejonės motyvu būna ir atsargumas. Patyrę nuoskaudų, skriaudų, išdavysčių, daromės apdairūs, todėl neskubame tikėti, delsiame atsiverti. Kristaus mokiniai matė ant kryžiaus kybantį Išganytoją ir matė kapo rūsyje kartu su Juo palaidotus savo ateities planus, lūkesčius, viltis. “O mes tikėjomės, kad Jis atpirksiąs Izraelį” (Lk 24,21). Jie jaučiasi apvilti. Jie neteko savo gyvenimo atramos, todėl, matydami pasirodžiusį Jėzų, netiki. Be galo sunku išjudinti jų protus, nors širdis jau džiaugiasi.
Labai dažnai susidūręs su blogiu ir nuo jo nukentėjęs, žmogus užsisklendžia savyje, “užrakina savo širdį” ir įtariai žiūri į kiekvieną prisiartinantį tiek su blogiu, tiek su gėriu. Po dvikovos su blogiu žmogui nebeužtenka meilės, kad galėtų viskuo patikėti, būti visiems atviras, nuoširdus. O juk tik gėris, meilė nugali blogį!
Kai artėja gyvenimo vakaras, visada būna skaudu, kad jau daug mūsų gyvenimo metų praėjo, kad mes nemokame prasmingai leisti greit prabėgančių dienų. Nemokame branginti dabarties akimirkų. Pasimelskime, kad Dievas suteiktų mums malonę išmokti džiaugtis gyvenimu. Visada džiaugtis. Nesvarbu, kiek būtų metų, kiek patyrimo sukaupę, kiek rūpesčių ir sielvartų pakėlę. Pasimelskime, kad mums atsivertų akys, kol dar nevėlu. Jeigu turėtume apsčiai meilės ir tikėjimo gėriu, mes nesusvyruotume dėl patirto blogio, nebijotume pasirodyti “Dievo kvailučiais”. Nors ir apgauti, pažeminti, išjuokti, toliau be rezervų skleistume gėrį, skubėtume pas liūdinčius su vilties žinia: “Viešpats tikrai prisikėlė!”
Tad, ateik, Viešpatie, pas mus, kurie liūdnai keliaujame per gyvenimą. Ateik prie mūsų, kaip tada, prie savo mokinių, keliaujančių į Emausą. Suteik galimybę, kad mums atsivertų akys, kol dar nevėlu. Pašauk mus prie susimąstymo.
Evangelistas sutrauktai paduoda Jėzaus paskutinius pamokymus, kuriuos Jis davė ne tik šia proga, bei įvairių pasirodymų metu 40 dienų eigoje, t.y. nuo prisikėlimo iki įžengimo į dangų (Apd 1,3). Visų pirma Jėzus pabrėžia, kad Jis turėjo kentėti, mirti ir prisikelti, kaip viešame gyvenime buvo įspėjęs, kadangi tai buvo pranašų išpranašauta ir Rašte parašyta, pradedant nuo Mozės, einant per pranašus ir baigiant psalmėmis. Anksčiau nei Rašto žinovai, nei apaštalai nesuprato pranašysčių apie Mesiją. Dabar, visa išsipildžius, jie gali ir turi suprasti, kas Sename Testamente parašyta apie Kristų. Jėzus nurodo, jog Mesijas atneš išganymą, dvasinį, ne politinį, ir jį atneš per atgailą ne tik Izraeliui, bet visoms tautoms. Evangelija turės būti pradėta skelbti nuo Jeruzalės, bet turės apimti visas tautas (Pr 3,15; 12,3; 49,10; Ps 21,28; Iz 11,10; 42,6; 53,2; Zak 12,10). Viso šito liudininkais turės būti apaštalai. Jie privalės eiti į visą pasaulį ir skelbti, kad Kristus yra Mesijas, Dievo siųstasis Išganytojas, kad savo kančia ir mirtimi bei prisikėlimu visiems pelnęs išganymui reikalingas malones. Tad pašauk ir mus, Kristau, į apaštalų eiles, pašauk mus į susimąstymą.