religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1991 / GEGUŽĖ — MAY / VOL. XLII, NO. 5

MARIJOS ŽINGSNIAI

145

 Teofilija Žemaitytė

ŽMONIJOS NUODĖMINGUMO KLAUSIMAS

147

 V. Bagdanavičius, MIC

DVI VĖLIAVOS

116

 J. Lauriūnas, S.J.

MOTINA JĖZAUS GYVENIME

153

 Sofija Jelionienė

IKONA — GILAUS TIKĖJIMO ĮVAIZDIS

156

 Henrikas Stasas

NAUJOS POPIEŽIAUS ENCIKLIKOS IŠVAKARĖSE

158

 Romualdas Kriaučiūnas

TIESA IR ŠVIESA

159

 Chiara Lubich

DĖL TAVO ŽODŽIO

160

 J. Lauriūnas, S.J

LIETUVOS JĖZUITŲ VEIKLOS APŽVALGA

165

 Red.

LAIŠKAS MOTINAI

170

 Marija-Rūta

LAIMĖ PO RANKA

171

 Kun. Jonas

TĖVYNĖJE

172

 Gediminas Vakaris

KNYGOS

175

 T.K.

KALBA

177

 Juozas Vaišnys, S.J.

ŠYPSULIAI

178

 Red.

TRUMPAI IŠ VISUR

179

 Juoz. Pr.

Šis numeris iliustruotas Marijos paveikslais — ikonomis iš įvairių šimtmečių. Viršelio piešinys — dail. Rasos Arbaitės.

Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.

Skyrių vinjetės — Teresės Bogutienės.

Laiškai Lietuviams— Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes toLaiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

TEOFILIJA ŽEMAITYTĖ

Kiek tų žingsnių — kas gal suskaityti?
Motinėle, dažnai mus lankai.
Aušros Vartai iš tolo mums švyti.
Šiluva — tai Marijos laukai.

Ir Žemaičiuose, ir Suvalkijoj
kiek stebuklų patyrėme mes:
kiek širdžių sužeistų čia išgyja —
Paguoda Tu didžiausiam skausme!

Tu neši mums tą dangiška Maistą —
Kūdikėlį ant rankų neši,
kad būtis žmogiškoji užkaistų:
įTave kad ji būt panaši.

Tau mes pavedam savo Tėvynę,
mūs jaunimą — tuos žiedus lankų:
iš klajonių lai grįžta ir mina
įšviesesnį rytojų takus.

Nuo senų laikų stebuklais pagarsėjęs Marijos, Nuolatinės Pagalbos Motinos, paveikslas Šv. Alfonso bažnyčioje Romoje.

 (Pagal M. Scheebeną)

V. BAGDANAVIČIUS, MIC

Pilnumos malonės praradimas yra priemonė suprasti gimtosios nuodėmės paveldėjimą

     Scheebenas aiškiai pasisako prieš tuos, kurie aiškina, kad gimtoji nuodėmė persodinama žmonijai, panašiai kaip biologinis užkrėtimas. Gimtosios nuodėmės paveldėjimas neturi nieko bendra su kūniškais paveldėjimais. Tai nėra lyg kokios užkrečiamos ligos perdavimas savo vaikams. Taip pat jis dar teigia, kad žmonijai nepersiduoda ir pati Adomo nuodėmės blogybė. Persiduoda tik nuodėmės pasekmė. Kiekvieno Adomo palikuonio siela, pasak Scheebeno, yra betarpiškai Dievo kuriama. Tačiau naujai sukurtas žmogus turi tam tikrą gimtosios nuodėmės pasekmę, ir ne tik jos kaltę, bet ir išvidinę blogybę.

     Kokiu būdu ši blogybė žmonijai persiduoda? Scheebenui šis klausimas yra sunkesnis negu kitiems teologams, nes jo žmogaus prigimties gerumo samprata labai stipri. Jam taip pat, kaip matėme, yra labai aišku, kad ne žmogaus kūnas pirmiausia yra gimtosios nuodėmės paveldėjimo nešėjas. Tai yra dėl to, kad gimtoji nuodėmė yra dvasinis dalykas, o kūnas negali būti dvasinio dalyko nešėju. Šios nuodėmės nešėju gali būti tik tas pilnutinis Dievo norėtas junginys, t.y. žmogus, kuris susideda iš kūno ir sielos. Šios abi iš esmės skirtingos žmogaus galios kartu laikosi ir kartu žūva, kaip pilnutinis žmogus.

KUN. J. LAURIŪNAS, S.J.

     “Dvi meilės, — sako Augustinas, — kuria du miestus. Pasaulio meilė sukūrė Babiloną, Dievo meilė sukūrė Jeruzalę. Paklausk savęs, ką tu myli, ir žinosi, kuriam miestui tu priklausai”.

     Mes jau apsisprendę, po kuria vėliava stovėti. Bet yra naudinga pasižiūrėti, ar rimtai ir garbingai nešame šią vėliavą, ar gražiai jai atstovaujame. Mes esame kovos lauke, kovos įkarštyje: vyksta kova tarp šėtono ir Jėzaus. Šėtonas yra gudrus, klastingas: reikia žinoti jo pinkles, pažinti jo metodus, permatyti iliuzijas, kuriomis jis gali mus apgauti. Reikia mokėti atskirti šėtono ir Jėzaus dvasią.

Marija su Kudikiu. Sofronoff ikona Briuselyje.

     Jeruzalė kovoja su Babilonu — įnirtinga vyksta kova. Viešpaties miestą — Bažnyčią puola šėtono miestas. Šėtono miestas jaučiasi esąs patogioje padėtyje, turi gudrią taktiką, ir jam sekasi. Kokios palankios jam yra aplinkybės?

     Babilonas turi daugiau savo šalininkų negu Bažnyčia. Kristų neripažįstančių yra daug daugiau negu Jį pripažįstančių. Pasaulyje krikščionių yra mažiau negu nekrikščionių. Pažiūrėkime į katalikiškus kraštus: kiek juose yra uolių krikščionių, nuoširdžiai gyvenančių pagal Evangeliją? O kiek yra tokių, kurie daugiau tiki žemiškąja laime, negu amžinąja? Jų visur yra: jų pilni laikraščiai, vyriausybės, dirbtuvės, gamyklos, įstaigos... Tai tie, kuriems negalioja dekalogas.

Susimąsčius prie kun. K. Trimako evangelinių mąstymų rinkinio "Ieškančiojo pėdsakai"

SOFIJA JELIONIENĖ

     Bevartant ir skaitant šią knygą, matyti, kad didžiąja dalimi joje mąstoma apie Jėzaus ir jo Motinos Marijos santykius, jų dvasinius ryšius. Pradžioje įstringa trys jų gyvenimo žemėje dramos veiksmai.

Marija su Kudikiu (14 a.). Louvro muziejuje.

     Pirmasis veiksmas — Marijai angelas apreiškia Dievo valią. Ji sutinka.

     Ir sujudo nauja gyvybė po širdim.
     . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
     Taip ilgai delsei,
          Taip ilgai užtrukai.
          Pagaliau visiems atėjai.
     . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
     Štai aš Viešpaties tarnaitė,(psl. 15)

     Antrasis veiksmas — Jėzaus mirtis ant kryžiaus.

     Rūpestingom rankom
     paguldė Sūnaus kūną širdyje.
     Išbučiavo visas žaizdas.
     Vis vien
Jis nealsavo.
    
           (psl. 236)

HENRIKAS STASAS

     "Draugo” dienraštyje teko skaityti įdomų straipsnį, pavadintą “Marijos ikona”. Straipsnyje iškeliama stebuklingojo Dievo Motinos paveikslo reikšmė ir jo istorinė kelionė. Tad į istorinę ikonų meno raidą norėčiau kiek plačiau pažvelgti.

     Su ikonų menu teko susipažinti Clevelando meno muziejuje, kur 1989 m. rugsėjo ir spalio mėnesiais vyko speciali ikonų paroda, pavadinta Holy image, Holy space, ir kituose pasaulio muziejuose, nors vakarų pasaulyje šio meno labai nedaug.


Dievo Motina.   Ikona iš Rusijos (18 a.).

     Kiek plačiau su ikonų menu susipažinau Turkijoje, kur daug šio meno yra užsilikusio Kapadokijos uolų bažnyčiose. Čia Goreme vietovėje krikščionys, besislėpdami nuo arabų persekiojimo, uolose buvo įsirengę net 365 bažnyčias, t. y. kiekvienai metų dienai po bažnyčią. Tačiau tik 30 iš jų leista lankyti turistams, nes kitos užgriuvusios ir nesaugios. Šiose bažnyčiose labai daug gerai ir ryškiom spalvom išlikusių freskų. Turiu pastebėti, kad ikona nebūtinai įrėmintas šventojo ar Kristaus paveikslas; ikona gali būti freska ar net moneta.

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

     Katalikų žinių agentūros pranešimu iš Vatikano, popiežius Jonas Paulius II dar šiais metais išleis naują encikliką apie Katalikų Bažnyčios pažiūras į šių laikų socialines problemas. Popiežius šiuos metus skelbia socialinio mokymo metais, skatindamas visus katalikus ryškinti, susipažinti ir skleisti Bažnyčios mokymus socialinio teisingumo klausimais. Savo sausio 1 dienos pamoksle Šv. Petro bazilikoje Romoje popiežius priminė, kad pirmoji moderniųjų laikų enciklika socialiniais klausimais — “Rerum Novarum” — buvo paskelbta popiežiaus Leono XIII 1891 m. gegužės 15 d. Taigi šįmet sueina šimtas metų nuo tos enciklikos paskelbimo. Laukiant naujos enciklikos pasirodymo, skaitytojams gali būti įdomu, kad ir prabėgomis, susipažinti su Katalikų Bažnyčios galvosena socialiniais klausimais, atsispindinčiais “Rerum Novarum” enciklikoje, prieš šimtą metų ir “Quadragesimo Anno” enciklikoje prieš šešiasdešimt metų.

     Popiežiaus Leono XIII enciklika darbininkų klausimu pasirodė Romoje keturiasdešimt trečiais metais po Markso -Engelso komunistų manifesto pasirodymo (1848 metais). Darbininkų klausimo svarstymo reikalą iškėlė naujos visuomeninio bei ekonominio gyvenimo aplinkybės. Bažnyčia jautė pareigą tarti savo žodį ir nurodyti teisingą kelią bendruomenės būviui pagerinti. Šią encikliką iššaukė socialistai su savo klaidingomis pažiūromis įvairiais darbininkų klausimais.

CHIARA LUBICH

“Kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą" (Jn 3, 21).

     Šiais žodžiais Jonas savo evangelijoje baigia Jėzaus ir Nikodemo pasikalbėjimą. Nikodemas, Jeruzalės žydų didžiūnas, atėjęs pas Jėzų nakčia, norėjo su juo pasikalbėti. Jėzus tą pasikalbėjimą nukreipė į labai aiškų tikslą, parodydamas Nikodemui nepaprastą Dievo meilę pasauliui: “Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų” (Jn 3, 16). Taip pat parodydamas, kad jis yra tikroji šviesa: “Bet žmonės labiau mylėjo tamsą, nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti” (Jn 3, 19).

     “Kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą”. Jėzus nori, kad tie žodžiai padėtų mums suprasti kai ką svarbiausio apie jį patį.

     Tas, kuris vykdo tiesą, daro tai iš meilės tiesai, todėl nebijo šviesos. Toks asmuo nebijo bausmės, kurią tiesa skirtų, reiškia Jėzus skirtų. Paprastai gili meilė tiesai sujungia su Jėzaus sekimu. Toks, kuris daro gera iš meilės tiesai, anksčiau ar vėliau pažins Jėzų, bet kuris daro blogį, paneigdamas tiesą, nepažins Jėzaus ir jį paneigs.

     Čia minimas blogis nėra tasai, kuris gali nutikti kiekvienam silpnybės valandą, kurioje nors atsitiktinėje aplinkybėje ar įvykyje, bet toks, kuris vykdomas aiškiai žinant, sąmoningai apsisprendus.

 (LK 5,1-11)

J. LAURIŪNAS, S.J.

     Gal nė apie jokią profesiją ar luomą tiek daug nekalbama ir nesiginčijama, kiek apie dvasinį pašaukimą — apie kunigus ir vienuolius. Kai kam atrodo — tai žuvę žmonės, pasauliui nenaudingi, nes gyvena be šeimos, nelaimingi, nes atsisako to, kas, visų nuomone, yra vertinga ir žavu. O vis dėlto domimasi šiais žmonėmis, pažiūrima į juos ir iš kitos pusės, prisipažįstama, kad savo veikla jie yra daug nusipelnę savo tautų kultūrai ir istorijai kaip tautinės sąmonės žadintojai, humanizmo pionieriai. Dvasininko pašaukimu domisi rašytojai, filmų režisieriai, TV darbuotojai. Yra garsių romanų apie kunigo gyvenimą, pvz., Graham Green romanas apie kunigą Meksikoje teroro laikais (vok. Die Kraft und die Herrlichkeif, ang. The Power and the Glory), Bemanos “Kaimo klebono dienoraštis”.


Marija su angelais ir šventaisiais. 6-toj o šimtmečio ikona.

     Sielvartingai apie kunigą kalba tikintieji, kai pasigenda jo patarnavimo arba nemato jame kunigiškos asmenybės. Jono Pauliaus II žodžiais tariant, reiktų mažiau apie tai kalbėti, o daugiau melstis. Tik tikinčiai širdžiai atsiskleidžia šio pašaukimo vertė ir prasmė. Tik per tikėjimą žmogus randa kelią prie Dievo ir prie šio pašaukimo. Tik per tikėjimą žmogus ryžtasi priklausyti Dievui visą gyvenimą ir tarnauti žmonėms.

1491 — Ispanijoje, Lojoloje, gimė šv. Ignacas, Jėzaus Draugijos (jėzuitų ordino) įkūrėjas.

1534 — Pirmieji šv. Ignaco ir jo draugų įžadai.

1540 — Popiežius Paulius III patvirtina Jėzaus Draugiją.

1555    — Vilniuje lankosi T. Alfonsas Salmeronas, vienas iš pirmųjų šv. Ignaco bendradarbių.

1556    — Romoje miršta ordino įsteigėjas šv. Ignacas.

1568    — Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius nutaria įsteigti Vilniuje jėzuitų aukštąją mokyklą.

1569    — Pirmieji keturi jėzuitai apsigyvena Vilniuje (X 28).

1570    — Įsteigiama Vilniaus jėzuitų kolegija.

1570    — Vaidinimu “Herkulis” Vilniaus jėzuitų kolegijoje pradedama naši mokyklinio teatro veikla Lietuvoje.

1571    — Karalius Žygimantas Augustas, atsisakydamas patrono teisės, perleidžia Vilniaus parapinę Šv. Jono bažnyčią jėzuitams ir jų vadovaujamai kolegijai (vėliau —universitetui).

1573 — Vilniuje pradeda veikti jėzuitų kolegijos moksleivių Soladicija.

1575 — Mikalojus Kristupas Radvilas (Našlaitėlis) perkelia savo spaustuvę iš Nesvyžiaus į Vilnių ir ją paveda jėzuitams.

1579 — Karalius Steponas Batoras suteikia Vilniaus jėzuitų kolegijai Akademijos—Universiteto privilegiją.

1579    — Popiežius Grigalius XIII suteikia Vilniaus jėzuitų mokyklai universiteto teises.

1580    — Pirmasis iš lietuvių jėzuitų T. Jonas Kumelis gauna kunigystės šventimus.

     Kaip keista, juk dar antradienį mes šnekėjomės visą naktį. Aš Tau išpasakojau visą savo gyvenimą, visas savo mintis, sėkmes ir nesėkmes. Dabar man belieka tik viską užrašyti.

     Aš suradau Dievą ne tik bažnyčioje, bet ir gyvenime žiūrėdama į Tave. Kaip aš galėjau tikėti tais bukais mokyklos ateistais, kurie skelbė viena, o darė kita? Aš juk turėjau Tave — gyvą žmogiškumo, gerumo ir gailestingumo pavyzdį. Aš supratau, kad svarbu turėti visiškai ramią sąžinę. Tikiu, kad Tu ją turi, nes niekada nepadarei jokio didesnio nusikaltimo. Mane sukrėtė filmas “Atgaila” ir to jauno vaikino tragedija, tokia dažna mūsų gyvenime. Bet kartu aš taip apsidžiaugiau, kad niekada gyvenime nesulauksiu tokios dienos kaip jis. Aš niekada Tavimi nenusivilsiu, nes Tu man pavyzdys visame kame. Ir buityje, ir meilėje, ir mene, ir žiniose.

     “Niekas nesulyginama su saule”, rašė Šekspyras. Bet Jūsų (Tavo ir tėvelio) meilė ir pagarba vienas kitam — man lyg saulė. Aš nemačiau jūsų besipykstančių, aš nemačiau jūsų niekinančių ar žeminančių vienas kitą. Žiūrėdama į tėvą, aš pradėjau garbinti vyrą, kaip proto, valios, šaltakraujiškumo įsikūnijimą. Aš Tau pasakojau, kuo man baigėsi visi vyro garbinimai, bet Tu vis vien man neleidai patikėti I. Simonaitytės herojaus Viliaus Karaliaus žodžiais “Garbinti vyrą? Kokia nesąmonė!” Aš bijau vieno, kad nesugebėsiu būti tokia saulė vyrui, kokia esi Tu.

Kun. Jonas

     Nedidelis medinis burinis laivas plaukė Amerikon. Pateko audron. Išblokštas iš kelio, paklydo ir keletą parų klaidžiojo. Išsibaigė maistas. Net ir geriamasis vanduo. Nusišypsojo laimė. Susitiko žvejų laivą ir pasiprašė gėlo vandens. To laivo kapitonas šūktelėjo: “Pasisemkit patys, kiek tik jums reikia! Visur čia aplink yra gėlas vanduo”. Paklydėlis buvo pasiekęs didelės upės intaką vandenynan, ir čia vanduo buvo geriamas.

     Plaukioja daugybė šeimos laivų. Klaidžioja paklydę. Ir jie pritrūkę geriamo laimės vandens. Bene liūdniausia yra tai, kad tos šeimos nežino, jog jų laimės šaltinis yra čia pat, po ranka — tik semkis ir gerk, kiek tinkamas.

     Visų šaltinių vandenys trykšta iš žemės gelmių. Šeimos laimės šaltiniai trykšta iš tikėjimo gelmių ir srovelėmis teka Šv. Rašto eilutėmis. Reikia tik jas susiieškot ir imti visa širdimi ragauti. Apaštalo Pauliaus laiškai kolosiečiams, romiečiams ir korintiečiams yra gausūs šeimų laimės šaltiniai.

     Kolosiečiams krikščionims rašė: “Jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, romumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite. Virš viso tebūnie meilė, kuri yra tobulumo raištis. Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė, į kurią esate pašaukti viename kūne. Būkite dėkingi” (Kol 3,12-21).

Paruošė Gediminas Vakaris

XV A. PALANGOS PAJŪRYJE JAU GYVENO LIETUVIŲ GIMINĖS

     Praeitą vasarą Palangos parke vyko archeologiniai kasinėjimai. Kraštotyrininkai kartu su Mažosios Lietuvos istorijos muziejumi surengė įdomesnių radinių parodą. Buvo rodomi gintaro gaminiai, žiesta ir lipdyta keramika, papuošalai, žalvario ir titnago gaminiai. Šie visi eksponatai nušviečia XII-XV a. pajūryje gyvenusių kuršių materialinę buitį bei jų santykius su kaimynais. Pirmą kartą šioje apylinkėje surastas lietuviškas ilgasis pinigas. Žemaičių kalnelyje atkastos turtingos gyvenvietės ir kapinių liekanos. Įdomūs radiniai aptikti, kasinėjant Birutės kalno priešpilį. Kalno alkavietėje surasto astronominio įrenginio liekanos liudija, kad mūsų protėviai buvo sukūrę saulės ir mėnulio stebėjimais parengtą kalendorinę sistemą. (Tiesa)

KNYGNEŠIŲ SUVAŽIAVIMAS PANEVĖŽYJE

     Rudenį iš apylinkinių rajonų į Panevėžį suvažiavo knygnešių palikuonys ir šiandieniniai knygų bičiuliai. Apie Aukštaitijos knygnešių takus pasakojo kraštotyrininkai, rodė skaidres, dainavo senas dainas. Apie knygnešius surinkta medžiaga skelbiama “Knygnešių krivūlės” puslapiuose ir Vilniaus pedagoginio instituto savaitraštyje “Šviesa”. (Tiesa)

"Štai jūsų Motina"

Marija Bažnyčioje, apsireiškimuose ir gyvenime

T. K.

     Įvadui panaudojęs Jėzaus testamentinius žodžius nuo kryžiaus, kuriais jis savo Motinai Marijai pavedė mylimąjį apaštalą Joną (o su juo ir visus žmones), o Jonui — savo Motiną, šiame 72 psl. leidinyje kun. K. Trimakas ryškina, ką reiškia tas pavedimas mums šiais laikais. Ryškinimui naudojami du šaltiniai: 1. šių laikų Bažnyčios pastoraciniai dokumentai ir 2. šių laikų Švč. Marijos apsireiškimai. Leidinio gale — nurodymai, kaip tą pavedimą asmeniniu pasiaukojimu bei nuolatinėm pastangom įgyvendinti.

     Bažnyčia apie Švč. Mariją. Pirmoje dalyje labai suglaustai pateikiama, ką XX-ojo amžiaus antroje pusėje Bažnyčia iš esmės svarbaus teigė apie Švč. Mariją. Pijus XII (1939 —1958) skelbė Mariją esant Kristaus mistinio Kūno narių Motina. Jonas XXIII (1958—1963) teigė ją esant “išganymo priežastimi žmonių giminei”. II Vatikano visuotinis Bažnyčios susirinkimas ją aptarė kaip mūsų Motiną malonės plotmėje. Popiežius Paulius VI (1963 —1978) paskelbė Mariją esant Bažnyčios Motina. Šių dienų popiežius Jonas Paulius II (1987) nurodė, kad Jėzaus Motina dalyvauja su savo Sūnumi žmonijos atpirkime; tad ji yra ne tik Atpirkėjo, bet ir jo atpirktųjų Motina. Pagrindinės popiežių mintys iliustruojamos citatomis iš jų pastoracinių raštų. Pirmosios dalies santraukoje pastebima: “Jei anksčiau Bažnyčia kreipė dėmesį į pačios Marijos privilegijas... tai šiuo metu dėmesys ypač kreipiamas į jos buvimą mistinio Kristaus Kūno, Bažnyčios ir visos žmonijos Motina, arba net tiesiog — į josios buvimą ir veikimą Bažnyčioje” (31 psl.).

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

Prielinksnio per vartosena

     Prielinksnis per vartojamas su galininku. Jis vartojamas įvairiomis reikšmėmis, pvz.:

     1.    žymint vietą, kurios paviršiumi ar viršumi vyksta judėjimas iš vienos pusės į kitą: Perėjo per gatvę. Peršoko per tvorą.

     2.    žymint daiktą, pro kurį kiaurai vyksta koks judėjimas: Išėjo per duris. Žiūri per langą. Matau kaip per dūmus.

     Šiais atvejais ne visos tarmės vartoja prielinksnį per, kitos vartoja prielinksnį pro: Išėjo pro duris. Žiūri pro langą. Bendrinėje kalboje priimtina ir viena, ir kita vartosena, bet labiau linkstama į prielinksnį pro. Suvalkietis, išgirdęs pasakymus “Žmogus išėjo pro duris”, “Žiūri pro langą”, pamanys, kad tas žmogus išėjo pro kokią nors angą šalia durų ar žiūri pro plyšį šalia lango. Bet jeigu pasakysi “Žmogus išėjo per duris”, “Žiūri per langą”, tai kai kurių kitų tarmių žmonės supras, jog tas žmogus išėjo kur nors viršum durų, žiūri virš lango.

     3.    žymint vietą, kuri kelyje praeinama, pravažiuojama: Važiuojame į Kauną per Marijampolę.

     4.    žymint atstumą: Gyvenau per du kilometrus nuo Vilniaus. Priešas nesitraukė nė per žingsnį.

     5.    žymint judėjimą nuo vieno vienarūšio daikto prie kito: Jau kokie du mėnesiai, kai ligonį vežiojame per gydytojus. Jis ėjo per kaimus elgetaudamas.

Vieną rytą Einšteinas išėjo pasivaikščioti į parką Niujorke. Jis ten pamatė verkiantį berniuką.

—    Kodėl tu, vaikeli, verki? — pasiteiravo mokslininkas.

—    Aš pamečiau pinigus, kuriuos man mama davė, kad nusikirpčiau plaukus.

Einšteinas susirado kišenėje pinigų ir juos siūlė berniukui. Bet šis, atidžiai pasižiūrėjęs į garbanotą mokslininką, jam sako:

—    Ne, pone, aš negaliu priimti. Jūs, matyt, taip pat buvote pametęs pinigus, kad negalėjote nusikirpti...

*   *   *

Paplūdimyje poilsiautojas užkalbino greta buvusį asmenį:

—    Ar ne įdomu, kad šių laikų mergaitės labai panašios į berniukus? Juk tik pažiūrėkite į tą blondinę...

—    Bet, pone, juk tai mano sūnus!

—    Labai atsiprašau. Nežinojau, kad jūs esate jo tėvas.

—    Bet jus, pone, visiškai nepastabus. Aš gi esu jo motina...

♦    Kun. Domininkas Valentis žurnale “Vytis” Nr. 1 aprašo, kaip jis, Brooklyne, N. Y., gimęs iš nelietuvių tėvų, lankydamas Apreiškimo parapijos lietuvišką mokyklą, buvo paveiktas domininkonės seselės Nikodemos, kuri išmokė jį pamilti lietuvius. Jis buvo taip pat paveiktas dviejų tos parapijos simpatingų lietuvių kunigų bei klebono, kuris esant jų šeimai neturtingai, net užmokėdavo už aukštesniąją jo lankomą mokyklą. Aprašo, kaip jis šešerius metus ėjo kunigo mokslus Šv. Kazimiero kolegijoje Romoje. Įšventintas kunigu, 17 metų dirbo sielovadoje Vokietijoje, kur jį maloniai paveikė vysk. Ant. Deksnys. Pagaliau Lietuvos kardinolas pakvietė jį dėstyti Kauno kunigų seminarijoje, kur jis visuose kursuose lietuviškai dėsto Šv. Raštą ir dviejuose kursuose dėsto vokiečių kalbą, skaito paskaitas lietuviams ir jaučiasi laimingas Lietuvoje.

♦    Lietuvos Vyčiai paskelbė rašinių konkursą, tema “Kaip Lietuvos Vyčiai turi paruošti savo narius padėti nepriklausomybės siekiančiai Lietuvai”. Premijos konkursą laimėjusiems rašiniams: pirma — 300 dol., antra — 200 dol., trečia — 100 dol. Premijos susidaro iš palūkanų nuo įnašo L. Vyčiams, padaryto prel. J. Prunskio. Rašinių vertinimo komisija: T. Brūzga, Ald. Ryan, L. Stukienė ir pernykštis laimėtojas St. V. Walinsky.

♦    Rytų Vokietijos pilietis Hansas Friderich Fischer, Leipcigo universitete baigęs slavistiką ir anglistiką, įsitikino, kad, augęs katalikų šeimoje, negalės dėstyti komunistų kontroliuojamoje mokykloje, perėjo studijuoti teologiją, tapo kunigu ir vienuoliu, susižavėjęs Šv. Pilypo Neriečio vienuolynu. Išmoko lietuvių kalbą ir nuoširdžiai rūpinasi Lietuvos reikalais, būdamas nariu “Teisingumas ir taika” sąjūdyje, organizuoja paramą Lietuvai.

♦    Prel. Vytautas Kazlauskas Vytauto Didžiojo universiteto studentams Kaune teologijos ir kitų fakultetų studentams dėsto religijotyrą.

Ekskursija į Anglijq

     Planuojame ekskursiją į Angliją, Airiją, Škotiją nuo š.m. rugpjūčio 26 iki rugsėjo 10 dienos. Ekskursijos kaina būtų 2300 dolerių asmeniui. Plačiau apie tai pranešime vėliau, bet jau dabar galite registruotis ar bent pareikšti savo nusistatymą ekskursijoje dalyvauti šiuo adresu: American Travel Service Bureau, 9727 S. Western Ave., Chicago, IL 60643. Tel (312) 238-9787. Galite kreiptis ir “Laiškų lietuviams” adresu bei telefonu.

Nuoširdi padėka "Laiškų lietuviams" rėmėjams

50 dol. aukojo A. Šležas.

Po 35 dol. aukojo :M. Vygantas, V. Račkauskas.

Po 25 dol. aukojo:O. Jankevičiūtė, E. Jonušas, S. Džiugas, B. Harris.