Spausdinti

 (LK 5,1-11)

J. LAURIŪNAS, S.J.

     Gal nė apie jokią profesiją ar luomą tiek daug nekalbama ir nesiginčijama, kiek apie dvasinį pašaukimą — apie kunigus ir vienuolius. Kai kam atrodo — tai žuvę žmonės, pasauliui nenaudingi, nes gyvena be šeimos, nelaimingi, nes atsisako to, kas, visų nuomone, yra vertinga ir žavu. O vis dėlto domimasi šiais žmonėmis, pažiūrima į juos ir iš kitos pusės, prisipažįstama, kad savo veikla jie yra daug nusipelnę savo tautų kultūrai ir istorijai kaip tautinės sąmonės žadintojai, humanizmo pionieriai. Dvasininko pašaukimu domisi rašytojai, filmų režisieriai, TV darbuotojai. Yra garsių romanų apie kunigo gyvenimą, pvz., Graham Green romanas apie kunigą Meksikoje teroro laikais (vok. Die Kraft und die Herrlichkeif, ang. The Power and the Glory), Bemanos “Kaimo klebono dienoraštis”.


Marija su angelais ir šventaisiais. 6-toj o šimtmečio ikona.

     Sielvartingai apie kunigą kalba tikintieji, kai pasigenda jo patarnavimo arba nemato jame kunigiškos asmenybės. Jono Pauliaus II žodžiais tariant, reiktų mažiau apie tai kalbėti, o daugiau melstis. Tik tikinčiai širdžiai atsiskleidžia šio pašaukimo vertė ir prasmė. Tik per tikėjimą žmogus randa kelią prie Dievo ir prie šio pašaukimo. Tik per tikėjimą žmogus ryžtasi priklausyti Dievui visą gyvenimą ir tarnauti žmonėms.

     Bažnyčios istorija glaudžiai rišasi su kunigo asmenybe. Kiekvienas kunigas turėtų dažnai kelti sau klausimą: ką aš duodu Bažnyčiai, ką aš įrašau į savo tautos Bažnyčios istoriją? Toks klausimas kadaise iškilo XVI amž. kunigui Petrui Kanizijui, SJ, olandui, besidarbuojančiam Vokietijoje, kur dėl Liuterio atskalūniškos veiklos Bažnyčios padėtis pasidarė labai sunki. Jis sau pasirašė: kaip kiti Bažnyčią kritikuoja ir spjaudo, aš liksiu jai ištikimas sūnus ir nuo jos mokslo nė per pirštą nesitrauksiu. Tai nereiškė, kad jis nematė Bažnyčios atstovų klaidų, nematė taisytinų dalykų jos gyvenime. Tam tikra kritika, kylanti ne iš savimeilės, bet iš meilės Bažnyčiai, yra naudinga ir reikalinga.

     Kaip mes savo akinius dažnai valome, kad geriau matytume, lygiai taip pat reikia ir savąjį pašaukimą dažnai pamatyti naujoje šviesoje, nuvalius kasdienybės ir rutinos dulkes nuo savo akinių. Čia mums tiktų Evangelijos tekstai iš Luko (5,1...) ir Jono (1,3...), kur rašoma apie apaštalų pašaukimą: čia atrastume kunigo paveikslą.

     Pirmasis tekstas — tai nuostabi istorija, kaip Petras su savo draugais, nesėkmingai žvejojęs per naktį, vėl, paklusęs Kristui, plaukia į ežerą. Šį kartą jiems pasiseka: tinklai pilni žuvies, kad vos neplyšta. Ir čia pasigirsta žodžiai: “Nuo šiol jau žmones žvejosi”. Šiame pasakojime atrandame save pačius. Ta ryto aušra, kai apaštalai vėl plaukia į ežerą — tai mūsų jaunystė, susižavėjusi kunigystės idealu, užsidegusi meile žmonėms, kupina vilčių, pasiryžusi savo likimą sujungti su Kristaus svajonėmis ir likimu. Tai jauno žmogaus iškeliavimas iš namų, ieškant džiaugsmo, ir jo suradimas Dievo artimybėje. Šis džiaugsmas nuolatos atsinaujina, nes stovima prie gyvenimo versmės. Psalmininkas sako:

     Prie Dievo aukuro žengsiu,
     pas savo linksmybės džiugesio Dievą.

(Ps 42,4)

     Evangelijoje skaitome, kaip žmonės veržiasi prie Jėzaus — jie nori išgirsti Dievo žodį. Jis stovi ant ežero kranto, žvejai plauna savo tinklus; Jis įlipa į vieną iš dviejų laivelių, į Petro laivelį. Paprašo atsistumti kiek nuo kranto ir iš laivelio kalba žmonėms. Petro laivelis — Jėzaus katedra. Paskui sako Petrui: “Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui”. Naktį nieko nesugavo, tad dabar ryte mesti tinklą atrodė tuščias darbas. Bet Petrui Jėzus atrodė toks autoritetingas toks reikšmingas, kad galėjo pasakyti: “Dėl tavo žodžio užmesiu tinklus”. Jėzaus žodžiai Petrui daugiau reiškė, negu visa patirtinė realybė. Galilėjos rytas, kurio vėsus šviežumas taip jaučiamas šiame pasakojime, tampa naujo Evangelijos ryto paveikslu po nesėkmingos nakties, taip dažnai pasitaikančios mūsų darbuose ir noruose. Kai Petras ir jo bičiuliai grįžo su pilnais laiveliais, tik bendromis jėgomis partempę laimikį, kuris sudraskė jiems tinklus, tai buvo valanda ne vien fizinio rankų darbo. Šis plaukimas į krantą jam tapo netikėtu vidiniu pasikeitimu. Lukas pastebi, kad prieš tai Petras kreipėsi į Jėzų žodžiu “Mokytojau”, o grįžęs į krantą, parpuolė ant kelių ir Jėzų pavadino ne mokytoju, bet “Viešpačiu”, tai reiškė jau dieviškumo pripažinimą. Petras nuėjo kelią nuo Rabbi iki Kyrie, nuo mokytojo iki Sūnaus. Kai šitaip iš vidaus pasikeitė, jis jau gali priimti pašaukimą. Galbūt ir mums kai kurie asketiniai reikalavimai, kurie yra senas, šimtmečiais kartojamas Bažnyčios žodis, būtų priimtinesnis, jei būtų gilesnė vidinė permaina mūsų sieloje.

     Verta prisiminti pirmąją pašaukimo sceną, kaip ją aprašo Jonas (1,35). Ten pasakojama, kaip du pirmieji mokiniai — Andriejus ir kitas nežinomasis nusekė paskui Jėzų, paveikti Krikštytojo žodžių: “štai Dievo Avinėlis!” Jis suvokė savo nuodėmingumą, bet juose sušvito ir viltis, kad šis Dievo Avinėlis yra skirtas nusidėjėliui. Galima nujausti, kad abu šie vyrai dar yra netikri: jie nori būti mokiniais, bet kažko delsia. Jie seka iš paskos, atsargūs, nieko nesakydami. Tada Jėzus atsigręžia į juos ir prakalbina: “Ko ieškote?” Jų atsakymas nedrąsus, gal ir nesklandus, bet jie eina tiesiog prie reikalo: “Rabbi, kur gyveni?” Jie nori žinoti, kur Jis būna, kad galėtų arčiau susipažinti su Juo.

     Jėzus atsako: “Ateikite ir pamatysite”. Šių žodžių aidas netrukus pasikartojo aprašymo gale, kai Natanaeliui pasakoma: “Tu pamatysi didesnių dalykų”. Ateiti —    tai reiškia pamatyti, savo pačių akimis įsitikinti. Ten, kur Jėzus yra, ten yra “atsivėręs dangus”, slėpingoji Dievo buveinė (1,51), ten žmogus stovi Dievo šviesoje. “Ateikite ir pamatysite”. Tai susišaukia su psalme, kurią gieda Bažnyčia šv. Komunijos metu: “Patyrinėkit ir pamatysit, koksai Viešpats geras” (Ps 33,9). Reikia eiti, neidami nematysime. Tik patiriant atsiveria akys. Kaip kadaise rojuje ragaujant uždraustą vaisių atsivėrė akys — pamatome, koks geras yra Viešpats. Tik einant, tik būnant prie Jėzaus, įvyksta praregėjimas. Jei nesiryžtame sekti iš arčiau, neatsivers mums akys. Reikia drąsos ir ryžto. Jonas pastebi, kad buvo apie dešimtą valandą, tai reiškia jau vėlyvas laikas, kada jau negalima nieko naujo pradėti, kada viskas jau nulemta, apspręsta. Pagal apokaliptinį laiko skaičiavimą — tai pabaigos valanda. Kas eina pas Jėzų, žengia galutinį žingsnį, įžengia į galutinį tarpsnį: susiliečia su paruzija, —    tai Prisikėlimo ir Dievo Karalystės esatis.

     Kai žmogus eina, jis ir išvysta. Tai matyt kaip Luko, taip ir Jono Evangelijoje. Jėzui prakalbinus, abudu atsiliepia “Rabbi”. Kai, pabuvę pas Jį, grįžta, Andriejus sako savo broliui Simonui: “Radome Mesiją!” —    Dievo Pateptąjį — Kristų. Eidamas pas Jėzų, pabuvojęs pas Jį, perėjo kelią nuo “Mokytojo” iki “Kristaus”, išmoko Mokytojo asmenyje matyti Kristų, o tai pasiekiama tik būnant pas Jėzų. Matome, kad trečioji ir ketvirtoji Evangelija nurodo tą patį kelią: vos tik išgirdus pirmąjį Jėzaus žodį, reikia susidomėti, pasekti, eiti kartu —    reikia pasiryžti šuoliui. Tai egzistencinis eksperimentas, didysis gyvenimo šuolis: remiantis vien žodžiu, įsileisti į vidinę kelionę, kurioje išvystama nuostabių dalykų: ką ausys girdėjo, pamato akys.

     Mes visi pradėjome kelią, vedami Bažnyčios tikėjimo, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, bet ar mes pamatysime, tai priklausys nuo mūsų žygio, kiek mes eisime kartu ir būsime pas Kristų. Tik tas, kurs mato savo paties akimis, o ne iš antros rankos tiki, gali kitus šaukti ir kviesti. Eiti, remtis “Jo žodžiu” — tai apaštalavimo siela, kunigiškos tarnystės siela. Mes nuolatos turime klausti: “Viešpatie, kur gyveni?” Visada reikia surasti laiko pasilikti pas Jėzų. Visada turime, remdamiesi vien Jo žodžiu, nors atrodytų ir neprasminga, ir “neapsimoka”, mesti tinklus. Visada Jo žodis mums turi būti reikšmingas, lemiantis ir pats svariausias, svaresnis už statistiką, techniką ir viešąją nuomonę. Dažnai mums gali atrodyti, kad jau dešimta valanda, reiškia — jau vėlus laikas, ir susitikimą su Jėzumi reiktų atidėti. Bet ši valanda kaip tik gali būti Jo artimybės valanda.

     Dar būtų galima žvilgterėti į paveikslus, kuriuos neseniai apžiūrėjome. Abu Jono minimi mokiniai atkreipė dėmesį į žodį “Avinėlis”. Jie gyvai pajuto, kad yra nusidėjėliai. Jiems tai nebuvo kažkokia normali religinė frazė, bet tai, kas juos giliai viduje palietė: jie suvokė, kad tai yra tikra realybė. Šitai suvokus, Avinėlis jiems tapo viltimi, ir todėl nusprendė sekti paskui Jį. Kai Petras grįžo su dideliu laimikiu, įvyko kažkas netikėta. Jis nepuolė, kaip mes galvotume, Jėzui ant kaklo, dėkodamas už tokį pavykusį reikalą, bet puolė po kojomis. Jis nelaikė Jėzų apkabinęs, kad ateityje laimėtų kažką, bet stumia nuo savęs, nes jį apėmė baimė, įsitikinus, kad jis susidūrė su dieviška jėga. “Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš nusidėjėlis!” Kai tik patiriamas Dievas, žmogus kartu patiria ir savo nuodėmingumą, ir jie rimtai įsimąsto į tai, jis tada save tikrai pažįsta. Jis atranda didžią tiesą. Kai žmogus žino, kad jis yra nusidėjėlis ir išvysta nuodėmės blogybę, jis šaukia: “Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!” (Mk 1,15). Neatsivertus neinama prie Jėzaus, prie Evangelijos. Keisti, bet teisingi Herstertono žodžiai: “Šventąjį pažinsi iš to, kad jis žino, jog jis yra nusidėjėlis”. Šiandien žmonėse išblėsusi Dievo patirtis todėl, kad nebejaučia nuodėmės; kai nyksta nuodėmės supratimas, tolstama ir nuo Dievo. Baimės pedagogika yra klaidinga, bet reiktų įsisąmoninti Biblijos žodžius: “Išminties pradžia — Viešpaties baimė”. Teisinga Dievo baimė veda į tikrą išmintį. Reikia jos išmokti, kad išmoktume tikros meilės ir supratimo, ką reiškia, kad privalome Dievą mylėti, nes Jis myli mus. Tai suprato Petras, Andriejus, Jonas, tai turi įsisąmoninti kiekvienas kunigas. Atsiversti —    šį pirmąjį krikščionybės žodį — gali tik tas tarti ir skelbti, kas pats yra patyręs atsivertimo būtinybę ir yra paliestas malonės didybės.

     Bažnyčioje su nuodėmės patirtimi rišasi Krikšto ir Atgailos sakramentai, o su kitais Evangelijoje minimais išgyvenimais, kaip eiti, pamatyti ir pasilikti pas Jėzų, rišasi Eucharistijos paslaptis. Pastaroji — tai Jėzus, esąs mūsų tarpe. “Matysit” — žodžiai, pasakyti Natanaeliui, kaip tik tinka Eucharistijai, kur mums atsiveria dangus (Jn 1,51), kur, vaizdžiai kalbant, kyla ir nusileidžia angelai. Jėzus pasilieka Aukoje —    meilės akte, kuriuo Jis atsiduoda Tėvui, o taip pat ir mums. 33 psalmėje, kur sakoma: “Patyrinėkit ir pamatysit, koksai Viešpats geras”, yra žodžiai: “Prisiartinkite prie Jo ir būsite apšviesti” (Vulgata). Jungtis su Viešpačiu šv. Komunijoje — tai jungtis su tikrąja šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, kuris tik ateina į šį pasaulį (Jn 1,9).

Sustokime dar prie vieno punkto, bendro abiem pasakojimams. Nuo gausybės užgrobtų žuvų ima trūkinėti tinklai. Petras ir jo bendrai nepasimeta. Jie pamoja kito laivelio žvejams ateiti pagalbon. Tie atplaukė, ir žuvimi prisipildė abi valtys, kad vos neskendo. Panašiai Jono Evangelijoje Andriejus netyli, kad sutiko nuostabų Asmenį. Jis kviečia savo brolį Simoną. Tas pats atsitiko su Pilypu, kuris išsipasakojo Natanaeliui. Pašauktieji šaukia kitus. Jis jungiasi į mokinių gretas ir ieško kitų. Kiekviename pašaukime slypi ir žmogiškasis elementas: broliškumas, paraginimas, paskatinimas. Jei mes pagalvotume apie savąjį pašaukimą, pamatytume, kad jis neatėjo tiesiai iš dangaus, lyg žaibas, bet veikė dar ir žmonės — kai kurių tikinčiųjų pavyzdys, žodžiai. Pašaukime išsilaikome tik tada, jei mes tikime, ne vien antriniais šaltiniais remdamiesi, kad “tas ir tas pasakė”, bet patys, kitų vedami, randame Jėzų (“Mes tikime ne dėl tavo šnekos; mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas” (Jn 4,42). Pašaukimui reikia kelių momentų: kad kas pakalbintų, pavedėtų, kad pats žmogus eitų ir savo akimis pamatytų. Labai daug reiškia draugo-konfratro ranka, petys, žodis, pavyzdys. Tikėjime reikia vertinti ir žmogiškąjį elementą. Kito žmogaus pagalba brandina mūsų susitikimą su Jėzumi. Lygiai kitas žmogus gali mus ir atitolinti nuo Jėzaus.

Bažnyčios Motina.   MozaikaŠv. Petro aikštėje Vatikane, popiežiaus pašventinta 1981 m. gruodžio 8 d.

     Lukas rašo, kad Petras žvejojo kartu su Zebediejaus sūnumis Jokūbu ir Jonu. Pastarieji vadinami jo “bendrais” (Koinonoi). Tai mažutė žvejų bendruomenė, “kooperatyvas” su Petru priešakyje. Jėzus pirmiausiai pašaukia Petro grupę (koinonia, communio). Šis kasdieniškas gyvenimo reiškinys, kad žmonės sudaro darbo grupę, Luko Evangelijoje įgauna naują prasmę. Žvejų bendrija tampa Jėzaus bendrija. Krikščionys tampa šio žvejų laivelio bendrų atspindžiu, sujungti Kristaus šaukimo, sujungti malonės stebuklo, kai po beviltiškos nakties jūra apdovanoja savo lobiu. Drauge apdovanojami, drauge ir siunčiami.

     Žvejų gyvenimo iškarpėlę įdomiai aiškina šv. Jeronimas. Žuvį ištraukti iš vandens — tai ištraukti ją iš jos natūralaus gyvenimo ir atiduoti mirčiai. O žmogų ištraukti iš pasaulio vandens — lai reiškia ištraukti jį iš mirties elemento, ištraukti iš tamsios nakties ir suteikti jam dangaus šviesos ir oro. Tai reiškia perkelti jį į gyvybės elemento sferą, kur viešpatauja šviesa, kur matyti tiesa. Šviesa yra gyvenimas, o elementas, kuriuo intensyviausiai žmogus gyvena, yra tiesa, kuri kartu yra ir meilė. Žmogus, kuris plaukioja pasaulio vandenyje, to nežino. Todėl jis nenori būti ištraukiamas iš šio vandens. Jis mano, kad yra paprasta eilinė žuvelė, kuri turi mirti, jei bus ištraukta iš vandens gelmių. Iš tiesų, tai reiškia mirtį. Bet ši mirtis veda į tikrąjį gyvenimą, kuriame žmogus atranda save. Būti Jėzaus mokiniu — tai leisti, kad Jėzus mus pagautų, Jėzus, kuris yra paslaptinga žuvis, pasinėrusi į pasaulio vandenis, į mirties vandenis; Jis pats tapo žuvimi, kad mes Jį pagautume, kad Jis taptų mums gyvenimo duona. Jis leidžiasi sugaunamas, kad mes būtume Jo sugauti ir rastume drąsos kartu su Juo būti ištraukti iš mūsų įpročių ir patogaus gyvenimo vandens. Jėzus tapo žmonių žveju, prisiėmęs ant savęs jūros naktį ir pats nužengęs į kančios gelmes. Žmones žvejoti gali tik tie, kurie tokiu būdu yra panašūs į Jį. Žmonių žvejas turi įlipti į Petro laivelį, turi būti Petro bendras. Pašaukimas — ne privatus, ne asmeniškas dalykas: sekti paskui Jėzų negalima vien savo galva. Pašaukimo laukas — visa Bažnyčia, kuri gali išsilaikyti bendrai tik su Petru ir su visais Jėzaus Kristaus apaštalais.

(Pagal Ratcingerį).