(Pagal M. Scheebeną)
V. BAGDANAVIČIUS, MIC
Pilnumos malonės praradimas yra priemonė suprasti gimtosios nuodėmės paveldėjimą
Scheebenas aiškiai pasisako prieš tuos, kurie aiškina, kad gimtoji nuodėmė persodinama žmonijai, panašiai kaip biologinis užkrėtimas. Gimtosios nuodėmės paveldėjimas neturi nieko bendra su kūniškais paveldėjimais. Tai nėra lyg kokios užkrečiamos ligos perdavimas savo vaikams. Taip pat jis dar teigia, kad žmonijai nepersiduoda ir pati Adomo nuodėmės blogybė. Persiduoda tik nuodėmės pasekmė. Kiekvieno Adomo palikuonio siela, pasak Scheebeno, yra betarpiškai Dievo kuriama. Tačiau naujai sukurtas žmogus turi tam tikrą gimtosios nuodėmės pasekmę, ir ne tik jos kaltę, bet ir išvidinę blogybę.
Kokiu būdu ši blogybė žmonijai persiduoda? Scheebenui šis klausimas yra sunkesnis negu kitiems teologams, nes jo žmogaus prigimties gerumo samprata labai stipri. Jam taip pat, kaip matėme, yra labai aišku, kad ne žmogaus kūnas pirmiausia yra gimtosios nuodėmės paveldėjimo nešėjas. Tai yra dėl to, kad gimtoji nuodėmė yra dvasinis dalykas, o kūnas negali būti dvasinio dalyko nešėju. Šios nuodėmės nešėju gali būti tik tas pilnutinis Dievo norėtas junginys, t.y. žmogus, kuris susideda iš kūno ir sielos. Šios abi iš esmės skirtingos žmogaus galios kartu laikosi ir kartu žūva, kaip pilnutinis žmogus.
Norint suprasti, kaip Scheebenas išsprendžia gimtosios nuodėmės paveldėjimo klausimą, reikia prisiminti Pilnutinės Dievo malonės mokslą. Toji malonė buvo žmogui suteikta ir Adomo buvo atsisakyta. Ši malonė buvo susijusi su kita pirmine malone, būtent su žmogaus artumu Dievui. Pilnutinės malonės objektas yra ne tiek santykis su Dievu, kiek žmogaus biologinių galių harmonija. Dėl to, praradus šią malonę, biologinės žmogaus galios turėjo patirti tam tikrą trūkumą. Ypač tas trūkumas pasireiškė žmogaus gimdymo srityje. Kadangi žmogaus sukūrimas yra, kaip anksčiau matėme, labai toli viena nuo kitos esančių prigimčių sujungimas, tai ir jų suderinimas žmoguje yra labai didelis uždavinys, reikalingas paties Dievo globos. Dėl to, žmogui netekus pirminės Pilnumo malonės, pasilieka nelengvai įvykdomas uždavinys.
Pirminės pilnutinės malonės praradimas labiausiai pajuntamas žmogaus kūno gimdyme. Čia galime prisiminti S. Testamento žodžius Ievai, kad jai teks gimdyti su skausmais. Praradus pilnutinę malonę, medžiaginiam buvimui būdingi netobulumai pasidaro labiau juntami žmogaus gyvenime. Scheebenas mano, kad medžiaginis pojūtinių dalykų svoris daro įtaką sielai, ją užkrėsdamas ir kliudydamas santykiauti su Dievu.
Dabar jau galime susidaryti vaizdą, koks yra žmogaus kūno vaidmuo gimtosios nuodėmės paveldėjime. Ne kūnas ją perduoda žmogui. Tačiau, jai pasidarius žmogaus gyvenimo dalimi, įvyksta tai, kad kūniškumas įgyja daugiau reikšmės žmogaus gyvenime.
Dėl to Scheebenas turi pripažinti, kad “kūnas sielą užkrečia ir traukia į nuodėmę; kad geidulyje pagimdytas kūnas nėra tobuloje harmonijoje su Dievu. Dėl to ir siela negali turėti antgamtinės harmonijos su Dievu. Kūnas, arba žemesnės žmogaus prigimties dalys, sielą traukia žemyn. Todėl ji, netekusi pilnumos malonės, neturi harmonijos, kuri ją įgalintų turėti dangiško šventumo žavesį” (265 psl.).
Čia tenka padaryti Scheebenui pastabą, pasiremiant jo paties mokslu. Jis sako, kad kūnas negali būti iš savęs nuodėmės nešėjas, tad negali būti ir jos priežastis. Dėl to visos paveldėtos nuodėmės netvarkos žmoguje nedera sukrauti vien kūnui. Siela taip pat nėra be kaltės. Juk Scheebenas aiškina, kad ji vadovauja žmogui. Tik ji ir gali būti kaltinama. Bet apskritai Scheebenas labai vertina dvasingumą ir linkęs nepervertinti žmoguje kūniškumo.
Kaip bebūtų su kūno ir sielos atsakomybės dalimi gimtosios nuodėmės paveldėjime, vis tiek reikia sutikti su Scheebenu, kad dieviškos pilnumos malonės praradimas yra priemonė teisingai suprasti gimtąją nuodėmę. Jos praradimas yra pasekmė aukštesnės malonės praradimo, būtent Dievo santykio su žmogumi arba šventumo.
Jo supratimu, žmonijos tėvas buvo numatytas būti ne tik žmogaus prigimties, bet ir jo pašvenčiamosios malonės tėvu. Žmogaus šventumas turėjo eiti kartu su jo prigimties perteikimu. Į gimtąją nuodėmę Scheebenas žiūri, kaip į antgamtinių kontaktų praradimą žmonijoje.
Scheebeno pasiteisinimas
Scheebenas supranta, kad jo gimtosios nuodėmės mokslas pirmu žvilgsniu gali atrodyti prieštaraujantis Bažnyčios ir teologų kalbėjimo būdui apie tą nuodėmę. Iš jų kalbų gali atrodyti, kad Adomo nuodėmė kai ką pridėjo žmogui ir ji nėra vien antgamtinio teisingumo trūkumas. Taip, pvz., yra kalbama apie gimtosios nuodėmės užkrečiamumą, t. y. kaip apie kažką, kas yra pozityvu. Užkrėtimo įvaizdį kartais vartoja ir pats Scheebenas gimtajai nuodėmei aprašyti, tačiau jis perspėja, kad šis žodis yra tik įvaizdis, ne visiškai nusakąs gimtosios nuodėmės esmę. Taip pat kartais apie gimtąją nuodėmę kalbama kaip apie žmogiškos prigimties užgavimą ar pažeidimą, kaip apie jos nuodą. Į šiuos įvaizdžius Scheebenas kviečia žiūrėti kaip į vaizdines priemones, nenusakančias tos nuodėmės esmės. Į gimtosios nuodėmės užteršimą jisai skatina žiūrėti panašiai kaip į užteršimą, kurį žmoguje palieka jo padarytoji nuodėmė. Ji iškreipia to žmogaus sielą ir pasilieka jame.
Adomo nuodėmė yra lyg kardas, nukirtęs žmonijos sielų ryšį su Dievu. Ta nuodėmė yra kliūtis jo palikuonims naudotis tuo antgamtiniu sveikatos daigu, kurio dėka žmogaus prigimtis buvo apsaugota nuo jos natūralių silpnybių. Adomo nusikaltimo bruožas be niekur nieko negali būti pervestas jo palikuonims, tačiau dorinėje srityje jis reiškiasi kaip priešinimasis antgamtiniam principui, prieš kurį buvo sukilęs Adomas. Jo palikuonims tai yra kliūtis antgamtinei malonei. Šis neigiamas nuodėmės veikimas reiškiasi dėl to, kad pirmasis žmogus buvo Kūrėjo numatytas ne tik būti fizinės prigimties, bet ir antgamtinės malonės perteikėju.
Žodis liga yra dažnai teologų vartojamas gimtajai nuodėmei aptarti. Sis išsireiškimas yra kilęs iš šv. Augustino ir tokiu būdu įėjęs į krikščionišką galvoseną. Bet tokį išsireiškimą reikia vartoti su tam tikru apribojimu, nes gimtoji nuodėmė jokio nuodo žmogaus prigimčiai nepridėjo.
Į žmogaus fizinę gyvybę reikia žiūrėti panašiai kaip į kiekvieno gyvio gyvybę. Savo prigimtimi ji yra mirtinga. Dėl to nereikia nieko naujo žmogui pridėti, kad jis būtų mirtingas. Tik antgamtinės malonės dėka jo mirtingumas buvo sulaikytas. Kai tas sulaikymas liovėsi veikti, žmogaus mirtingumas su visomis jo pasekmėmis pasidarė natūralus.
Tiesa, kad yra Šv. Rašte pasakymų, jog gimtoji nuodėmė yra kažkas prikibusio žmogui. Tačiau tų pasakymų nereikia taip suprasti, kad tai būtų pozityvus polinkis, tartum nauja žmogaus konstitucija. Tai yra tik toks žmogiškas kalbėjimo būdas. Pvz., sakoma, kad atėjo tamsa, bet tuo nenorima pasakyti, kad kas nors pozityvaus prisidėjo orui; norima pasakyti tik tai, kad nėra šviesos. Dėl to ir gimtoji nuodėmė yra nuėmimas to, kas turėtų būti, o ne koks pozityvus ko nors pridėjimas.
Scheebenas mano, kad jo gimtosios nuodėmės mokslas yra iš esmės toks pat, kaip oficialus krikščioniškosios teologijos mokslas, ir net toks, kaip šv. Tomo Akviniečio, tik su kai kuriais savitais bruožais. Vienas tokių jo charakteringų bruožų yra tas, kad individuali nuodėmė turi tęstinumą. Jis mano, kad šv. Tomas nebuvo to tęstinumo išryškinęs. Tačiau Scheebenui atrodo, kad tai yra labai reikšminga savybė teisingam nuodėmės supratimui. Net ir 50-oji psalmė sako, kad “mano nuodėmė yra visada su manimi”. Tačiau tai galioja tik atskiram asmeniui.
Scheebeno mokslas, kad gimtoji nuodėmė nėra sugadinusi žmogaus prigimties, yra naudingas, norint geriau suprasti visą krikščionišką teologiją. To nepripažinus, krikščioniškoje išganymo teologijoje atsiranda daug spragų. Tada žmogus nebūtų tinkamas pakelti į Dievo sūnaus garbę. Jeigu žmogaus prigimtis būtų buvusi gimtosios nuodėmės sužeista, tai būtų visai logiška, kad Kristus, suteikdamas Dievo sūnų malonę, būtų ir žmogaus prigimtį pataisęs ir patobulinęs. Tačiau to jis nėra padaręs. Jis veikė su tokiu žmogumi, kokį sutiko. Taip pat ir krikščionijos istorijoje negalima rasti duomenų, kad Dievo malonė gerina žmogų kaip nors natūraliai. Priešingai, tiek Kristaus, tiek krikščionijos istorija liudija, kad jų teikiama malonė veikia tokioje prigimtyje, kokią žmogus turi. Tai reiškia, kad ji esminio pakeitimo ar pataisymo grynai natūralinėje srityje nėra reikalinga.
Scheebeno mokslą apie nuodėmę baigiant
Apskritai į žmogaus nuodėmę Scheebenas žiūri kaip į prigimties trūkumo apraišką, bet didelės paslapties čia nemato.
Bet kadangi žmogus, jo supratimu, yra būtybė, numatyta labai artimiems santykiams su Dievu, tai ir prigimties nuodėmės jam įgyja paslapties (mysterium) pobūdį. Žodis paslaptis Scheebeno galvosenoje turi labai daug prasmės. Šis terminas jam nereiškia tik žinojimo trūkumą, bet greičiau jis reiškia tikėjimo tiesos turtingumą, kuri turi ir žmogaus protui nepasiekiamų paslapčių. Šitokią paslapties termino prasmę tenka turėti prieš akis, skaitant Scheebeno doktriną apie nuodėmę.
Taigi žmogaus nuodėmė, nebūdama paslaptis ta prasme, kai ji yra svarstoma natūralioje tvarkoje, pasidaro paslaptis, kai turima prieš akis žmogų, numatytą artimiems santykiams su Dievu. Ji tampa dar didesne paslaptimi, kai eina kalba apie krikščionį, apdovanotą tokia Dievo malone, dėl kurios jis jau nebėra Dievo samdinys, bet sūnus. Šitaip suprasta nuodėmės paslaptis jau yra nebe vien žmogaus paslaptis, bet blogybės paslaptis apskritai. Įprastiniu teologiniu terminu išreiškiant, tai yra “mysterium iniquitatis”. Ši paslapties blogybė žmonijoje pirmą kartą pasirodo Adomo nuodėmėje. Ji yra neklusnumo Dievui apraiška, pažeidusi pirminio žmogaus teisingumą, kuriam jis buvo sukurtas.
Pratęsdami šį Scheebeno svarstymą, galime suprasti, kad ir mūsų nuodėmės pagrindinė blogybė nėra apibūdinama tuo, kad mes pažeidžiame natūralią tvarką, bet tuo, kad nutraukiame savo santykius su Dievu, kitaip sakant, mes patvirtiname tą žmogaus santykių su Dievu nutraukimą, kurį yra pradėjęs Adomas. Šio svarstymo dėka mums paaiškėja mūsų santykis su Adomo nuodėme. Dažnai tikintiesiems kyla klausimas, dėl ko mes turime kęsti Adomo nuodėmės pasekmes. Iš tikrųjų mes jas kenčiame, patys prisidėdami prie jų savo nuodėmėmis. Kiekvienas mūsų dorinis nusikaltimas pasidaro kartu ir Dievo įžeidimas dėl to, kad Dievas mus myli, o mes jam panašia meile neatsilyginame.
Filosofai vis negali rasti visiškai patenkinančios žmogaus sampratos. Jai vis kažko trūksta. Tai yra dėl to, kad vien natūraliai žmogus nėra išaiškinamas, jam kažko trūksta. Tą trūkumą kaip tik parodo mokslas apie gimtąją nuodėmę. Nors žmogus yra tikras žmogus ir be tos Dievo malonės, kuri jam buvo pridėta, tačiau iš pradžios žmogus buvo Dievo suvoktas taip, kad jis būtų artimuose santykiuose su juo.
Norėdamas geriau suprasti nuodėmės paslaptį, Scheebenas daro pirminės nuodėmės pasekmių analizę. Dėl šios nuodėmės žmonija prarado du dalykus: savo šventumą ir savo gyvenimo laimingą ritmiką, kuri teologų yra vadinama “integrity”. Mes ją pavadinome pilnumos malone. Ją būtų galima vadinti ir rojumi. Daug nuostolingesnė gimtosios nuodėmės pasekmė yra praradimas to, ką Scheebenas vadina šventumu. Tačiau tas šventumas dabar žmonijai yra sugrąžintas Kristaus suteiktos malonės būdu, į kurią įeina ir nuodėmių atleidimas. Laiminga gyvenimo ritmika nėra sugrąžinta. Schecbenas sako, kad šventumas arba artimas žmogaus santykis su Dievu gali būti realybė, nors ir neturint prarastos rojaus ritmikos. Galbūt tos ritmikos atstatymas Dievo yra paliktas paties žmogaus pastangoms.