(Ištrauka iš jaunos mergaitės laiško)

     Nežinau, kaip reikėtų papasakoti įvykių eigą, kad būtų galima susidaryti aiškų vaizdą apie tą baisiąją naktį prie televizijos bokšto. Sunku, beveik neįmanoma apsakyti jausmo, kai bėgdamas suklumpi ir atsistojęs pamatai, kad nuo rankų varva kito žmogaus kraujas... Namie močiutė verkė ir vis kartojo: “karas, karas..." Ji patyrė tą patį jausmą, kaip prieš penkiasdešimt metų.

     Žmonės, susitelkę prie Aukščiausiosios Tarybos, girdėdami šūvius, meldėsi. įtampa buvo nežmoniška, ir ta jėga, tas troškimas išlikti, išsaugoti mažiuką kūdikėlį, tą netvirtą, beginklę Lietuvos laisvę, tapo bekompromisiniu sprendimu: “žūti arba būti nepriklausomoj Lietuvoj". Dar niekada nemačiau taip nuoširdžiai besimeldžiančių žmonių.

     Krito žmonės. Mirė, neatsisakę savo įsitikinimų, ir pergalės šlovė teko jiems, nes už jų stovi tūkstančiai tokių pat, nepalūžusių ir apsisprendusių. Jokios laiko upės nenuplaus gėdos tų, kurie tą naktį šventė žiaurumo pergalę. Jų gėda gyvens ilgiau už juos pačius, nes nėra nieko baisiau, kaip išgarsėti niekingais darbais. Paties velnio skirtą misiją jie tęsia mūsų Lietuvoj. Bet blogis jau jaučia savo mirtį, jis bijo savo galo, o baimėji juk ir yra žiaurumo motina.

     Širdis jaučia, kad Lietuvos žmonių ryžtas ir stiprybė nepralaimės, nes dabar "jau nebeužtvenksi upės bėgimo".

     Labai svarbu, kad stiprybės ir tikėjimo nepalaužtų ekonominės problemos, kad pastovus nerimas ir netikrumas rytojaus diena nepagimdytų abejingumo ar pykčio viskam. Tuo, kad psichologinė įtampa neslūgsta, galima įsitikinti, visą dieną pabuvus mieste, pastovėjus eilėje, pasivažinėjus troleibusu. Būtų labai liūdna, jie blogis taptų dirva kitam blogiui, jei pavargę žmonės savo irzlumu gadintų nuotaiką kitiems.

     Žinau vieną, žinoma, ne vienintelę išeitį. Ją, man rodos, visada pasirenka jaunimas: “Juokis, nes rytoj bus dar blogiau”. Mūsų juokasne sarkazmas ir ne cinizmas. Mūsų juokastai priešas nusivylimams ir depresijoms, tai noras palaikyti moralinę sveikatą.

Vita Narauskaitė