Š.m. liepos 27 d. sukako 70 metų ilgamečiam Vilniaus universiteto rektoriui prof. dr. Jonui Kubiliui. Iškilmingas šios sukakties minėjimas ruošiamas rugsėjo mėnesį.

     Jau nuo mažens Joną Kubilių charakterizavo užsispyrimas, išmintis, darbštumas. Pirmiausia darbštumo ir užsispyrimo prireikė besimokant Rudkiškių pradžios mokykloje, o vėliau ir Eržvilko progimnazijoje, netoli nuo gimtojo Fermų kaimo, kur sruveno Šaltuonos upelis, kur augo ąžuolas, pasodintas Jonuko gimimui prisiminti. Tėvai ruošėsi vyriausiąjį sūnų palikti “prie žemės”, bet pastebėję sūnaus darbštumą ir atkaklumą siekiant mokslo, o dar ir mokytojų pakalbinti, ryžosi ir toliau jį leisti į mokslus. Eržvilke jis baigė tris klases, vėliau mokėsi Raseiniuose. Per visus mokymosi metus Jonukas buvo pirmasis mokinys.

Sarbievijaus poezijos IV leidimas Antverpene 1632 m. Titulinis lapas pieštas P.P. Rubenso su dedikacija. J. Grikienio nuotr.

     Karo ir pokario kartų brandą greitino skaudūs Lietuvai įvykiai. Rodos, pačiame ore, kiekvienoje sodžiaus troboje ar miesto rūme dvelkė ta sunkiai nusakoma netikrumo, įtarumo, o dažnai ir pavojaus nuojauta. Ir nebuvo ji be pagrindo.

     Tuo metu, 1944-45 mokslo metais, Eržvilko gimnazijoje matematiką ir chemiją dėstė jaunas mokytojas, pats dar neseniai čia buvęs gimnazistu, Jonas Kubilius. Jau tada gimnazijoje veikė rezistencinis pogrindis, buvo stiprios laisvės ir nepriklausomybės nuotaikos. Vėliau pasipriešinimo kovoje krito ne vienas mokslo draugas, ne vienas mokytojas ir kaimynas pro užkaltus gyvulinių vagonų langus pamatė plačią šalį, “kur žmogui taip gera ir jauku”.

     Tame Lietuvai nepaskelbtame kare vienaip ar kitaip dalyvavo ir ūkininkai Kubiliai, jų sūnūs, iš kurių Juozas buvo nuteistas 25 metams, Bronius pašalintas iš universiteto, o Antanas su motina atsidūrė Krasnojarsko krašte. Tada ir prireikė pirmiausia išminties ir diplomatijos, norint išlikti ir išsaugoti tėvų bei mokytojų perduotą dvasią.

     1940 m. Jonas Kubilius įstojo į Vilniaus universitetą. Pasirenka matematiką. Tada turbūt niekas nebūtų pranašavęs, kad smulkaus kūno sudėjimo užsispyręs pirmakursis iš Žemaitijos jau surišo visą savo gyvenimą su Universiteto sienomis ir dvasia, kad matematika suteiks jam mokslininko vardą, o Lietuvoje ir pasaulyje Vilniaus universitetas ir Jonas Kubilius taps lyg- sinonimai.

     Universitete Jonas Kubilius susidomėjo skaičių teorija ir parašė diplominį darbą iš šios srities visiškai savarankiškai. Supratęs, kad tai jo gyvenimo tikslas ir visa jo esmė, 1948 m. išvyko į tuo metu geriausią matematikos centrą —    Leningrado universitetą. Čia, vadovaujant pasaulinio garso profesoriui J. Linnikui, 1951 m. jis apgina kandidatinę, o po šešerių metų — daktaro disertaciją “Kai kurie tikybinės skaičių teorijos tyrimai”. Antroji daktaro disertacija svarbi tuo, kad padėjo naujas matematikos šakas —    tikybinės skaičių teorijos — pagrindus. Iki tol šio mokslo pasaulyje nebuvo rimtų mokslinių tyrimų tradicijų. Tų disertacijų pagrindu buvo sukurta ir lietuviškoji matematikos mokykla su savo žurnalu “Lietuvos matematikos rinkinys”, kuris nuo 1973 verčiamas į anglų kalbą. Pasaulio matematikų bendruomenės dėmesys Lietuvos matematikai ir matematikams tuo neužsibaigė. Nuo 1961 m. Vilniuje vyksta TSRS matematinės mokslinės konferencijos, į Vilniaus universitetą iš JAV persikelia pasaulio masto Berklio Tikimybių teorijos ir matematinės statisikos specialistų simpoziumas, vykstantis kas ketveri metai. Ir Lietuvoje, Mokslo Akademijoje, išaugo stambus matematinių tyrimų institutas, kuriame vystomos įvairios Respublikai reikalingos matematikos šakos.

     Atrodo, žmogus, pakilęs į pasaulio viršūnes, galėtų tik su įžymybėmis kalbėtis, o ne į varganą mūsų žemę nusileisti. Bet Jonas Kubilius, būdamas rektorius, akademikas, labai gerai suprato mintį, kad net ir derlingiausią sodą reikia nuolat puoselėti, iš naujo sodinti. Gal dėl to jo iniciatyva pradedamos ruošti Lietuvoje jaunųjų matematikų olimpiados, o jis pats niekada nepasitraukė iš katedros — vienas esminių jo gyvenimo tikslų visuomet buvo ir yra savo žinias perduoti jaunimui.

     Tik retkarčiais savo darbo kabinete, savo namuose, paties pastatytuose, ramioje Antakalnio gatvėje, leidžia sau malonumą — pasiklausyti Beethoveno ar Mozarto muzikos. Šią jo silpnybę žino visi namiškiai, o kolegos matematikai dar linksmai ir priduria: kai buvo jaunesnis, tai kokiame suėjime vis pasiūlydavo užtraukti “Už Raseinių and Dubysos”...

     Aštuoniasdešimtuoju Vilniaus universiteto rektorium Jonas Kubilius tapo 1958 m. Tai buvo metas, kai baigėsi N. Chruščiovo “atlydas”, ir visuomenės demokratizavimas vis labiau traukėsi į praeitį. Iki to buvęs rektorius Juozas Bulavas apkaltinamas nacionalizmu, bet jis jau buvo spėjęs į universitetą pakviesti daugiau dėstytojų lietuvių. Už tai buvo pašalintas ir iš pareigų, ir vėliau iš kompartijos.

     Jaunam matematikos profesoriui ir vienam jauniausių tarp visų Europos universitetų rektorių Jonui Kubiliui reikėjo jau žymiai sunkesnėmis sąlygomis puoselėti Universitete lietuviškumą, steigti naujas specialybes, atidaryti duris naujoms mokslo šakoms. Tai nebuvo lengva, bet naujajam rektoriui pavyko pasirinkti laikmečiui tinkamą taktiką ir strategiją, atremti daugelio ideologų, dažnai buvusių Universiteto auklėtinių, atakos. Čia padėjo sparčiai augantis Rektoriaus mokslinis autoritetas, politinis taktas, diplomatija.

     Klausinėjamas apie tą nelengvą praeitį, Rektorius susimąsto. Tikriausiai prisimena viską ir sako: “Gerai, kad žmogus turi užmarštį. Jei viską prisimintum, nelengva būtų gyventi. Užmarštis — tai lyg skydas prieš strėlę, kuri, iš praeities atlėkusi, gali ir dabar sužeisti”. Mintys vis tiek nukrypsta į praeitį. Prisimindamas pirmąsias rektoriavimo dienas, Jonas Kubilius sako: “Širdyje tada sau pažadėjau ištikimai tarnauti Universitetui ir Lietuvai”. Tą pažadą Rektorius tesėjo daugiau kaip tris dešimtmečius, o juos įvertindamas sakė: “Svarbiausia, ką mums pasisekė padaryti tomis sunkiomis dvasios bei proto genocido sąlygomis —    tai neleisti išblėsti akademinei Vilniaus universiteto dvasiai, ją stiprinti, o kartu atgaivinti bei išsaugoti ryšius, nuo amžių Lietuvą siejančius su Vakarų Europos kultūros bei mokslo žemynu. Nuo Europos, kuri mūsų sąmonėje asocijavosi su didžiosiomis dvasios vertybėmis ir kurios vaikais esą jautėmės, buvome atkirsti sunkiai peržengiamos sienos, tačiau Europa gyvavo mumyse. Ir kad buvom iš jos plėšiami, tačiau nebuvom išplėšti, kad ji visąlaik gyvavo mūsų sąmonėje ir širdyje. Be visa kita, tai ir Universiteto nuopelnas”.

     Tą Universiteto nuopelną Lietuvai gerai suprato visi: tiek gyvenantys Lietuvoje, tiek ir toli nuo jos. Universitetas, jo Rektorius ir Lietuva dažnai buvo tie trys neatskiriami žodžiai, kuriuos teko ne kartą girdėti iš JAV ir Kanados bei kitų valstybių lietuvių, įvairių tautybių mokslininkų. Taip buvo kalbama tada, kai žmogiškosios laisvės netekimą oficialioji valdžia bandė parodyti kaip laimę ir gėrį, o nacionalinės kultūros gniaužimą ir naikinimą —    kaip įsiliejimą į “didžiąją kultūrą”. Tai buvo ypač sunkūs laikai, kuriuos tik dabar galima atvirai įvardinti, bet jų ir tuo melu dirbusių žmonių veiklai reikės dar daug laiko, dokumentų analizės ir didelių apmąstymų. Ne vienas anais laikais kaip zuikis suglaudęs ausis tupėjo krūmuose, o šiandien dedasi šventuoju ir bando mesti akmenis į visus, kurie anais laikais dirbo nebent Sizifui prilyginamą darbą: garsiai — kad valdžia matytų, tyliai — kad išsaugotų ir puoselėtų tautos dvasią, jos siekius, neleistų užgesti laisvės vilčiai.

     Tam padėjo ir tam buvo panaudota viskas: tarp jų ir Socialistinio Darbo Didvyrio žvaigždė, užsienio universitetų garbės vardai, buvimas partijoje, Aukščiausiųjų Tarybų deputatų vardas, netgi asmeninės pažintys su žmonėmis, kurie galėjo turėti įtakos Alma Mater gyvenimui. Visa tai padėjo priešintis diktatoriškam didžiojo ir mažojo centro spaudimui, beapeliaciniam reikalavimui surusinti Universitetą. Be šių didžiųjų tikslų, reikėjo rūpintis pilka ir vargana kasdienybe: kad sutrūnijusios lubos neužgriūtų studentų auditorijose, kad iškiltų Saulėtekio korpusai, kad laboratorijos ir bibliotekos bent kiek prilygtų Vakarų universitetams. Pašaliniam žmogui tai buvo nepastebimi kasdieniniai darbai ir rūpesčiai.

     Užtenka prisiminti, kad Šv. Jono bažnyčia buvo paversta “Tiesos” laikraščio popieriaus sandėliu. Vienas jo valdytojas į bažnyčią buvo įsileidęs net “Mosfilmo” kino veikėjus, kuriančius filmą apie tai, kaip gestapininkai šaudo okupuotoje žemėje į šventųjų statulas (žymiai pigiau nei dekoracijas kurti). Reikėjo daug diplomatijos ir kantrybės, kol buvo ji atiduota Universitetui, kol buvo centimetras po centimetro restauruojama, tvarkoma. Šiandien vėl, kaip prieš keletą dešimtmečių, skamba “didžiojo Jono” varpai, savo dūžiais lyg dėkodami “mažajam Jonui”.

     Šiandien atbunda ir keliasi Lietuva. Tas pabudimas nebūtų toks, koks jis yra, jei nebūtų buvę Vilniaus universiteto. Vien prof. J. Kubiliui rektoriaujant, paruošta apie 63 tūkstančiai specialistų. Jie daug ką suprasdavo iš savo dėstytojų užuominų, netgi nutylėjimų. Pirmasis atgimimo prasiveržimas, parodęs, kad Lietuva gyva, buvo Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejus. Beje, ir tada Maskva niekaip nesuprato, kaip drįsta periferijos universitetas pretenduoti į seniausią ir dar Respublikoje, kuriai tik Tarybų valdžia “atnešė kultūrą”. Ką ten Maskva — ir savų “patriotų” užteko, kurie vis bandė įrodinėti, kad ta Universiteto pradžia labai jau nepriimtina... Vis jėzuitų vardas jiems kliuvo... Ir vėl Rektorius padaro tai, kas, rodos, neįmanoma — jubiliejus įvyko ir pasauliui priminė Lietuvą, savo praeitimi šlovingą, ir dabar garsų Vilniaus universitetą. Po to jau mažiau kas išdrįso komanduoti ir nurodinėti. O Universitete jau skleidėsi Atgimimo pumpurai... Rektorius, jau nieko nebodamas, atvirai susitikinėjo su sąjūdininkais, jų suėjimams pasiūlydavo Universiteto pastogę.

     Nelengva buvo suprasti, kodėl tuo metu Rektorius nusprendė perduoti savo togą ir skeptrą, bet žodžiai buvo tarti: savo padariau, praėjau nelengvą kelią, toliau tegul eina jaunesnis. Jam linkiu nuveikti daugiau.

     Dabar, matydamas skubantį į studentų auditorijas profesorių Joną Kubilių, dažnai jį lyginu su valstiečiu, gražiai suarusiu žemę ir pasodinusiu sodą. Jis eina ir mąsto apie tai, kad tuos skanius vaisius valgys jau kiti. Dėl to širdyje šviesu ir ramu. Bet poilsiui laiko nėra.

     Reikia atnaujinti vadovėlius, parašyti daugybę straipsnių, dalyvauti konferencijose. Praeina šventės ir jubiliejai, o darbas lieka.

     Vilniaus universiteto rektoriaus prof. dr. Jono Kubiliaus darbui vertinti, neabejoju, bus skirta daug straipsnių ir knygų, aš tik norėčiau pacituoti labai taupų, bet talpų naujojo rektoriaus prof. Rolando Pavilionio pasakymą: “J. Kubilių, laikytą ateities žmogumi, pralei-dusį prie Universiteto vairo beveik 33 metus, galima charakterizuoti vienu sakiniu: jis lietuvių matematiką išvedė į pasaulines platumas, garsino Vilniaus universitetą ir Lietuvos vardą pasaulyje”.

Prof. Stasys Vaitekūnas