Paruošė Gediminas Vakaris

PASTATYTAS ĄŽUOLINIS KRYŽIUS LUKIŠKIŲ AIKŠTĖJE

     Birželio mėnesį Vilniaus Lukiškių aikštėje buvo pastatytas aukštas ąžuolinis kryžius, skirtas pirmosiomis karo dienomis žuvusių sukilėlių prieš sovietinę okupaciją atminimui. Kryžiaus statytojai ir iškilmių dalyviai, nešdami plakatus, reikalaujančius nutraukti sovietinę okupaciją, į aikštę ėjo Gedimino prospektu. Prie aikštės jų laukė kovai pasirengę omonininkai, grupė žaliukų, apsirengusių civiliais drabužiais, ir keliasdešimt Antrojo pasaulinio karo dalyvių. Eisenos niekas neišdrįso kliudyti, ir ji laimingai pasiekė kryžiui statyti vietą — už 150 metrų nuo Lenino paminklo.

     Prie Lenino paminklo įvyko protestuotojų susirinkimas. Jo dalyviai, kalbėję daugiausiai rusiškai, pavadino kryžiaus statymo kritusiems sukilėliams apeigas fašistų sambūriu. Reiškė nepasitenkinimą SSSR prezidentui, kad jis leidžia tokius dalykus. (Lietuvos aidas)

KAUNE PAMINĖTAS 1941 metų BIRŽELIO 22 d. SUKILIMAS

     Kauno filharmonijos salėje įvyko iškilmingas minėjimas, skirtas 1941 metų birželio sukilimo 50-osioms metinėms. Jį suruošė fondo “Į laisvę” Lietuvos filialas.

     Minėjimą pradėjo “Į laisvę” fondo Lietuvos filialo tarybos pirmininkas V. Dambrauskas. Pranešimus skaitė buvęs Laikinosios Lietuvos vyriausybės narys prof. A. Damušis, istorikai V. Brandišauskas ir A. Bubnys, “Į laisvę” fondo Lietuvos filialo valdybos pirmininkas V. Valiušaitis. Sveikinimo žodį tarė poetas B. Brazdžionis. Susirinkusieji išklausė ilgamečio “Į laisvę” žurnalo redaktoriaus J. Kojelio ir R. Ozolo pranešimų. Minėjime kalbėjo rezistencijos kovų dalyvis J. A. Antanaitis, Katalikų mokslo akademijos atsakingas sekretorius M. Bloznelis, AT deputatas P. Vaitiekūnas.

     Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje 1941 m. birželio 23-26 d. sukilimo minėjimą buvo suruošusi Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga “Jaunoji Lietuva”. Į minėjimą buvo susirinkę likę gyvi 1941 metų sukilėliai, pokario partizanai, politiniai kaliniai, tremtiniai, kauniečiai ir miesto svečiai. Įžanginį žodį tarė LTJS “Jaunosios Lietuvos” vadas S. Butkevičius. Minėjimo ruošėjai pasiūlė vieną Kauno gatvę pavadinti “1941 m. sukilimo” vardu. (Ten pat)

ĮSPŪDINGA ŠVENTOVĖ ANT ŽEMAITIJOS KALVOS

     Birželio 23 d. Rainiuose, netolimam miškelyje, į kurį prieš 50 metų buvo iš Telšių kalėjimo išvežti ir bolševikų nukankinti 74 lietuviai, susirinko didelis būrys žmonių iš visos Lietuvos — nukankintųjų giminės, artimieji, valdžios atstovai ir net svečiai iš užsienio. Čia buvo pašventinta Kančios koplyčia. Šv. Mišias laikė ir pašventino koplyčią Telšių vyskupas A. Vaičius. Jauni krašto apsaugos vyrai ta proga davė priesaiką Lietuvos respublikai.

     Atvykęs iš Belgijos rašytojas Eduardas Cinzas, kurio brolis Antanas taip pat yra šios tragedijos auka, pasakė: “Tikėkime broliai ir seserys, kad nekaltas kraujas nesusigers į žemę, ir mes, jei ne šiandien, tai rytoj, turėsim tikrąją nepriklausomybę”.

     Ši Žemaitijoje šventovė primins pasauliui, kad maža tauta saugo kiekvieno žuvusio už jos laisvę atminimą ir Kristaus žodį — nežudyk! (Ten pat)

BAŽNYČIOS 300 metų JUBILIEJUS

     Šiemet sukanka 300 metų, kai Varniuose pastatyta Žemaičių vyskupijos katedra.

     Didingo barokinio stiliaus bažnyčioje, trijose navose, sutilpo net vienuolika altorių. Viename, esančiame koplyčioje, kartu su vyskupo Motiejaus Valančiaus pasirašytu dokumentu saugomos ir šv. Emilijos relikvijos. Kitoje koplyčioje — memorialinė lenta ir vyskupo Merkelio Giedraičio portretas. Varnių katedroje yra ir vertinga portretų kolekcija. Galima pamatyti visus vyskupus Giedraičius, iš kurių du guli bažnyčios rūsyje, stiklu dengtuose karstuose, dar du palaidoti šalia daugelio žemaičių vyskupų. Bažnyčioje kabo ir Varnių kunigų seminarijos statytojo vyskupo J. Lopacinskio, M. Valančiaus, K. Paco, A. Tiškevičiaus portretai. Viename katedros bokšte yra slaptas M. Valančiaus kambarėlis, kuriame vyskupas mokė vaikus katekizmo ir žemaitiško rašto. (Ten pat)

KAS PASIKĖSINO Į PETRO VAIČIŪNO ATMINIMĄ?

     “Tiesoje” Teofilija Vaičiūnienė, rašytojo Petro Vaičiūno žmona, skundžiasi, kad ji išsaugojo jo palikimą, o Vilniuje neatsirado ne tik kampelio jo vardui įamžinti, bet ir jo kukliam palikimui neatsirado vietos Vilniaus rašytojų muziejuje. Viskas kažkodėl iškeliama į Kauną.

     Petras Vaičiūnas visą gyvenimą žadino tautą nenurimti be Vilniaus. Jo eilėraštis “Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim” tapo antrasis Lietuvos himnas. Leidinys “Amžiais už Vilnių dės galvą lietuvis” simbolizuoja jo kreipimąsi į “Aušros Vartus” ir parodo jo amžiną Vilniaus ilgesį.

     P. Vaičiūno testamentiniame eilėraštyje sakoma:

     Jei Vilniaus kalnely numiręs ilsėsiuos,
     Pakilęs iš kapo ant antkapio sėsiuos.
     Ir tyliai klausysiu, kuo Vilnius man girias,
     Džiaugsiuosi garbe jo lyg būčiau nemiręs.

KĄ REIŠKIA BŪTI LIETUVIU?

     “Lietuvos aide” Aušra Žukauskaitė kalbasi su prof. Arvydu Žygu. Ji klausia, ką jis mano apie šiuo metu vykstančius kultūros pokyčius Lietuvoje? Jis sako, kad Lietuvos kultūra išgyvena stresinę būseną. Kultūros kitimas suaktyvėja tada, kai susiduria dvi idėjinės sistemos. Jam atrodo, kad turime daug ką išmokti iš tų sukrėtimų ir bandymų, išsaugoti savitą kultūrą bei pasaulėžiūrą, kuriuos patyrė kitos tautos, atsidūrusios stresinėje kultūros situacijoje. Tokia padėtis pavojinga, nes kartais ji gali sukelti kultūros krizę arba net kultūros mirtį. Bendraudamas su jaunimu, jis mato, kad viena jo dalis labai greitai perima naujas idėjas ir tampa vakarietiška. Tie žmonės vakarietišką kultūrą kelia aukščiau už gimtąją (kurią pažino arba nepažino). Yra ir kita jaunimo grupė, kuri jaučia didžiulę pagarbą, lojalumą, atsakomybę lietuviškai kultūrai, ją puoselėja, ugdo. Tarp tų dviejų grupių — labai platus spektras, nes būti kultūros nariu yra laipsniškas dalykas. Kultūra apibrėžia, ką reiškia būti lietuviu. Ir dabar, jei mes norime vėl puoselėti tai, kas yra lietuviška, turime pirmiausia suprasti, ką reiškia būti lietuviu. Profesorius tiki, kad lietuvis yra geras, doras, sąžiningas žmogus. “Matau keletą skaudžių reiškinių, kurie, man regis, yra bendrosios žmogaus problemos, bet kurios buvo labai sumenkintos komunistinio auklėjimo. Pirmiausia komunizmas savo melu sunaikino ištikimybės idėją, panaikino ištikimybę kaip vertybę. Vienintelis žmogus, galintis pasakyti, ar jis ištikimas Lietuvai, jos ateičiai, yra jis pats. Tai galima pasakyti tik širdimi”. Prof., važiuodamas į Lietuvą, nesitikėjo, kad yra labai daug žmonių, kurie gražiai kalba apie ištikimybę, vaidina, kad yra ištikimi, bet yra parodę, jog gali labai negražiai pasielgti bei pakenkti kitiems.

     Lietuva jis nenusivylė. Meilė didėja ir bręsta, kai sunku. Tikrasis meilės išbandymas tada, kai gyvenimas ne rožėmis klotas. Dabar yra tokia situacija. Jo medaus mėnuo su Lietuva jau praėjo. Dabar reikia gyventi. Ramia širdimi gali pasakyti, kad mylėjo Lietuvą, kai ji jam buvo kaip jaunoji, bet myli ir dabar, kai mato ją suvargusią, kovojančią ir sunkiai alsuojančią. Ištikimybė kitokia negali būti. Mes negalime mylėti žmones tik už tai, kad jie gražūs ir mums geri. Tikroji meilė reikalauja, kad mylėtume žmones ir tada, kai būna sunku su jais gyventi. Visi turime įsisąmoninti, kad ištikimybė yra vertybė. Besąlygiška meilė yra vienintelė tikra meilė. Kai atsibudęs kiekvieną rytą galiu savęs paklausti — ką gero galiu šiandien padaryti Lietuvai? — aš įgyvendinu tą besąlygišką meilę.

     Pabaigoje savo pasikalbėjimo prof. linki savo tautai pabusti Dievo laisvės kvietimui ir kas dieną augti Dievo meile ir tiesos dvasia.

NEUŽMIRŠTAMAS VYDŪNAS

     Gegužės mėnesį įvyko Vydūno draugijos II suvažiavimas. Buvo patikslinti įstatai, aptarti būtiniausi darbai. Draugija susideda iš autonomiškai veikiančių rajoninių klubų, kurių ne vienas susikūrė dar prieš draugijos steigimą (1988 lapkričio 5). Jie veikia Šilutėje, Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje, Vilniuje. Dabar klubų vadovai sudaro draugijos tarybą. Jos pirmininkas filosofas Vacys Bagdonavičius.

     “Panažu Vydūno vardas tautoje įsitvirtina”, — savo pranešime pabrėžė V. Bagdonavičius. “Jo intencijos įeina į mūsų sąmonę. Ne daug kas pagal tuos principus gyvena, bet jau juos žino”.

     Neseniai išėjo Vydūno filosofinių raštų pirmasis tomas. Rengiami dar du. Bus išleista beveik jo visa grožinė kūryba, dalis publicistikos, istorinių veikalų. Yra pastatyta jo pjesių. Apie Vydūno gyvenimą, visuomeninę veiklą ir kūrybą pasirodo vis išsamesnių straipsnių, skaitomos paskaitos. Vydūno dainas po Lietuvą išvežiojo tautinės dainos ansamblis, vadovaujamas Onos Beciuvienės. Nemažai talkina užsienyje gyvenantys Vydūno brolio vaikaitis Jurgenas Storasta, žurnalistas Leonas Stepanauskas, Tilžės lietuviai.

     Greitai (1993 m.) turėtų imtis darbo vyriausybinė komisija Vydūno gimimo 125-osioms metinėms paminėti. Šią vasarą kviečiama talka restauratoriams atkuriant Kintų parapijinės mokyklos pastatą, kuriame mokytojavo Vydūnas.

     Suvažiavimas apibendrino porą metų vykusias diskusijas visuomenėje, kur derėtų perlaidoti Vydūno palaikus. Jis palaidotas Detmolde su viltimi, kad palaikai bus pervežti į tėvynę. Siūloma Vydūno palaikus perlaidoti šalia Rambyno—Bitėnų kapinaitėse, jas tinkamai sutvarkius. Čia bus pervežti ir Martyno Jankaus, gal ir dar kai kurių Mažosios Lietuvos šviesuolių, mirusių išeivijoje ar tremtyje. Architektas Martynas Purvinas prašo visuomenės patarimų, kaip sutvarkyti kapines.

     Nesibaigia ginčai dėl Vydūno paminklo. Gediminas Jakubonis, kuria paminklą, ir jis bus pastatytas Klaipėdoje, Kuršių aikštėje. Vydūno gerbėjai paminklui vietą ėmė siūlyti Šilutėje, Kintuose, Jonaičiuose, Rambyne, Kaune. (Tiesa)