EUGENIJA ULČINAITĖ
Sarbievijus — oratorius
Kaip retorikos dėstytojas, Sarbievijus ne tik buvo puikiai susipažinęs su retorikos teorija bei istorija, bet ir turėjo, kaip atrodo, nemenką oratoriaus bei pamokslininko talentą. 1635 m. jis buvo paskirtas Šv. Jono bažnyčios pamokslininku, tačiau oratorystės mene reiškėsi ir anksčiau. Yra žinomos keturios Sarbievijaus kalbos, pasakytos 1631-1636 m., ir vienas pamokslas: 1. Kalba, kuria kolegijos vardu pasveikino naująjį Vilniaus vyskupą Abraomą Vainą (Oratio, qua nomine Collegii Vilnensis Antistitem Vilnensem novum Abraham Woyna excepit. Wilno, 1631); 2. Kalba, pagerbiant Vilniuje šventųjų palaikus (Honor sanctorum reliquiis publice deductis susceptisque Vilnae habitus. Vilnae, 1631); 3. “Maršalo lazda”. Pamokslas laidojant Joną Stanislovą Sapiegą (Laska Mara-zalkowska na pogrzebie... Jana Stanislowa Sapiehi. Vilnae, 1635); 4. Panegirinė kalba, pasakyta šv. Kazimiero kūno perkėlimo iškilmėse 1636 m. rugpjūčio 14 dieną (Oratio panegyrica habita... in sollemni corporis S. Casimiri translatione... anno 1636 14 Augusti); 5. Kalba karaliui Vladislovui IV, kai Sarbievijus Vilniaus Akademijoje buvo papuoštas teologijos daktaro insignijomis (Oratio ad Vladislaum IV Regem Poloniae, cum in Academia Vilnensi insig-nibus Doctoris Theologiae omaretur. Vilnae, 1636).8
Sarbievijaus portretas, pieštas XVII a. nežinomo autoriaus. J. Grikienio nuotr.
Ypač vertas dėmesio vienintelis išlikęs Sarbievijaus pamokslas, pasakytas lenkų kalba, tačiau vėliau A. Cieciševskio išverstas į lotynų kalbą (Scipio Mar-schalcalis... 1645). Jis ne tik rodo didelius oratorinius Sarbievijaus sugebėjimus, bet ir literatūrinį jo talentą. Pamokslas turi visus baroko literatūrai būdingus bruožus: puošnų stilių, alegoriškumą, gausybę įmantrių metaforų, retorinių figūrų, citatų, palyginimų. Jį galėtume pavadinti alegorinėmis variacijomis “lazdos” tema (lenk, “laska”, lot. “scipio” — lazda, kaip valdžios simbolis). Pačioje pamokslo pradžioje sulyginęs didįjį maršalą su “lazda”, kaip tėvynės ramsčiu, atrama, jos palaikytoju, Sarbievijus toliau variuoja šiuo įvaizdžiu, sukurdamas vis naujus ir naujus palyginimus. Visas J. S. Sapiegos gyvenimas, kiekvienas jo darbas, poelgis ir net charakterio bruožai yra vienaip ar kitaip susiejami su “lazdos”, “šakos”, “medžio”, “ramsčio” ir panašiais įvaizdžiais, kiekvienu atveju pagrindžiant sugalvotą palyginimą atitinkama citata iš Šv. Rašto arba kokio nors istorinio veikalo. Apskritai, citatų pamoksle yra apie pusantro šimto. Sarbievijus cituoja Šv. Raštą ir Bažnyčios tėvus, Haracijų ir Seneką, Aristotelį ir Platoną, Aviceną ir J. Ska-ligerį, S. Starovolskį ir M. Miechovitą. Tai iš tiesų “erudicijos balastas”9, pernelyg ištęsiantis pamokslą ir trukdantis suprasti pagrindinę pamokslo mintį. O ta pagrindinė mintis — tai autoriaus apmąstymai apie gyvenimo prasmę ir tikslą, apie išnykstančias ir išliekančias vertybes, apie lai, kad išliekamąją žmogaus vertę sudaro ne aukšta kilmė, bet nuveikti darbai (“Non genere tantum, sed ore et re Scipio”).
Atrodo, jog pamokslas padarė amžininkams didžiulį įspūdį. Jis buvo daug kartų perrašinėjamas, cituojamas, laikomas retorinio ir pamokslinio meno pavyzdžiu ir įėjo į daugelį kalbų rinkinių10. Šis pamokslas nulėmė tolimesnį paties Sarbievijaus gyvenimo kelią. Kai 1635 m. mirė karaliaus Vladislovo IV rūmų pamokslininkas Sebastijonas Laiščevskis, į jo vietą buvo pakviestas Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Taigi 1635 m. Sarbievijus išvyko į Varšuvą ir ėjo rūmų pamokslininko pareigas iki 1640 metų, kai staiga, ištiktas insulto, mirė. Jėzuitų bibliografas N. Sotvelas rašo, kad Sarbievijus buvo paruošęs 4 tomus pamokslų, tačiau visi jie žuvo.11
Sarbievijus — Vilniaus universiteto profesorius
Vilniaus universiteto profesoriumi Sarbievijus dirbo 1627-1635 metais. Čia jis dėstė: 1627-1628 m. retoriką, 1628-1631 m. filosofiją, 1631-1635 m. scholastinę teologiją. Greta profesoriaus darbo ėjo dar šias pareigas: 1631-1635 m. Akademijos rektoriaus patarėjo, 1633-1635 m. Teologijos ir Filosofijos fakultetų dekano, o nuo 1635 m. buvo paskirtas Šv. Jono bažnyčios pamokslininku. 1632 m. jam buvo suteiktas filosofijos ir laisvųjų menų magistro, o 1636 m. teologijos daktaro laipsnis. Pastaroji ceremonija vyko Šv. Jono bažnyčioje, dalyvaujant karaliui Vladislovui Vazai, popiežiaus legatui Marijui Filonardi, gausybės kitų svečių ir Akademijos senato akivaizdoje. Šio akto išsamus aprašymas pateikiamas S. Rostovskio knygoje “Lietuvos provincijos jėzuitų istorija” (Litvanicarum Socictatis jesu Historiarum Provincialium pars prima. Vilnae, 1760, p. 339-340).
Sarbievijaus, kaip retorikos profesoriaus, darbą geriausiai charakterizuoja jo jau minėta penkių dalių poetika, kurios pirmoji dalis “De acuto et arguto” (Apie aštrų ir šmaikštų stilių) ir paskutinioji “De figuris sententiarum” (Apie minties figūras) tiesiogiai siejasi su retorikos kurso problematika. Pirmąją dalį jau aptarėme anksčiau, tad čia trumpai norėtume charakterizuoti paskutiniąją.
Remdamasis Cicerono, Kvintiliano ir XVI a. retorikos teoretiko jėzuito Kiprijono Soarijaus (Soarius) veikalais, Sarbievijus skirsto minties figūras pagal iškalbos funkcijas: 1. figūros, kurios tinka pamokymui (ad docendum). Tai — sentencija, sušukimas, digresija, palyginimas, parentezė (įterpinys), silogizmas ir t.t; 2) figūros, kurios suteikia emocinį arba estetinį pasitenkinimą (ad deleetandum): rafinuotumas (urbanitas), ironija, įspėjimas, linkėjimas, teisinimasis, nutylėjimas ir kt.; 3) figūros, skirtos klausytojams sujaudinti (ad movendum): klausimas, atsakymas, prašymas, prakeikimas, sušukimas, maldavimas, prozopopija (įasmeninimas) ir kt.
Sarbievijus labai vertino figūrų reikšmę, vadino jas “kalbos ir grožio siela”. Nurodė, jog pamokymui tinka aiškios mintys, pasitenkinimui sukelti — šmaikščios, sujaudinimui — ekspresyvios. Teorinį figūrų skirstymą bei aptarimą Sarbievijus gausiai iliustravo pavyzdžiais iš Cicerono, Kvintiliano, Vergilijaus, Ovidijaus ir kitų antikos autorių. Priešingai negu pirmoji — “Apie aštrų ir šmaikštų stilių”, — skyrius “Apie minties figūras” yra daugiau praktinio pobūdžio: suteikti oratoriui reikalingų žinių ir pavyzdžių, kuriais jis galėtų pasinaudoti savo kalbose.
Filosofijos kursą tuometinėse jėzuitų kolegijose sudarė Tomo Akviniečio komentarais paremtas Aristotelio veikalų aiškinimas, tuo tarpu teologijos kursas apėmė paties Tomo Akviniečio veikalų komentavimą. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje šio amžiaus pradžioje rastas Sarbievijaus skaitytų teologijos paskaitų konspektas, užrašytas, matyt, kokio nors studento12. Kadangi paskaitos tuo metu buvo pažodžiui diktuojamos (ypač filosofijos ir teologijos), studentų užrašai visada atitikdavo profesoriaus skaitytą tekstą. Todėl minėtas rankraštis buvo vertingas radinys, leidęs susipažinti su Sarbievijaus paskaitų stiliumi, dėstymo metodika, kurso turiniu. Šiuos klausimus nagrinėja J. Zdanovičius studijoje “Sarbievijus savo amžiaus teologinių prieštaravimų fone” (Sarbiewski na tie kontrowersyj teologicznych swojego wieku, 1939). Išanalizavęs konspektą, autorius daro išvadą, kad Sarbievijus gerai išmanė pagrindinį to laikotarpio teologijos klausimą — Dievo ir šv. Trejybės santykio problemą, kad jis buvo susipažinęs su visais naujausiais tos problemos aiškinimais — tiek jam priimtinais, tiek ir priešingais, tačiau pats Sarbievijus tą problemą aiškina neoriginaliai (“nie wykazuje originalnosci”). Taigi, atrodo, jog dėstydamas filosofiją bei teologiją, Sarbievijus sąžiningai atliko savo pareigas, tačiau netapo nei žymiu filosofu, nei teologu. Tik poezijoje atsiskleidė jo tikrasis talentas, pašaukimas ir savitumas.
Sarbievijaus darbo universitete metai sutapo su didžiausio mokslinio ir intelektualinio pakilimo laikotarpiu šioje mokslo įstaigoje. Jis buvo gerai pažįstamas ir artimai bendravo su tuo metu čia dirbusiais profesoriais lietuviais: Konstantinu Sirvydu, Jonu Jaknavičium, Jonu Jamelkovskiu, Mykolu Ginkevičium, Jonu Gruževskiu, Žygimantu Liauksminu. Manoma, kad Sarbievijus vadovavo humanitariniam universiteto literatų būreliui, kuriam priklausė Mikalojus Kmicičius, Jonas Ryvockis, Tomas Klagi-jus, Jonas Chondzinskis ir kiti13. Jų susitikimų bei kūrybinių diskusijų vieta buvo jėzuitų poilsiavietės Bezdonyse, Lukiškėse, Nemenčinėje, kur studentai ir profesūra praleisdavo atostogas ir laisvas nuo paskaitų dienas.
Tarp Sarbievijaus poezijos adresatų yra daug žymių Lietuvos žmonių: LDK didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius, LDK pakancleris Kazimieras Leonas Sapiega, Rudaminų, Tiškevičių, Pacų, Radvilų šeimos.
Taigi savo kūryba ir visuomenine veikla Sarbievijus tvirtai įėjo į lietuvių literatūros ir kultūros istoriją, nors daugelis jo “buvimo” toje kultūroje faktų tebėra ligi šiol pakankamai nenušviesti.
8 K, Estrcichcr. Bibliografía Polska. Krakow, 1929. T. 27, p. 125-126.
9 W. Piątkiewicz, Kaznodziejska dzialalnosc Sarbicwskiego. — Przcgląd powszcchny, T. XXX, 1891, p. 341.
10 7a.J. Daneykowicz-Ostrowski. Svada polska i lacinska albo miscclanca oratorskie. T. 1. Lublin, 1745.
11N. Sotvel, Bibliothcca scriptorum Societatis Jesu. Romae, 1675, p. 600.
12In primam partem Summac Theologicac Divi Tomae Aquinatis... In Academia Vilncnsi sub pro-fcssorc... Matthia Casimiro Sarbicwski Anno 1631, horis pomeridianis. — VUB RS, f. 3-2037.
13L. Picchnik. Dzicje Akadcmii Wilcnskicj. T. 2: Rozkwit Akademii Wilcnskicj w latach 1600-1655. Rzym, 1983, p. 80.