Spausdinti

SILVA LAURENČIKAITĖ

    Brandžiausius eilėraščius Vytautas Mačernis parašė dramatiškų istorinių įvykių sūkuryje 1939-1944 metais. Bet kyla klausimas: kokia buvo poeto kūrybinio kelio pradžia?

    Kaip ir daugumas jaunųjų lietuvių poetų, taip ir V. Mačernis pirmuosius savo kūrinius paskelbė “Ateities” žurnale. Nuo 1936 iki 1939 metų pasirodė 10 eilėraščių, 2 proza parašyti darbai ir straipsnis “Keli busimojo lietuvio kataliko inteligento bruožai”. Tai toks jauno (g. 1921) Telšių gimnazisto kūrybinis palikimas.

     Ankstyvoji V. Mačernio kūryba patraukia ne logine būties analize, bet žmogaus vietos pasaulyje ieškojimu, gilia savianalize, individualiu santykiu su Dievu.

Literatūros vakaras Telšiuose 1937 m. Mačernis atsiklaupęs dešinėje. Viduryje sėdi mokyt. J. Rainys.

     V. Mačernio eilės — apmąstymų ir ieškojimų rezultatas. Eilėraščiuose nerasime sentimentalizmo ir davatkiškumo. Susikaupęs, įtempęs visas dvasios jėgas, poetas tyliai prabyla maldos žodžiais:

     Aš prie tavo kojų, Viešpatie, ateisiu,
     Vėjais gal atplauksiu prie tavų akių,
      Čia maldoj aš tyliai žodžiais pasikeisiu,
     Pasiskųsiu, Dieve, kad gyvent sunku.
           (eil. “Nėra laimės”, p. 375)1

     Dievas V. Mačerniui “<...> yra tikras ne kaip pažinimo objektas, o kaip egzistencinė realybė”.2 Jis poeto jaučiamas kaip suasmenintas reiškinys. V. Mačernis tiki meile, teisingumu ir gailestingumu. Eilėraščio turinys stebins tyliu, meditatyviniu dievybės suvokimu, kuris palieka gilios paslapties ir stebuklo pojūtį. Toji būties tyla spinduliuoja ramybe ir išsilaisvinimu iš žemiškojo daiktiškumo varžtų, nerimo ir nežinomybės. Eilėraštyje skamba dramatiškas vienatvės žemėje motyvas, suteikiantis eilėraščiui melancholijos atšvaisčių.

     Eilėraštyje “Susigalvojimas”3 Viešpats poetui: neregimybė ir regimybė, abstrakcija ir konkretybė, Dievas ir Žmogus:

     Nueina debesys, ir rūkas išsisklaido,
     Ir vakare subėga žvaigždės ant dangaus.
     Virš jų viršų matau aš Tavo veidą,
     Veidą, kaip Dievo ir Žmogaus.

           (eil. “Susigalvojimas”, p. 651)

     Tokiu regėjimu poetas sustiprins tikėjimą Viešpačiu: kaip esančiu ir nesančiu, kaip visareginčiu ir regimu, atsiliepiančiu kuriančiojo žmogaus dvasioje ir išbaigtu poeto kūryboje.

     V. Mačernio dievybės apraiška eilėraščiuose yra ne tik idealo nuoroda, bet turi filosofinę potekstę. Poeto eilėraščio “Prisikėlimas”4 filosofinė mintis artima A. Maceinos žodžiams, “<...> kad Kristus ne savo prisikėlimu pergalėjo mirtį, bet mirtimi”.5 Prisikėlimo idėja eilėraštyje — Kristaus karalystės viešpatavimo pradžia gyvenime ir gamtoje. Iš kapo kartu su Kristumi, anot poeto, kelsis “Nemari Jaunystė” ir ji švęs “Amžinybės Rytą”. Tai — aliuzija į išsivadavimą nuo gamtinės priklausomybės. Prisikėlimu poetas teigia amžinojo gyvenimo ir pavasario viltį, artimą krikščioniškajai išminčiai: “Dies venit, dies tua, in qua reflorant omnia”.6 V. Mačernis idealizavo amžinybės triumfą. Tai — poeto idealisto nuostata.

     Prozos kūrinyje “Aš atnešu jums saulės patekėjimą”7 — dar vienas Viešpaties apsireiškimas poetui. Ekstazėje poetą aplanko Viešpaties vizija. Viešpats pasirodo su pirmaisiais saulės spinduliais kaip Šviesa. Ir prabyla į poetą: “Aš atnešiau jums saulės patekėjimą, bet jūs nebudėjote, aš įdiegiau jūsų širdyse Šviesą, bet jūs pasišvietėt mano šviesa savo auksui suskaityti, aš įdiegiau sieloj šilimos liepsną, bet liepsną jūs panaudojote valgių kepimui. Todėl vargstate ir nerandate ramumo. Budėkite, ir vėl atsivers šviesa. Pakelkite galvas ir pastumkite šalin auksą, nes auksas slegia sielą ir sumaišo protą. Šilima atkurkite save ir pasaulį, o aš būsiu jūsų žingsniuose. Budėkite, nes Aš atnešiau saulės patekėjimą” (422 p.). V. Mačernio Viešpats kalbantysis (priešingai A. Maceinos Tylinčiajam Kristui iš “Didžiojo inkvizitoriaus”). Jis primena žmonėms budėjimo esmę. Apsireikšdamas Šviesa, jis — neregimas, bet visur esantis. O savo kalbėjimu, savo pamokymu, yra aktyvusis Viešpats. V. Mačernis kūrinyje įspėja, kad žmonės grumtynėse dėl aukso gali pavirsti tamsybių žvėrimis, panašiai kaip šv. Jono Apokalipsėje. Ši poeto tiesa aktuali dviem prasmėm: vidine ir išorine. Juk ir kiekviename žmoguje vyksta panaši kova, kaip ir istorijoje. Dėl to kitame prozos kūrinyje “Ramybės Bankas”8 V. Mačernis siūlo idėją, kaip atsikratyti turto, mainais už Ramybę. Jis norėtų, kad žmonės skatikus paliktų pasakiškame, nerealiame Banke. Poetas kūrinyje suteikia galimybę žmonėms ramiai gyventi, išlikti Kristuje. Bet, deja, niekas šios keistos įstaigos neaplanko, išskyrus neturtingą poetą... O programinis V. Mačernio straipsnis “Keli busimojo lietuvio kataliko inteligento bruožai” — tarytum prozos kūrinių minčių ir idėjų tąsa. Jis rašo, kaip Lietuvos inteligentams katalikams išvengti turto pagundų: “Yra viena ypač pavojinga kliūtis — tai turtas, prabanga. Tai jėgų ryklys, tai ledas, kuriam prisilietus karštis virsta ledu ir gaivi srovė — tyvuliuojančia kūdra. Venkime prabangos, gyvenkime kukliai. Atsiminkime, kad turtas yra ne žmogaus užvaldymui, o tik jo pragyvenimo reikalui. Niekur taip greitai neišsenka jėgos, kaip sėdint minkštame fotely, gyvenant gerai apstatytame salone. Prabanga iškošia žmogų, priverčia jį visomis dvasios jėgomis garbinti negyvus daiktus”9, (p. 289)

     Vienas iš ankstyvųjų V. Mačernio eilėraščių — “Vizija”10 (Kn. “Žmogaus apnuoginta širdis”. V., 1970, p. 27), pasirodęs kaip vizijų ciklo “Įžanga”. “Vizija” filosofine potekste artimiausias poeto eilėraštis egzistencialistinei filosofijai. Eilėraštis primena M. Heidegerio posakį, kad “žmogus niekam nešaukiamas, jis šaukiamas tik į save patį”.11 Nuo dievybės apmąstymų grįžtama į save. Poetas jaučiasi laisvas, filosofuodamas vienatvėje. Tokiu būdu pažindamas savo būtį, turinčią transcendentinį pagrindą:

     l žemę piktas vakaras atėjo,
     Toks baisiai svetimas ir neramus.
     O ten už lango blaškosi klajoklis vėjas
     Ir, lyg keleivis, prašos į duris.
     Bet aš vidun jo niekad neįleisiu.
     Duris užversiu dar tampriau.
     Aš pilnas nerimo, kažko pasilgęs baisiai,
     Paskendęs vakaro rimty, mąstau.

           (eil. “Vizija”, p. 344)

     Eilėraštyje apokaliptinių permainų misticizmą sustiprina nerimas, susirūpinimas, liūdesys.

     Be dievybės idealo ilgesio, transcendentinės nuotaikos, poetas dėmesingas gamtai. Eilėraštyje “Snaigių muzika” V. Mačernis virtuoziškai sujungia dangų su žeme balta, snaigių spalva. Ši eiliuota poetinė miniatiūra: muzikali, išbaigta savo forma. Beprasmiška būtų ieškoti platesnių apibendrinimų. (Panašiai kaip eilėraštyje “Mergaitei”.12 ) Tai — vientisa simboliška odė jaunystei. Kontrastas — eilėraštis “Miražai”.13 Budėdamas dvasios sargyboje, poetas nujautė savo ir tautos likimą. Jis tarsi Pranašas, eilėraščio keleivis:

     Suklumpa jis ir saujom smėlį žarsto,
     O vietoj vyno geria kaitrą tirštą.
     Nykus šešėlis neša juodą karstą
     Ir žiūri, kaip keleivis vienui vienas miršta.

           (eil. “Miražai”, p. 158)

Arba:

     Bet dar matau toli ten kapą,
     Kažkam tuščiuos laukuos supiltą.
     Ten vėjuj plakstosi žilvičio lapai,
     O man čia taip ramu ir gera.

           (eil. “Prisikėlimas”, p. 5)

     Iš tikrųjų V. Mačernis intuityviai atspėjo savo ir tautos likimą. Jis žuvo. Žuvo gimtosiose apylinkėse, Žemaičių Kalvarijoje. Devyniolikos koplytėlių miestelyje, kur dažnai rymodavo ir melsdavosi šv. Jono kalnelyje, ar Beržų aukštumėlėje, sename bočių kapinyne. Mirtis nusinešė jauną poetą amžinybėn. Budi ligi šiol poeto dvasia tėviškės Žvyrynėlio kalne, medžių prieglobstyje, įvairiaspalvių žolynų apsuptyje... V. Mačernis ilsisi ten, kur jo sielą vilioja kvapniosios vasaros ir šarmotos žiemos. Čia jį lankydavo vizijos, panašiai kaip Oskarą Milašių, įkvėpdavo Čerėjos dvaro sodai...

     Spindi V. Mačernio dvasios šviesa. Atsiliepia į skaitytojų sielas. Įsiklausykime į poeto priesaikos žodžius Tėvynei:

     Mes pakelsime šalį, kur miega,
     Miega lauko kapuos tiek didvyrių,
     Mes su tais, kurie dirbo per jėgą:
     Už tėvynę kentėjo ir mirė.

           (eil. “Į viršūnes!”, p. 5)1 4

     V. Mačernio ankstyvoji kūryba primena mozaiką, kurioje tarpsta visos gyvenimo spalvos. Bet dominuoja dvi: baltoji — dievybės ir amžinybės, juodoji — laikinumo žemėje pojūtis ir žmogaus būties trapumas.

1    Ateitis, 1936, Nr. 10.

2    Jaspersas K. Filosofijos įvadas. V., 1989 p. 63.

3    Ateitis 1938. Nr. 3(15), p. 651

4    Ateitis, 1938-1939. Nr. 1, p. 5

5    Maceina A. Dviejų istorijų kryžkelėje. Židinys, 1937. Nr. 3, p. 286

6    Ten pat.

7    Ateitis, 1938-1939. Nr. 17, p. 421-122

8    Ateitis, 1938-1939. Nr. 3, p. 146-147

9    Ateitis, 1938-1939. Nr. 5, p. 287-289.

10    Ateitis, 1938-1939. Nr. 6, p. 344.

11    Egzistencializmas. Lietuvių enciklopedija. Boston, 1955. T. 5, p. 377

12    Ateitis, 1938-1939. Nr. 2, p. 17.

13    Ateitis, 1936. Nr. 4, p. 158.

14    Ateitis, 1938-1939. Nr. 1, p. 5.