Spausdinti

CHIARA LUBICH

     "Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą" (Jn 6, 47).

     Tie žodžiai paimti iš Jėzaus kalbos, kurią jis pasakė Kaparnaumo sinagogoje po to, kai buvo padaręs duonos padauginimo stebuklą, po kurio minios ir vėl jį surado.

     Jėzus jiems sakė, kad ieškotų duonos ne kuri prapuola, bet tokios, kuri pasilieka ir kurią tik jis gali duoti. O toji duona yra jis pats, jo žodis. Jis yra ta gyvoji duona, nužengusi iš dangaus, duodanti amžinąjį gyvenimą.

     Čia Jėzus atsako į giliausią žmogaus širdies troškimą. Žmogiškos būtybės sutvertos gyvenimui; to jos ir siekia visomis galiomis. Tačiau jų didžiausioji klaida ieškoti to gyvenimo žmonėse, visame, kas sutverta, ribota ir praeina, ir negali patenkinti žmogiškumo vilčių. O neišsipildžiusios viltys neša tik nusivylimą ir gali vesti į visišką nusiminimą.

     Tik Jėzus gali pasotinti tą žmogiškąjį alkį. Tik jis gali duoti gyvenimą, kuris niekada nemiršta, nes jis pats yra Gyvenimas.

     Kad galėtumėm turėti tą gyvenimą, mums reikia tikėti į Jėzų; o tą tikėjimą rodysime, jei priimsime jo žodžius ir pagal juos gyvensime.

     Iš tikrųjų tikėjimas yra Dievo dovana.

     O kad galėtumėm tikėti, dangiškasis Tėvas mus prie Jėzaus patraukia (Jn 6, 44).

     Tačiau Dievas nori duoti šias dovanas visiems, kurie atitiks reikalingas sąlygas. Didelės kliūtys, kurios sulaiko Dievą nuo davimo tos dovanos, yra mūsų puikybė ir prisirišimai. Jie rodo stoką atvirumo Dievo šviesai ir ypač stoką nuoširdumo noriai keisti savo galvoseną bei gyvenimo būdą į tokį, kurio Jėzus iš mūsų nori.

     Vienas dalykas yra tikras: jei mes gyvensime pagal jo žodžius, Jėzus apsigyvens mumyse, o su juo amžinasis gyvenimas.

     Kaip tad mes galėtumėm gyventi pagal čia mąstomus žodžius? Peržiūrėdami mūsų atsidavimą Jėzui, mūsų ištikimybę jam, mes geriau suprasime, ko tasai atsidavimas iš mūsų reikalauja. Jis gi reikalauja noriai priimti jo žodžius ir vis didesniu uolumu pagal juos gyventi, nieko neapleidžiant ir jų prasmės neskiedžiant. Tai reiškia, kad tada galėsime nepasiduoti žmogiškoms abejonėms, baimei ir vengimui, kurį bandys sukelti mūsų ribotumas ir asmeniški polinkiai.

     Konkrečiai kalbant, šį kartą mes galėsime stengtis ypatingu uolumu vykdyti tuos jo žodžius, kurie mums primins kaip skirtingose mūsų gyvenimo aplinkybėse turime veikti. Pavyzdžiui: jei turėsime reikalų su artimu, prisiminkime — “Mylėk savo artimą, kaip save patį” (Mt 22, 39). Jei dėl kokios nors priežasties kentėsime — “Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi” (Mt 16, 24) ir taip toliau.

     Tada Jėzaus žodžiai mus apšvies ir jis pats mumyse apsigyvens su savo tiesa, tvirtybe ir meile. Tada mūsų vienybė su juo vis intensyvės, ir galėsime viską daryti kartu su juo. Tada net mirtis, kuri vieną dieną mus pasitiks, daugiau mūsų negąsdins, nes su Jėzumi jau buvome pradėję gyventi tikrą gyvenimą; gyvenimą, kuris niekada nesibaigs.

iš anglų kalbos išvertė KostasPaulius

▼ Kinijoje Šešano seminarijoje mokosi 115 klierikų iš 22 vyskupijų. Į seminariją pakviesti dėstyti trys katalikų kunigai iš užsienio.