("Laiškų lietuviams"' konkurse IV premiją laimėjęs rašinys)
NINA GAILIŪNIENĖ
Tūksta kunigų. Laimingos vasarviečių parapijos. Vasarą ten kunigų apstu. Ir ne bet kokių! Dažniausiai universitetų ir kolegijų atostogaujantys profesoriai. Juos pažinsi iš komentarų apie dienos liturgiją ir iš pamokslų.
Su tokiu svečiu teko susidurti klausykloje. Mano nuodėmėmis jis aiškiai nesidomėjo. Nesistebėjau. Nebe pirmas kartas. Ta silpnybe šiais laikais, atrodo, kunigai yra užsikrėtę. Viena energinga moteris kartą pasakė: “Jeigu išpažinčiau padariusi žmogžudystę, esu tikra, kad būčiau atleista su įprastiniais žodžiais: už atgailą sukalbėk tris Sveika Marija. Gailėkis. Duodu išrišimą...” Šįkart buvo kitaip. Po kelių sekundžių tylos kunigas prabilo: “Kitą savaitę, pradedant pirmadieniu, kasdien nueik valandai prie jūros. Nesimelsk. Neskaityk. Tik žiūrėk į jūrą”. Po tų žodžių jis pradėjo kalbėti išrišimo formulę.
Neįprastos atgailos paslaptis paaiškėjo, kai tas pats kunigas, pradėdamas Mišias, davė tos dienos liturgijos komentarus. “Visos mūsų maldos yra tuščios, jeigu nesuvokiame mus supančios Dievo didybės. Man lengviausia Dievą išgyventi prie jūros. Kitiems galbūt miške, kalnuose ar kur nors kitur gamtoje...”
Turiu prisipažinti, kad ta atgaila buvo pati geriausia ir efektyviausia mano gyvenime.
Tas kunigas nuolat primindavo, kad nesvarbu, ar gyvensi trisdešimt, šešiasdešimt ar šimtą metų. Svarbu, kiek sugebėsi išgyventi kiekvieną momentą. Girdi, mes einame per gyvenimą tarsi miegodami. Nematome ir negirdime, kas aplinkui dedasi. Ar ne tokiais pat žodžiais skundėsi Kristus? “Turi akis — žiūri, bet nemato. Turi ausis — klauso, bet negirdi”. Vadinas, žmogus pasiliko toks pat per du tūkstančius metų. Kodėl taip yra? Ogi todėl, kad žmogus savo esme nesikeičia. Nei rasiniai skirtumai, nei skirtingi papročiai, nei išsilavinimas ar jo stoka, nei civilizacija, nei kultūra, nei gyvenimo aplinka jo esmės nepakeičia. Žmogaus esmę sudaro jo siela.
Šių laikų medicina daug kalba apie gerus ar blogus genus, paveldėtus iš tėvų. Ilgas ar trumpas gyvenimas, palinkimas į įvairias ligas ar imunitetas prieš jas yra artimai surišti su paveldėjimu. Atseit, nori ar nenori, esi fiziologiškai surištas visam gyvenimui su savo tėvais.
Gavęs savo nemirtingą sielą iš Dievo, kiekvienas žmogus lygiai taip pat amžinai yra surištas dvasiškai su savo dangiškuoju Tėvu. Tas ryšys pasireiškia tuo, kad žmogus instinktyviai tiki nematomą dvasinį pasaulį ir pomirtinį gyvenimą, atseit, savo paties nemirtingumą. Todėl dar nėra rasta tautos ar genties, civilizuotos ar primityviausios, kuri neturėtų jokios religijos. Tikėjimas Dievu turi įtaką asmenims, šeimoms, tautoms ir valstybėms.
Dar netolimoje praeityje mūsų kareiviai mirė Korėjoje, Vietname, Irake ir kitur. Nėra kalbos — karas yra pati didžiausia žmonijos nelaimė. Pacifistai, priešingi bet kokiam, net ir gynimosi, karui, remiasi Dievo apreikštąja religija. Vienas iš 10 Dievo įsakymų liepia nežudyti. O Kristus nuėjo dar toliau — jis liepė net savo priešus mylėti.
Kas galvoja, kad įmanoma ir privaloma raidiškai įgyvendinti tuos įsakymus, yra arba svajotojas, arba jau pametęs ryšį su gyvenimo realybe. Be to, dar aiškiai parodo, kad nepažįsta Šventraščio.
Kai Mozė, Dievo įsakytas, vedė žydus iš Egipto nelaisvės, pats Dievas paskandino juos besivejančią faraono armiją Raudonojoje jūroje. Žydams pažadėtoji žemė, “tekanti pienu ir medumi”, taip pat nebuvo tuščia. Ten gyveno šešios tautelės. Ir ne bet kokios, o jau turinčios sustiprintus miestus, kuriuos reikėjo jėga užimti. Žydai pabūgo ir atsisakė eiti į paždėtąją žemę. Už nepasitikėjimą Dievo pagalba jie turėjo keturiasdešimt metų klajoti dykumoje. Nežiūrint to, kad žydų tauta buvo išrinktoji ir ypatingu būdu jo globojama, jos istorija yra pilna žiaurių ir ilgų karų. Dievas daug kartų padėjo žydams kovose priešą nugalėti, bet nuo karo baisumų ir aukų neapsaugojo. “Karas”, prasidėjęs Adomo šeimoje tarp dviejų brolių ir pasibaigęs Abelio nužudymu, bus žmonijoje iki pasaulio pabaigos. Tai patvirtino ir Kristus. Mat Dievas gerbia žmogaus laisvą valią ir savo galia jos nekeičia.
Prezidentas Abraomas Linkolnas yra pasakęs: “Nė vienas žmogus nėra pakankamai geras valdyti kitą žmogų be jo sutikimo”. Jeigu visi taip galvotų, būtų dangus žemėje. Deja, esame liudininkai karčios žemiškos tikrovės. Buvo ir tebėra nelaimingų kraštų, valdomų diktatorių, kurių žiaurumas valdomiesiems pralenkia doro žmogaus vaizduotę. Pacifistai, skelbdami Dievo vardu, kad ir prieš tokius negalima pakelti ginklo, įžeidžia Dievo teisingumą.
Senasis Įstatymas yra žydų tautos istorija ir buvo jos valstybės pagrindas. (Sionizmas, dabar kovojantis už Izraelį, yra grynai politinė, o ne religinė organizacija). Jeigu reikėtų išrinkti kraštą, kuris savo valstybės struktūrą pagrindė Naujuoju Įstatymu, be abejo, tai būtų JAV. Nenuostabu, kad krikščionybė buvo įleidusi tokias gilias šaknis Amerikoje. Juk pirmieji piligrimai, atsidanginę į šį nežinomą kraštą, buvo bėgliai nuo persekiojimų dėl jų religinių įsitikinimų Europoje.
Čia jie galėjo Dievą garbinti laisvai, bet politiškai priklausė galingai Britų imperijai. Kai panoro nuo jos atsiskirti, kilo žiaurus karas. Sukilėliams trūko ginklų, o žiemai atėjus — šiltų drabužių ir maisto. Skaitant apie tas kovas, kartais atrodo, lyg būtų kai kurie lapai išplėšti iš Lietuvos istorijos kovų už nepriklausomybę. Pagalbos sukilėliams nebuvo iš kur laukti, vien tik iš dangaus.
Britų kareivis, atsilikęs nuo savo būrio, keliavo per mišką visą naktį. Išaušus rytui, nudžiugo, pamatęs kareivių stovyklą. Bet tai buvo ne britai, o amerikiečiai. Jam nieko daugiau nebeliko, kaip lindėti krūmuose, kol būrys iškeliaus. Kai viskas jau buvo paruošta kelionei, kareivis atvedė arklį netoli palapinės ir laukė. Iš palapinės išėjo vadas. Prieš sėsdamas ant arklio, jis atsiklaupė ir, sunėręs rankas ant krūtinės, paskendo maldoje. Britų kareivis atpažino, kad tai buvo generolas Jurgis Vašingtonas. “Tą momentą aš jau žinojau, kad mes esame karą pralaimėję”, — rašė britų kareivis savo atsiminimuose.
Laimėjus karą, matyti, buvo neįmanoma žmogiškomis jėgomis parašyti konstituciją, sujungti trylika savivaldžių valstijų į vieną uniją, tad vėl buvo prisimintas Dievas ir šauktasi jo pagalbos. Benjaminas Franklinas kreipėsi į delegatus: “Ar mes užmiršome savo galingąjį Draugą? O gal mes įsivaizduojame, kad mums jau daugiau nebereikalinga jo pagalba? Be nuolatinės jo pagalbos, mums ne geriau seksis sukurti politinį kūrinį, kaip tiems, kurie statė Babelio bokštą. Mes būsime suskilę dėl mažų partinių ir vietinių interesų. Mūsų projektai liks sujaukti, ir mes patys būsime kaltinami bei pajuokiami būsimųjų kartų”.
Nėra vietos abejonei, kad “galingasis Draugas” padėjo, nes atsirado “One nation under God”, kuri iš trylikos valstijų išaugo į penkiasdešimt ir išlaikė per du šimtus metų demokratišką savivaldą.
JAV skiriasi nuo kitų valstybių, kad čia nėra vienalytės tautos. Gyventojus sudaro daugybės tautų bei rasių mišinys. Nežiūrint to, čia yra tik dvi politinės partijos. Kiti demokratiniai kraštai su vienalytėmis tautomis yra susiskaldę į keliolika partijų. Net ir mūsų mažytė Lietuva prie tokių priklauso.
Lenta Vilniaus universiteto Sarbievijaus kiemelyje. J. Grikienio nuotr.
Europoje ir kitur kraštai, išsivadavę iš komunizmo tironiškos priespaudos, mėgina valdytis demokratiškai, sekdami JAV pavyzdžiu. Jiems būtų pravartu žinoti pirmojo JAV prezidento Jurgio Vašingtono įspėjimą tautai. Savo atsisveikinimo kalboje jis pasakė: “Iš visų nusiteikimų ir įpročių, vedančių į politinę gerovę, religija ir moralė yra nepakeičiami ramsčiai. Veltui koks nors asmuo reikalautų pagarbos patriotizmui, jeigu jis stengtųsi pašalinti šitas stiprias žmogaus laimės kolonas, tuos stipriausius piliečių pareigos ramsčius”.
Nežiūrint pilietinio karo ir daugelio kitų karų bei įvairiausių beveik kasmetinių nelaimių, JAV yra turtingiausia ir galingiausia pasaulio valstybė.
Daugelis kraštų, kurie žemiškais turtais ir net teritorijos plotais pralenkia JAV, niekaip neišsikapsto iš skurdo. Jų rankos amžinai ištiestos į JAV dolerį. Galbūt ir jų gyvenimas pagerėtų, jeigu jie savo dėmesį sutelktų į taip pageidaujamo dolerio įrašą: “In God we trust”.
Statistika rodo, kad ir dabar apie devyniasdešimt procentų amerikiečių tiki Dievą. Bet tikėli Dievą ir juo pasitikėti yra du visiškai skirtingi dalykai. Pasiūlyk už ką nors melstis, ir skirtumas tuojau pasirodys. Pavyzdžiui, kad Lietuvoje ir visose lietuvių kolonijose užsienyje būtų paskelbta maldos diena už Lietuvos laisvę. Dažniausiai gausi neigiamą atsakymą: “Maldos čia nieko nepadės. Žemiškus reikalus tvarkyti Dievas paliko žmonėms. Kur buvo Dievas, kai siautėjo Stalinas, Hitleris, kai šimtai tūkstančių žmonių kentėjo ir mirė Sibire?” Atseit, negalime pasitikėti Dievu todėl, kad jis dažnai nedaro to ir tada, ko ir kada mes norime, kad jis darytų. Ne taip galvojo prezidentas Abraomas Linkolnas. Prieš civilinio karo paskutinį lemtingą mūšį karo vadai ir patarėjai kreipėsi į prezidentą: “Ar mes neturėtume dabar pulti ant kelių ir maldauti, kad Dievas būtų mūsų pusėje?” Prezidentas atsakė: “Gink, Dieve, nuo tokios maldos! Verčiau melskimės, kad mes būtume jo pusėje”. Tai pavyzdys besąlyginio pasitikėjimo Dievu. Geriau pralaimėti su Dievu, kaip laimėti be Dievo. Tokią mintį Lietuvos liaudis išreiškė posakiu: “Nėra blogio, kuris neišeitų į gera”.
Viešnia iš Lietuvos buvo tiesiog neišvedama iš generalinės maisto krautuvės. Ji ten praleido valandų valandas, negalėdama atsistebėti tokia maisto gausybe ir produktų įvairumu. O mes, ieškodami kelių mėgstamų daiktų, praeiname pro visa kita, lyg ten jų nebūtų. Ar kam ateina į galvą dėkoti Dovydo psalmės žodžiais: “Kaip brangi, Dieve, yra Tavo nuolatinė meilė! Tu saugai mus savo sparnų šešėlyje. Mes puotaujame Tavo namų maistu ir geriame iš Tavo gerumo upės”.
Yra žmogaus silpnybė nematyti to, kas yra nuolat akyse. Kas įžiūrėjo Dievo didybę Kristuje? Ar apaštalai, kurie kasdien su juo buvo? Ar žydų kunigai ir Rašto žinovai, kurie girdėjo jo nuostabų mokymą sinagogose? Ne! Tiktai romėnų armijos kariškis — šimtininkas. Jis matė dievišką didybę, paslėptą Kristaus žmogiškoje prigimtyje ir jai nusilenkė nuostabiais žodžiais: “Nesu vertas, kad įeitum po mano stogu!” Jo žodžius kartojame kiekvieną kartą prieš Komuniją. Ar jie nėra virtę tik religinės apeigos formule? Kai kurie atsitikimai rodo, kad taip yra.
Kai Lietuva atgavo Vilnių, dalis fakultetų buvo perkelta iš Kauno į Vilniaus universitetą. Buvau tada antrame kurse. Išskyrus mažutę Šv. Mikalojaus bažnytėlę, visos Vilniaus bažnyčios buvo lenkiškos. Studentai pasišovė jas sulietuvinti. Sekmadienį susirinkę universitete, studentai pasidalino į būrelius ir nuėjo į bažnyčias, kur vyko pamaldos. Kai tik tikintieji pradėdavo giedoti lenkiškai, studentų būrelis užtraukdavo atitinkamą giesmę lietuviškai.
Garsas apie šias studentų ekspedicijas tuojau pasiekė universitetą. Po savo paskaitos prof. V. Jurgutis nusivedė mane į savo kabinetą. Vos tik uždaręs duris, jis kreipėsi į mane susijaudinęs ir nustebęs: “Panele, kaip Jūs gilėjote taip daryti?! Ar Jūs nesuprantate, kas yra Mišios? Ar Jūs nepagalvojote apie Dievo didybę, paslėptą Švenč. Sakramente altoriuje?!” Tylėjau kaip žemė. Kai atidarė duris, buvo ženklas, kad turiu išeiti. Ir po šiai dienai nežinau, kodėl tik aš viena buvau iškviesta. Galbūt profesorius galvojo, kad, išlaikiusi jo dėstomą dalyką penketui, turėjau būti protingesnė ir kituose dalykuose. Deja, nebuvau.
Be abejonės, tai buvo pati trumpiausia profesoriaus pamoka studentei. Ji pasiliko atmintyje visam gyvenimui. Ta pamoka ir minėta neįprasta atgaila dažnai padeda man matyti paslėptą Dievo didybę kasdienos gyvenime. Todėl man sunku suprasti tvirtinimą, kad Dievas nesikiša į žmogaus, tautos ar valstybės gyvenimą. Rodos, taip lengva matyti jo palaimą šiam kraštui. Tų, kurių jokiais faktais neįtikinsi, belieka paklausti, kodėl Kristus į “Tėve mūsų” maldą įdėjo žodžius “teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje”. Kaip Dievo valia gali įvykti žemėje be jo paties įsikišimo? Kristus buvo teisingas. Galima klausyti, bet negirdėti. Negirdėti net savo paties žodžių, kalbant kasdien Viešpaties maldą.
▼ Linkmenų bažnyčioje, Lietuvoje, vesdamas rekolekcijas, paskutinę jų dieną — liepos 26 d. staiga mirė Vilniaus arkivyskupijos kunigų tarybos narys, Linkmenų parapijos klebonas kun. Jonas Lauriūnas. Jis buvo jėzuitas ir vedė rekolekcijas jėzuitams bei apylinkės kunigams. Buvo gimęs 1924 m. kovo 8 d. Šilelio kaime, Raudondvario vls. Mokėsi jėzuitų gimnazijoje Kaune. Jau okupacijos metu 1944 m. įstojo į jėzuitus. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse Kaune.