Lietuvių tauta ligi šiol tėra sulaukusi vienų vieno Katalikų Bažnyčios pripažintojo Šventojo. Juo yra šv. Kazimieras, kilęs iš karališkos Gediminaičių giminės. To mūsų Šventojo prosenelis buvo Algirdas Gediminaitis, senelis Jogaila, tėvas Kazimieras — visi lietuviško kraujo ir valdoviško kilimo. Motina taip pat buvo kilusi iš valdovų giminės — Habsburgų dinastijos, išsišakojusios po visą Europą. Ji buvo vokiečių imperatoriaus Albrechto II duktė Elzbieta, sulaukusi 12 vaikų. Šv. Kazimieras buvo antrasis sūnus, gimęs (1458) ir augęs Krokuvoje, Lenkijos karalių rūmuose, kur savo gausią šeimą augino karalius Kazimieras ir Elzbieta.
Ta aplinkybė, kad šv. Kazimieras jaunas dienas praleido prie Lenkijos sosto, lenkam duoda progos jį savo Šventuoju laikyti, nors nei jo tėvas nei motina nebuvo lenkai. Ir jis pats, tas Lietuvos karalaitis, paskutines savo dienas pragyveno Lietuvoje ir ten buvo palaidotas — Vilniaus katedros koplyčioje (1484). Vilniuje jis taip pat labiausiai atsijungė nuo žemės rūpesčių, skirdamas paskutines savo dienas tiktai maldai ir Dievui, Vilniuje jis išgarsėjo ir savo stebuklais, kurie šv. Kazimierą įkėlė į altoriaus garbę. Jo pripažinimu Šventuoju taip pat daugiausia rūpinosi ano meto Vilniaus gyventojai ir Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė, su kuria jis buvo suaugęs savo kilme ir vėliau įaugo į ją savo kultu. Šv. Kazimiero iš Lietuvos istorijos ir lietuvių tautos buities išjungti neįmanoma. Jis yra Lietuvos Šventasis ir vienintelis ligi šių dienų mūsų tautos dangiškasis papuošalas.
Turėdami tą vieną savo tautos Šventąjį, atrodo, privalėjome labiau jį pažinti ir iškelti. Bet praeityje yra buvę kitaip. Šv. Kazimieras buvo ir tebėra giliai į mūsų žmonių širdis įaugęs, bet iš rašto mažai težinomas. Per 500 metų tas mūsų Šventasis, plačiai Lietuvoje garbinamas, nesusilaukė nei vieno didesnio veikalo, vaizduojančio jo gyvenimą, dorybes ir stebuklus. Priežastis yra dvejopa. Viena, šv. Kazimieras gyveno dar tais laikais, kai Lietuvoje ir Lenkijoje nedaug kas buvo rašoma apie to laiko įvykius ir žmones. Neliko gausesnių žinių ir iš šv. Kazimiero gyvenimo. Antra, mūsų praeitis ligi Lietuvos nepriklausomybės laikų buvo tyrinėjama daugiausia svetimųjų, kurie kreipė akį į stambesnius įvykius ir dar taip, kaip tai atrodė geriau pačių tyrinėtojų kraštams. Šventasis Karalaitis jų dėmesio netraukė, nes atrodė nereikšmingas didesniuose praeities žygiuose. Apskritai, šventieji asmenys dažniausiai paliekami nuošalyje politinių verpetų, nes ką gi jie galį reikšti savo šventu gyvenimu? Žmogaus plunksnos rašoma istorija nuslysta tik paviršiumi, kuris uždengia žmogaus ryšį su Dievu.
Šv. Kazimiero ryšį su lietuvių tauta pradėjome atstatinėti tik tada, kai patys ėmėm daugiau savo praeitimi domėtis ir ją tyrinėti. Pirmasis apie šv. Kazimierą lietuviškai parašė mūsų istorikas kun. Antanas Alekna (1927) ir daug vėliau šio straipsnio autorius (1947). Bet abi tos knygelės yra tiek mažos, kad jos mūsų nepatenkina. Daugiau žinių, surankiotų iš įvairių šaltinių ir Vatikano archyvo, dabar pateikia Dr. Zenonas Ivinskis "Darbininko" laikraštyje. Jis duoda jau platesnį ir tikslesnį šv. Kazimiero gyvenimo aprašymą, kiek tai įmanoma pagal išlikusias žinias. Bet ar įmanoma, bendrai, šventojo asmens gyvenimą išsamiau atvaizduoti?
*
Katalikų Bažnyčios istorijoje turime didžių šventųjų, kurių gyvenimas yra stambiais tomais apžvelgtas ir vis naujai aprašomas. Kiekvienas amžius sulaukia savo veikalų apie tą patį Šventąjį, kaip šv. Augustiną, šv. Pranciškų, šv. Kliarą, šv. Igną Loyolą, šv. Teresę Didžiąją ir daug kitų šventų vyrų bei moterų. Skaitydami tuos kūrinius, aiškiai jaučiame prasimušančią laiko dvasią ir skirtingas pažiūras į jų išeitą žemės kelią.
Ligi naujųjų amžių pabaigos šventųjų gyvenimai būdavo stebuklais taip apipinami, kad nebeatrodė pasektini bet kuriam mirtingajam. Tai
Dievo išrinktieji, nežemiškos būtybės, sakytume, žemėje atsiradę angelai, kurie kitaip ir negalėjo gyventi. Jie jau šventi nuo lopšio; o jei jaunystėje klydinėjo, tai užtaikė ant tokio lūžio, kuris juos iš karto išėmė iš klaidos ir pasuko veidu į Dievą taip stipriai, kad prieš tą akstiną jie jau buvo bejėgiai atsispirti ir kitaip gyventi. Žmogui lieka ne tiek sekti jų pavyzdžiu, kas ir neįmanoma be stebuklo, kiek žavėtis jų šventumu ir prisiminti, kad yra aukštesni dalykai už šios žemės vylingas pagundas.
Naujieji amžiai, ypač mūsų laikai, atnešė kitokias pažiūras į šventuosius. Jie imta "nustebuklinti", įstatyti į istorinę realią aplinką, iš kurios šventieji prasimuša tiktai savo dvasine energija, taurumu, išmintimi. Tai yra, sakytume, paprasti žmonės kaip ir kiti, tik kilnios dvasios, kuri suviliojo ne vieną garsų rašytoją savo plunksną pavedžioti po Šventojo išeitą žemės kelią. Kelias tas, tiesa, atšoka nuo žemės, bet jame nėra kokio nepaprasto lūžio ar Dievo piršto. Tai pozityvizmo įtaka: bandymas prieiti prie Šventojo tik iš žmogiškojo kampo, už kurio Dievo veikmės nesimato.
Turime du kraštutinumus, kurių nei vienas mūsų nepatenkina. Vienas šventuosius per daug sudievina, antras per daug sužmogina. Lieka neužgriebtas tikras žmogaus šventumas. Jis nesiduoda lengvai pavaizduojamas net ir tada, kai sugaudoma daug žinių iš šventojo asmens gyvenimo, net jo paliktų dienoraščių ar užrašų, kaip tos "Mažytės" švelnutės Kūdikėlio Jėzaus Teresėlės, kurios gyvenimo pabaigą beveik rankomis pasiekiame. Bet tai, ko mes negalime pasiekti ir savo grubia plunksna niekada nepasieksime, — tai Dievo malonės veikimo žmogaus sieloje. Jis praslysta pro mūsų pirštus. Šventųjų gyvenimo biografai arba išleidžia tai iš akių, teaprašinėdami žmogų ir jo aplinką, panirę j sugraibytų dokumentų krūvas, arba sutapdo jį su Dievu, ir žmogaus jau nebelieka. Tuo tarpu šventojo asmenyje darniai susieina ir Dievas ir žmogus; jie suartėja dar žemėje neišskiriamai. Tai yra idealas, kurio siekti privalu kiekvienam žmogui. Čia kiekvienas gali būti šventasis, kad ir nepripažintas. Viešai skelbiami tik tie, kurių herojiška dorybė parodo, kad dar čia žemėje jie rado nebeišskiriamą jungtį su Dievu.
*
Tolimoje mūsų praeityje tokį stiprų ryšį su Dievu buvo suradęs Lietuvos karalaitis Kazimieras. Maža liko iš jo gyvenimo žinių, apgailėtinai maža, kurios mums papasakotų ne apie tai, kaip jis užaugo ir kas aplinkui jį augo, bet kaip jis šventas tapo. Vis dėlto viena žinia yra stambi, neabejotina ir, mano nuomone, pagrindinė jo santykyje su Dievu: tai jo skaistybės dorybė. Per tuos tolimus laikus ji siekia mus, kaip nuskintos Dievo sodui lelijos kvapsnis. O reikia žinoti, kad jo aplinkoje, karališkam darbužy ir dvare, kur humanizmas jau skelbė atsipalaidavimą nuo kietesnių moralės raikščių, nebuvo lengva išlikti tyram ir skaisčiam. Šv. Kazimieras, tiesa, nekrito nuo durklo, kaip Marija Goretti mūsų laikais, bet anuo metu ir jo sąlygomis karalaičiui reikėjo nemažiau įtempti savo dvasią ir budrumą, kad jis neparkristų net savo artimųjų gundymuose. Šv. Kazimiero žodis buvo tvirtas ir aiškus — ne, ir tai jį įkėlė į Dievo altorių. Visos kitos jo švento gyvenimo dorybės lelijų vainiku pinasi apie tą angeliškąjį skaistumą.
Kai tai sugretiname su lietuvių tauta, kuriai istorija nuo senų laikų nešykšti pastabų, jog buvo tauri ir dora, tai šventojo Kazimiero laimėtoji pas Dievą aureolė, pirmoji mūsų žemėje, iškelia kaip tik tai, kas mūsų tautoje buvo gražiausio ir rūtų dainose apdainuojamo. Ir tuo atžvilgiu šv. Kazimieras yra mūsų tautos šventasis. Jo karžygiškas pasirodymas Lietuvos kariams jungtinas ne vien su paskatinimu ginti savo žemę, bet ir kovoti dėl tos karžygiškos skaistumo dorybės, kurios netekusi tauta ir be priešų antpuolio nueina graban.
*
Garbindami šventuosius ir apie juos rašydami, labai dažnai elgiamės kaip vaikai, atsiradę prieš dailiai pasipuošusį žmogų: norime pačiupinėti kiekvieną jo drabužio siūlę. Norėtume ir Šventojo gyvenime išnarstyti visus jo dėvėtus rūbus, apeiti kambarius, kuriuose jis gyveno, paliesti jo laikytus daiktus, paieškoti žemėje palikusių pėdų. Visa tai mums labai įdomu ir smalsu. Rodos, kai patirtume tas kasdieniškas smulkmenas, išryškėtų ir tai, kaip Dievo malonė Šventąjį veikė. Deja, to nepastebime net tada, kai su šventu žmogum gyvename po vienu stogu ir vaikščiojame tais pačiais keliais. Ar jis gali būti šventas? Lauktume kažko nepaprasto, pritrenkiančio. Kitus pritrenkia tik žinia, kai paskelbiamas Šventuoju. Argi jis neatrodė visai toks, kaip kiti? Iš tikrųjų, natūralus žmogus, bet Dievo malonės pilnas. Galėjome tai pastebėti, jei buvome kiek atidesni.
Bet kai reikia stebėti už kelių amžių, sukyla dar daugiau abejonių: gal ir nebuvo taip, kaip dailiai nurašoma? Stengiamės tada išieškoti visus liudijimus, atsekti visas pėdas —ir įsitikinti. Vienus tai įtikina, kiti niekada nepatiki, nes netiki, kad žmogus gali būti šventas, kad jis privalo toks būti, nes nieko sutepto neįeis į dangaus karalystę.
Šventieji mus savo pavyzdžiu moko, kad šventu žmogumi galima būti dar žemėje. Lietuvių tautai tokiu pavyzdžiu yra jos Šventasis Karalaitis.
S. Sužiedėlis