Spausdinti

1954 M. KOVO (MARCH) MĖN. VOL. V, NO. 3

      Izraelio maldininką, keliaujantį Velykų šventėms į Jeruzalės šventovę, vedė ilgas kelias iki visų švenčiausios, kur jis galėjo sudėti savo aukas. Visų pirma jis turėjo pereiti tris ilgus, vis labiau siaurėjančius prieškiemius arba prieangius, kol pasiekdavo patį šventyklos vidų. Su baime maldininkas žvelgdavo į Švenčiausios pusę, kuri buvo atskirta stora uždanga. Čia gyveno Jahvė, didysis Izraelio Dievas.

      Didžioji Savaitė yra bažnytinio gyvenimo metų šventovė. Į tą šventovę veda trys gavėnios laikotarpiai, lyg kokie prieangiai — vienas už kitą niūresni ir paslaptingesni. Jau nuo Senųjų Užgavėnių Bažnyčia apsivelka gedulo rūbais. Aleliuja nebeskamba giesmėse, Mišių maldos žodžiai atveria trejopą žmogaus mizerijos gelmę: niekybės, nuodėmės ir mirties. Žmogus žino, kad jis niekados savo jėgomis nepajėgs iškopti iš šios trejopos prarajos. Todėl tikintysis maldauja pasigailėjimo ir laukia atpirkėjo.

      Toliau keliauja maldininkas per niūrią, aukštą, nuogų sienų navą, eina iš sekmadienio į sekmadienį lyg kokia gotikos katedra nuo vienos kolonados prie kitos — tai gavėnios laikas, keturiasdešimt ilgų dienų. Pelenų diena savo juodomis dulkėmis turi priminti, kas mes esame ir kas mes būsime. Malda, išmalda ir pasninkas turi sutirpdyti širdies ledus. Atpirkimo drama artinasi. Bažnyčia dar nepatenkinta savo skausmo ir liūdesio įrodymais. Ji apgaubia Nukryžiuotojo paveikslą šydu. Dievo saulė aptemo mūsų sieloj. Šydas reiškia paslaptį. Dievas slepia savo silpnybę. Žmogiškos akys nepajėgia matyti sudarkytame ir apspiaudytame Nukryžiuotojo veide Dievo jėgos ir stiprybės. Su šventa baime tikintysis artinasi rimtoms Didžiosios Savaitės dienoms.

      Ji vadinasi Didžioji Savaitė, nes joje vyksta didžiausios mūsų atpirkimo paslaptys: beribė Dievo meilė ir gailestingumas, baisus ir kietas dieviško teisingumo pavyzdys. Ceremonijos gedulingos. Giesmės liūdnos. Varpų tyla nejaukiai slegia lyg karsto dangtis. Šiais gedulo ženklais Bažnyčia apverkia Didįjį Velionį. Jis mus palieka po gyvenimo, perpildyto kančios. Jo mirtis nebuvo rami, minkštoj lovoj, tarp daugybės pagalvių ir antklodžių, suraminta artimųjų meilės ir ašarų. Mes savo Didžiajam Kankiniui paklojome kryžiaus lovą, padėjome erškėčių pagalvę. Vietoj tvarsčių — aštrios vinys ir ietis. Vietoj gaivinančio gėrimo — tulžis ir actas. Vietoj raminančių meilės žodžių — plaktuko smūgiai. Vietoj tylių maldų — keiksmai ir piktžodžiavimai.

      Didžioji Savaitė apima visą atpirkimo dramą, kurioje kančios, mirties ir atsikėlimo scenos skrieja viena po kitos. Paskutines Kristaus gyvenimo dienas Jeruzalėje išreiškia du ženklai: palmių šaka ir kryžius. Palmių šaka — šaukiančios minios hosana, sveikinančios ateinantį Mesiją į savo karalystę. Kryžius — tragedijos simbolis. Bet kodėl krikščionija neįsisiuvo į savo vėliavą palmių šakos paženklinti Kristaus pergalei ir triumfui? Tikintysis žino gerai, kad Bažnyčia nebūtų išlikusi gyva ilgų amžių kovose, jei ant jos didžiojo altoriaus būtų kabėjusi tik palmės šaka. Kryžius eina daug giliau, jis siekia pačias žmogaus širdies gelmes, jo trejopą mizerijos bedugnę.

      Tad ir Bažnyčia savo apeigose po liūdno ir trumpo Verbų Sekmadienio triumfo pereina prie kančios vaizdų. Tą pačią dieną skaitoma Kristaus kančios Evangelija. Pasigirsta Jeremijo raudos, skausminga, beveik laukinė meliodija. Judo išdavimas užnuodija visą Paskutinės Vakarienės didybę. Visa ši dramatiška įtampa pasiekia savo aukščiausią punktą Kryžiaus garbinime. Tas kryžius savo išskėstomis rankomis, atrodo, lyg apglėbia visą pasaulį. Jis žavi krikščionio sielą, kaip dieviškos galybės paveikslas žmogaus mizerijoj ir silpnybėj.

      Didžiosios Savaitės nuotaiką gražiai yra išreiškęs senovės anglosaksų poetas savo "Sapne Apie Kryžių": “Žmonės ten mane, kryžių, nešė ant savo pečių, kol iškėlė ant kalno. Priešų daugybė mane ten įtvirtino. Tada aš išvydau žmonių Viešpatį skubantį prie manęs. Jis troško ant manęs būti iškeltas. Aš nedrįsau nei sulinkti nei palūžti prieš Viešpaties norą. Aš mačiau drebantį žemės paviršių, bet likau stovėti nepajudinamas. Tada Jis numetė savo rūbus drąsia ir nedrebančia ranka. Aš sudrebėjau, kai Jis apkabino mane, bet nedrįsau lenktis prie žemės... Aš visas buvau aprasojęs krauju. Mačiau kareivijų Viešpatį skausmų tampomą. Tamsybės dengė Jo kūną. Visas sutvėrimas verkė savo Karaliaus mirties. Kristus kabojo ant kryžiaus."

      Yra vienas momentas Didžiosios savaitės apeigose, kuris savyje talpina neišreiškiamą atpirkimo pilnybę. Po kryžiaus garbinimo altorius apnuoginamas, užgęsta šviesos, suvyniojami kilimai, bažnyčia lieka šalta ir tyli. Visas sutvėrimas lyg kybo tarp mirties ir gyvenimo, tarp kapinių tylos ir naujos pergalės riksmo. Dar Exultet ir Aleliuja nesuskambėjo, jau auštant naujai Kristaus epochai. Dar nauja šviesa neuždegta ir gyvenimą duodąs vanduo nepašventintas. Visas tas įtempimas per aukštas: jo nebegalima išreikšti išorinėmis ceremonijomis nei sielą draskančiomis meliodijomis. Ta drama tęsiasi sielos gelmėse, tyliam šnabždesy be žodžių. Tuomet aukščiausiu įtampos momentu pasigirsta žodžiai: "Ramybėje ten pat aš miegosiu ir ilsėsiuos... Jis ilsėsis ant šventojo kalno... Mano kūnas ilsėsis viltyje..."

      Gali atrodyti keistas dalykas, kad Didžiosios Savaitės liturgija, pereidama nuo kančios raudų prie džiaugsmo šauksmų, sustoja šeštadienio poilsiui. Tai greičiausiai dėl to, kad žmogiškoji poilsio sąvoka yra gana plokščia. Mūsų poilsis paprastai reiškia patogumą, nupenėtą kūną minkštoj lovoj ir minkštoj kėdėj. Mūsų poilsis tai praeinąs pasitenkinimas, nevaisingi troškimai, nerealūs sapnai. Mes ilsimės ant pinigų krūvos, prie valgiais apkrauto stalo. Mes ieškome poilsio dalykuose, kurie yra minkšti ir švelnūs mūsų pirštams, malonūs ausims, žavūs akims. Mūsų idealas užbaigti darbo savaitę gražiu sapnu, užsimiršti. Mes norime pasprukti nuo savęs: norime supilti savo sielos okeaną į mažą smėlio duobelę šio pasaulio pajūry.

      Dievo poilsis yra visiškai kitoks. Šv. Povilas laiške žydams mus ragina skubėti į Dievo poilsį. Šituo poilsiu Dievas nori pasidalinti su savo tauta. Tai yra didysis Dievo poilsis, septintosios dienos poilsis po šešių dienų darbo. Tai yra Kristaus grabo poilsis, belaukiant Velykų sekmadienio aušros. Šis poilsis gimsta mirties tyloj, po karsto dangčiu. Jei ne Kristaus gyvenimą nešanti mirtis, mes vargiai sugebėtume įžvelgti mirty ką nors kita, kaip mūsų gyvenimo juodą duobę, mūsų siekimų ir troškimų šukes. Bet dabar mirtis reiškia visai ką kita. Mirti dabar reiškia atlikti didžiausią gyvenimo darbą. Mirties valanda yra gražiausias mūsų gyvenimo kūrinys. Nieko negali būti didesnio kaip mirtis. Niekas neduoda daugiau vilties kaip ji. Jei mes mirštame

      Kristuje, negyvenome veltui. Mes turėtume dažnai dėkoti Dievui už mirties poilsį. Taip šviesiai ir optimistiškai žiūrėti į mirtį mus moko Didžiosios Savaitės liturgija. Net jei ir mūsų gyvenimas šioj žemėj būtų baigęsis visišku pralaimėjimu ir bankrotu, visi mūsų planai ir gražiausios svajonės būtų sudužusios į šipulius, mes neveltui gyvenome ir neveltui mirėme — jei mirėme Kristuje. Dievo jėga ir galybė kaip tik mėgsta pasireikšti žmogaus silpnybėje, lygiai kaip ir Kristaus kančia buvo Dievo galybės įrankis ir įrodymas. Šitame kryžiaus kontraste kaip tik glūdi visa Didžiosios Savaitės prasmė, ne tik Kristaus, bet ir kiekvieno tikinčiojo gyvenime. Kai kryžiaus adoracijai baigiantis yra giedama skundų litanija — žmogiškosios mizerijos išraiška — neužmirškime ir mes po kiekvieno skundo prijungti prasmingą maldavimą: Šventas Dieve, Šventas Galingasis, Šventas Nemirtingasis, pasigailėk mūsų!

J. Elijošius, S. J.