Nijolė praveria langą, ir šilto oro srovė, pilna saulės spindulių ir pavasario vėjo, įsiveržia į kambarį. Už lango išdykauja apgavikai žvirbliai, pirmosios konvalijos lenda iš po lapų, besprogstančios medžių šakelės lėtai linguoja.

      Bet Nijolė niūri — ji niekaip negali atsikratyti ją persekiojančios minties: atsisakyti kostiumėlio ir atiduoti pinigus vargstančiai Martinkų šeimai. Ji jau buvo lange išsirinkusi naują kostiumėlį, tokį mėlyną, mėlyną, kaip kad mėlynos jos akys. Nužiūrėjo jį pirmadienio vakarą ir nusprendė nusipirkti: tada per Velykas gal ir Algis ją pastebės. Ak, tie rūbai jai jau nebūtų taip svarbu, bet tas Algis... Algis... Ir kai ji, pilna įvairiausių svajonių apie savo naująjį rūbą grįžo namo, mama padėjo pietus ant stalo ir pati, atsisėdusi šalia, paminėjo Martinkienę; girdi, tai vargas moteriai: pati serga, vyras streikuoja, o keturi vaikai valgyt prašo. Ir dar lyg tyčia senoji močiutė visai sunegalavo, net iš lovos nesikelia — nei vaikų padaboti nėra kam...

      Vakare atsigulusi, Nijolė ilgai galvoja. Kostiumėlis būtų puikus, bet vis dėlto 60 dolerių. Jeigu ji atiduotų tuos pinigus Martinkų šeimai, gal Velykų Aleliuja ir jų nameliuose suskambėtų... Bet ką gi ji tada užsidės per Velykas? Aldona, žinoma, bus labai pasipuošusi — jos tėvai turtingi, tris tavernas užlaiko. O Algis, atrodo, mielai su ja pašneka — tegul ji didelė tinginė ir universitetą lanko tik dėl vardo, bet ji graži, ir Algis, jau baigiąs paskutinius metus, mielai jai padeda ir paaiškina.

      Šiandien Didysis šeštadienis, bet Nijolė vis dar neapsisprendžia — taip norisi padėti tiems vargstantiems Martinkams, bet ir tas melsvas kostiumėlis lange širdį traukia. O juk per Užgavėnes šokiuose Algis jai pasakė — "Tavo akys, Niliute, kaip rugiagėlės Lietuvoje..." Nijolė manė, kad jis tada ją pabučiuos, bet jis tik lėtai perbraukė lūpomis jai per plaukus ir pasakė labąnakt...

      Pro šalį prabėga mergytė — tai Danutė, pati jauniausia Martinkų duktė — tur būt, keturmetė, Nijolė pati gerai nežino. Mergaitė sustoja, pažiūri į lange rymančią Nijolę ir smalsiai klausia: "Panele, ar Velykų kiškis visiems vaikams neša pyragą? Mama sakė, kad mes neturim pinigų ir kad visi kiškiai Lietuvoje paliko..." "Palauk", sako Nijolė. Piniginė pilna visokių niekniekių, bet Nijolė puikiai žino, kur slepiasi tie naujieji dolerukai. Ii įdeda juos į voką ir šypsodamosi paduoda mažiukei — "Nunešk mamai ir pasakyk, kad nuo Velykų Bobutės..." Mergaitė pažada nepamesti pinigų ir linksma nustriuoksi gatve į namus. O Nijolė dar ilgai rymo palangėje...

      Štai, ir Velykos. Rytas šiltas ir nuostabiai gražus. Saulė dar nepatekėjus, tik dangus tame šone nuraudęs taip švelniai. Nijolė užsimeta kiek apsitrynusį pavasarinį paltą, atsargiai, nesuveldama plaukų, užsideda skrybėlaitę ir pasikvėpinusi mamos kvepalais, tyliai išslenka iš namų: tėveliai šeštadienį dirbo, tai jie į bažnyčią eis vėliau, bet ji, Nijolė, niekada nepraleidžia Prisikėlimo — juk visą Gavėnią taip nuoširdžiai pasninkavo, taigi, turi pamatyti ir Kristų prisikeliant...

      Bažnyčia marguoja nuo skrybėlaičių ir skarelių. Bet Nijolė nusiteikusi pamaldžiai — ji atsiklaupia pačiame šone ir visa širdimi paskęsta didingame triumfe — Aleliuja, Aleliuja! Tik po mišių, kai bažnyčios durys plačiai atsiveria, ir žmonės išsiveržia į lauką, kur saulės spinduliai švelnučiai glosto, Nijolė pamato Algį ir sunkiai atsidūsta. Ach, kad bent tos rankovės nebūtų nuzulintos...

      Dideliam jas džiaugsmui ir dar didesniam nustebimui, Algis prieina ir nuoširdžiai paspaudžia jai ranką— "Linksmų Velykų!" — "Linksmų Velykų!" sako Nijolė atgal, ir jos akys juokiasi. Tačiau pačiu smagiausiu momentu, lyg iš žemės išdygsta Aldona. Nijolei pasidaro net tamsu akyse — Aldona dėvi mėlyną kostiumėlį, tą patį, kurį Nijolė matė lange ir kurio taip labai norėjo. Ji sulaiko kvapą ir seka Algį. Šis palinki Aldonai linksmų švenčių, bet Nijolė mato, kad jis žiūri į Aldos liekną liemenėlį, kuris taip viliojančiai atrodo naujuose rūbuose. Su kartumu širdyje ji pripažįsta, kad Aldona graži, labai graži. O Aldona vilioja: "Užsuk šį vakarą, Algi, pas mane bus daug jaunimo — juk Velykos..."

      Nijolė klausosi Algio atsakymo ir pati netiki savo ausimis: "Dėkui, Aldona, bet aš esu pasiruošęs su Nijole praleisti šį vakarą, žinoma, jeigu ji sutiks..." Algis paima Nijolę už pa-

Moters gyvenimas dalinasi į tris laikotarpius: svajoja apie meilę, susilaukia meilės ir apverkia meilę.

      Visame pasaulyje išgarsėjusi italų filmų žvaigždė Anna Maria Pier Angeli.

      Ši jaunutė italų artistė (21 m.) yra labiausiai mėgiama žiūrovų. Tur būt, dėl to, kad ji nėra tokia, kaip kitos kino žvaigždės. Ji visuomet yra kukli, paprasta, kūdikiška. Savo grožiu ji kiekvieną žavi, bet, tur būt, dėl to, kad Hollywoodo išgarsintos gražuolės Arlene Dahl liudijimu, ji tevartoja tris kosmetikos priemones: vandenį, muilą ir lūpoms pieštuką, daugiau nieko. Taip, žmogų patraukia tik natūralus grožis. Pier Angeli yra gimusi Sardinijoje, augusi Romoje, o dabar ją nuolat kviečia filmų gamintojai į Hollyivoodą, Paryžių, Romą. Visur ji važinėja su savo dvynuke sesute. Jodvi yra taip panašios, kad sunku atskirti.

 

rankės ir žiūri jai į akis. Nijolė nesako nieko, tik jos skruostai parausta ir gerklėje sustoja ašaros. Aldona kiek piktai šypteli ir nueina.

      "Muilo burbulas!", sako Algis, bet jo balsas nepiktas, "jai tik nauji rūbai ir pasilinksminimai galvoje. Geriau mokytųsi..."

      Algis lydi Nijolę namo: jiedu eina gatve, abu jauni ir laimingi, susiėmę už rankų. "Ar aš Tau sakiau, kad tavo akys man Lietuvos rugiagėles primena?" klausia Algis. Nijolė linktelia galva. Ji pagalvoja apie mėlyną kostiumėlį, apie atiduotus pinigus ir, pakėlusi akis į erdvę, dėkingai nusišypso.

      Tuos palydi Velykų varpai — Aleliuja, Aleliuja.

Raganėlė