Didžiai Gerb. Redaktoriau,
Savo straipsnyje, pavadintame “Kunigas” (L. L., 1954 m. kovo mėn., No. 3.), iškėlėte dvi gražias mintis: kunigo žmogiškumą ir jo ribotas, bet nuoširdžias pastangas padėti žmonėms. Tikėdamasis palengvinti Mieliems Skaitytojams geriau suprasti Jūsų mintis, o ypač pirmąją tiesą, noriu patiekti iš savo dienoraščio keletą realių, paties išgyventų paprastų vaizdelių, susijusių su pašaukimu į kunigystę. Šias mintis skiriu ypač jaunimui, kadangi amžiumi ir pats jų būriui priklausau, o be to ir pačios eilutės buvo parašytos abituriento ranka paskutiniaisiais gimnazijos metais Vokietijoje tremtinių stovykloje.
"Tradicinis šimtadienio vakaras. Salėje, išpuoštoje eglišakių "palmėmis", susirinkę virš šimto svečių... Kalbos... Abiturientų vardu įteikdamas tradicinį raktą septintokams, tariu keletą žodžių: "Mes, abiturientai, stovime prie vartų... prie vartų, už kurių prasideda neaprėpiami gyvenimo plotai..."
Toliau dienoraštyje randu tos minties tęsinį:
"Baigiu gimnaziją. Belieka atverti paskutinius vartus, ir įžengsiu į plačius gyvenimo plotus. Ten bus daug kelių, kurie vilios mane... Ten daug laukų: vieni padabinti margais žiedais, kiti apaugę piktžolėmis. Kuriuo keliu man eiti? Eisiu ten, kur gyvenimo prasmė reikalauja..."
Opiausias klausimas — stoti į vienuolyną ir ruoštis kunigystei ar likti pasauliečiu ir vesti. Su mergaitėmis draugauti nevengiau, mėgdavau šokti. Kartu jaučiau kunigystės kilnumą, ja žavėjaus, nors sakydavaus neturįs pašaukimo. Gal tai buvo tik mano išsisukinėjimas, nenoras padaryti aukos? Vis dar neapsisprendžiant, mano minčių svarstyklės sviro tai į vieną, tai į kitą pusę.
"Istorijos pamokos metu gretimoje septintoje klasėje pasigirdo gardus juokas. Priežastis netrukus paaiškėja, kai pamažu atsidaro mūsų klasės durys ir vidun įslenka 3-4 metų berniukas. Visa klasė suklega, juokiasi, net pati panelė mokytoja šypsosi, nustojusi dėstyti pamoką. Stebėtina, berniukas nerodė jokių baimės žymių: žaisdamas pradėjo varstyti girgždančias duris. Tai trukdė pamokai. Mokytojai parodžius nepasitenkinimą, aš, pasikėlęs nuo suolo, paėmiau berniuką ant rankų ir, norėdamas išnešti jį į koridorių, pro duris įžengiau į septintąją klasę. Berniukas dabar ne tik nerodė baimės žymių, bet savo drėgna rankute patogiai apsikabino man už kaklo.
Draugų juokas išlydėjo mane iš mūsų klasės, bet dar didesnis klyksmas pasitiko septintoje klasėje, kurioje tuo metu vyko matematikos pamoka. "Patinka!" pasigirdo skardus balsas iš klasės galo. Tikrai, tada jaučiausi "tėviškai".
Berniuką paleidau žemėn tik koridoriuje. Šis, vos tik palietęs kojomis žemę, apsisuko ir "nurūko", tik dulkės padulkėjo. Aš gi grįžau klasėn. Po pamokos mane visi sveikino; sakė, jog taip "tėviškai" atrodžiau."
Tas įvykis, suteikęs man "šeimyninių" malonumų, nusvėrė mano minčių svarstykles į šeimos sudarymo pusę. Bet neilgam. Permainos pėdsakus randu šiose dienoraščio eilutėse:
"Draugauju su Broniumi. Jis — gilios sielos individualistas. Tai Bairono Kainas, vaikščiojąs šiais laikais žemėje.
Šiandien vakare jis užėjo pas mane. Jo galvą jau kuris laikas kankina laisvos valios problema, kyla maištingų minčių šiuose taip sunkiai išaiškinamuose klausimuose. Tas tremties vargas (jis buvo be tėvų — K.), ta neišsprendžiamų dalykų migla, o labiausiai — jo paties maištingoji dvasia jį tiek pesimistiškai nuteikė, kad man prisipažino norįs grįžti į nebūtį.
Galvojau, kad jis neturi būti paliktas vienas su tokiomis mintimis. Lydėjau jį per tamsius koridorius. Įsikabinęs į jo parankę vis svarsčiau, kaip jam pagelbėti. Proga pasitaikė. "Mano kišeninė lemputė nelabai šviesiai šviečia. Reikės vidurius pakeisti," užsiminė jis apie savo kišeninę lemputę, laikomą rankoje. "Ne, reikia ją visiškai sunaikinti, kad nebūtų šviesos," jo tonu pradėjau. "Trenkti į žemę," jis lyg pajuokavo. Ėmiau jam aiškinti, kad šviesa suteikta žmogui šviesti; tai geras tikslas, ir kad ji nenori į nebūtį grįžti. "Taip ir su tavim. Dievas sukūrė tave iš nebūties Gėriui. Tik Jis suteikė dar laisvos valios atsakomybę tau pačiam tą Gėrį pasirinkti. Tuo tave išaukštino."
Kalbėjau jam nedaug, bet iš širdies. Truputį painiojausi, nes širdies kalba — tikriausia kalba, labiausiai suprantama, bet sunkiausiai ištariama: kiekvieną mintį reikia iš savo širdies išplėšti.
Prie bendrabučio durų atsisveikinau: "Ramybės, Broniau. Apie viską galvok gerai," — buvo mano paskutinieji žodžiai. "Pasistengsiu..." Persiskyrėme."
Vėliau jis sakės, kad tai jam padėjo. O man pačiam, gerai to nenujaučiant, tai buvo svarus svoris, lenkiąs
Gintautas Sabataitis, dar čikagiečių gerai atsimenamas, kaip uolus skautų veikėjas, prieš trejetą metų įstojo į Jėzuitų Ordiną. Motinos dienos proga čia jį matome sveikinantį savo Dangišką Motiną. Ir savo žemiškai Motulei, pasilikusiai Čikagoje, jis ten gali paruošti brangesnę dovaną, negu greit nuvystančių gėlių puokštė.
mano vertybių svarstykles į kitą pusę. Stengdamasis įtikinti kitą, pats labiau įsitikinau, kad kelias į Dievą — svarbiausias.
"Prisikėlimo šventė pavasarį. Išėjau pasivaikščioti po parką. Auksinė saulė jau tik per sprindį buvo pakibusi virš didmiesčio bokštų ir namų stogų. Stebėjau žmones. Visi ėjo pamažu: senelis su senele, suaugusiųjų pora su jaunąja karta... Štai tėvelis rūpestingai šluosto nosytę savo dukrelei, tarsi tai būtų jo maloniausia pareiga. Vaikystės energijos skatinami pro šalį prašokinėja vaikai. Ne tik jaunos poros, bet jau nebe pačias linksmąsias gyvenimo dienas leidžiantieji ėjo susikibę. Upelyje suteleškeno vanduo. Žvilgtelėjęs pastebėjau dvi anteles... Viskas, viskas po du, po du... Pagaliau supratau pavasario didžiąją paslaptį — ne čiurlenantis upelis, ne vieversėlio daina, ne gėlelė, žalias lapelis, bet du jauni žmonės labiausiai charakterizuoja pavasarį."
Čia prisiminiau savo norą tapti kunigu. Būti vienu visą gyvenimą?...
Vienu?... Valandėlei mane užpylė liūdesio banga. Bet tik trumpam. Ne, aš nebūsiu vienas. Dievas su manim...
Savo vaizduotėje išvydau klasės draugus: jie visi po du... Bet kas riš jų rankas prie altoriaus šeimos laimei, kas laimins jų vaikučius? Kas lodys jiems kelią į Dievą?
Į tuos klausimus tebuvo vienas atsakymas. Mano pareiga buvo eiti Dievo man nurodytu keliu...
Kęstutis