“Antra brangi vieta buvo krikštasuolė. Čia per Kūčias, per Kalėdas ir Velykas visa šeima rinkdavosi, čia sodindavo tik pačius brangiausius svečius — kunigą, kalėdoti atvažiavusį, gerąjį dėdę ar tetulę iš kelintos parapijos su dovanomis, su meiliu žodžiu atsilankiusius.”
(Juozas Paukštelis, Kaimynai, 9 psl.)
Lietuviškosios pirkios krikštasuolė
Krikštasuolė — pati garbingiausia lietuviškosios pirkios vieta. Gali sakyti :— čia namų šventovė, altorius, šventų švenčiausioji dalis. Krikštasuolėje valgio metu sėdi šeimos tėvas — namų galva, aplinkui su valgiais sukinėjasi šeimos širdis — motina, o aplinkui stalą čiauška alkanieji špokiukai — vaikai ir godžiom akim seka kiekvieną tėvų mostą bei žodį.
Kiek jaukumo ir šilimos čia būdavo per šventes, ramųjį Kūčių vakarą, per Kalėdas ir Velykas! Tėvas dalindavo šeimos nariams taikos ir meilės duoną, ištardavo šiltą linkėjimų žodį, kartais pabarantį ar pamokantį. kartais raminantį ir guodžiantį. Už langų kaukdavo vėjai, pūgos, o namuose gera ir miela... Mieli būdavo tie vakarai savųjų tarpe, taip mieli, "kad paskui vaikai toli į žmones, į svietą išėję, su pagarba, su ašaromis akyse juos prisimindavo" (J. Paukštelis, Kaimynai, 8).
Krikštasuolėje, kaip pastebi savo romane J. Paukštelis, sodindavo tik pačius garbinguosius svečius: kunigą, parapiją lankantį, gimines, iš kelintos parapijos atvažiavusius, šiaip retą ir garbingą svečią, į tų namų pastogę atėjusį. Lietuviškas pasakymas svečiui "prašom į vidų", "prašom giliau", "prašom sėsti — būsi svečias" nejučiom veda atsilankiusį į krikštasuolę, prie stalo, kur yra garbingoji vieta, kur žmogui rodoma meilė ir vaišingumas. Šeimininkai tarsi priima svečią į saviškių tarpą, įtraukia jį į "namų knygą".
Krikštasuolėje atsiveria lietuviškoji širdis, alsuojanti pagarba, meile, nuoširdumu, paprastumu, atjautimu — čia užgyja žaizdos, nurimsta kaimynų pavydas, nutilsta barniai — krikštasuolėje, kaip bažnyčios altoriuje, sumirga susitaikymo ir ramybės žvakutės.
Krikštasuolės dvasia
Šventąją ir garbingąją krikštasuolės nuotaiką palaiko ne vieni namų šeimininkai, ją puošia ne vien garbingieji atsilankę svečiai. Lietuviškosios krikštasuolės šventovę puošia ir kiti kilnieji namų svečiai, dažnai nekalbūs ir tylūs, bet jie ir tylėdami iškalbingiau kalba už čiauškančius kaimynus. Štai jie:
1. Namų kryžius. Kertėje ar ant sienos, garbingiausioje pirkios vietoje, krikštasuolėje, stovi namų arba šeimos kryžius. Tai tylusis tos šeimos Sargas, Rūpintojėlis, daug sunkių ir džiugių dienų tuose namuose palydėjęs, dukterį į kitą parapiją laiminęs, sūnų į kariuomenę stiprinęs, drąsinęs išvykstančius svetur laimės ieškoti, tolimon kelionėn išvažiuojančius...
Prie namų kryžiaus vėlais vakarais ilgai melsdavosi motina, kažin kodėl vis susimąsčiusi linguodavo galvą... Kūčių vakare tėvas guldydavo tą kryžių ant šienu apkloto stalo, visi dalindavosi ir valgydavo taikos duoną. Per karus, nelaimes šeimos nariai būdavo priversti išbėgti, palikti šiltąją pastogę, tik vienas šis kryžius tyliai stovėdavo toje pačioje kertėje ir laimindavo sodybą! Kaip miela būdavo sugrįžus matyti vėl tą patį namų kryžių, ištikimąjį namų Sargą, kuris vėl šeimos narius stiprina, drąsina naujiems darbams!
Namų kryžius — brangiausias lietuviškos krikštasuolės svečias. Jis, tarytum, vasaros saulutė nužeria pirkią šiltais spinduliais, visų širdis pripildo džiaugsmo, vilties, paguodos!
2. Šventasis Raštas. Prie kryžiaus, kertėje, nedidelėje lentynėlėje, rasi storoką knygą — Šventąjį Raštą. Joje surašyti šventi ir pamokantys Dievo žodžiai. Kartais sunkoka tą knygą skaityti, viską kiaurai suprasti, bet gi gyvenime daug yra dalykų, kurių mes kiaurai negalime pažinti nė suprasti. Ar jums aišku, kaip iš menkučio grūdelio užauga gajus želmuo, kaip jisai iškenčia žiemos speigus, pavasarį atsigauna, užaugina ilgą šiaudą, pasipuošia brandžia varpa, išnokina grūdą, laukiantį aštrios piovėjo dalgės? Kiek paslapčių supa gamtą, kiek jų atsimuša į nenuoramą žmogaus širdį! Nesistebėk, jei tokių "paslaptingų grūdelių" priberta ir Šventajame Rašte, kuris puošia lietuviškąją krikštasuolę, kurį šventadienio popietėj imi į rankas ir atsivožęs skaitai kad ir trumpą skirsnelį.
Šiemet, kai švęsi lietuviškosios spaudos 50 metų atgavimo sukaktį, paimk į rankas krikštasuolėje esantį Šv. Raštą ir pagalvok: "Kiek daug lietuviui teko kovoti už lietuvišką žodį, knygą, kiek daug tavųjų brolių mirė ištrėmimuose dėl to, kad jie iš paprūsės nešė tavo seneliams, tavo tėvams uždraustąją lietuvišką knygą, maldaknygę, elementorių, laikraštį!"
3. Šventųjų gyvenimo knyga. Tai senas ir mylimas lietuviškos pirkios svečias! Neveltui didysis lietuviškosios liaudies švietėjas vysk. Motiejus Valančius įdavė į rankas lietuviui knygą, aprašančią Šventųjų gyvenimą, jų nueitąjį maldos, pasiaukojimo, kantrybės kelią. Sakai — "tai labai neįdomi knyga, pasenę pasakojimai, įvairių galimų ir negalimų stebuklų aprašymai"... O ar daug stiprybės ir paguodos gavai, skaitydamas gyvenimus kino artisčių, septynis kartus divorsavusių ir su aštuntuoju klajūnu išvykusių į Floridą?.. Ar taip jau daug šilimos ir jaukumo patyrei iš pigiųjų romanėlių, kartais ir dailiai iliustruotų, kur sūnus suvaro peilį savo tėvui į pašonę, patenka už grotų, paskum su draugais naktį iš ten išsilaužia, bando perplaukti Michigan ežerą ir nuskęsta?.. Ar taip jau daug šviesos ir mokslo gavai iš tų šunlaikraštėlių, kur rūksta kaubojų paleisti dūmai, kur jie neria kilpas laukiniam arkliui, šuniui, katei, kalbina papūgą, patys būdami kvailesni už kvailąją papūgą?..
Šalia Šventųjų gyvenimo krikštasuolės knygų lentynoje miela ir smagu užtikti ir šiaip jau lietuviškų knygų, tų brangiųjų namų svečių, kurie skaidrina ir nušviečia namiškių širdis, praplečia jų dvasios pasaulį ir palaiko budrią dvasią. Tai tarsi tie nematomieji namų aitvarai, nešą turtus, gerybes, laimę, kurios niekas negali išvogti ar atimti.
4. "Namų knyga". Lietuviškoje krikštasuolėje, pagaliau, pagarboje laikoma ir "Namų knyga". O kas ji yra ir kas joje surašyta? Sakai — mažu ir vėl tie "nuobodieji šventųjų gyvenimai ir stebuklai?" Ne, broleli, čia surašyta visa šeimos istorija, įdomieji ir svarbieji šeimos narių gyvenimo įvykiai. "Namų knygoje" pažymėta tėvų jungtuvių diena, kai juodu padavė viens kitam ranką ir pasiryžo eiti bendru džiaugsmo ir vargų keliu; čia atsispindi artimųjų, giminių, pažįstamųjų mirties datos, liūdnieji įvykiai; čia užrašyta vaikų pirmosios Komunijos data, Sutvirtinimo Sakramento diena ir kiti reikšmingieji įvykiai. NAMŲ KNYGA — tai šeimos tradicijų, šeimos istorijos knyga, kuri eina iš kartos į kartą, kuri primena mūsų senelių, tėvų, artimųjų, giminaičių svarbiuosius gyvenimo įvykius. Kaip kartais esti klaiku ir liūdna, kai vaikai nieko nebežino apie savo namiškių bei artimųjų gyvenimą, kai jie nežino net savo krikšto datos!
"Namų knyga" tai, tarytum, koksai šeimos gyvenimo dienoraštis, kur kaip ant delno atsimuša šeimos džiaugsmo šventės, jungtuvių prisiminimai, krikšto diena, pirmoji Komunija, kur išmarginti liūdnieji ir sunkieji metai, kai mirtis išsivedė mums brangų šeimos narį. Toji knyga ar tasai šeimos dienoraštis vienon draugėn suriša visus šeimos narius ir perduoda ateinančioms kartoms ryšį, kurį reikia stiprinti ir išlaikyti.
Tai štai tie brangieji ir garbingieji lietuviškosios krikštasuolės svečiai! Kryžius laimina ir saugo lietuviškąjį namų židinį; Šventasis Raštas, Šventųjų gyvenimas, religinės knygos, žurnalai, bei laikraščiai ugdo ir brandina mūsų dvasią; lietuviškosios knygos, grožinė literatūra atveria mums didžius mūsų tautos lobius, atidaro užburtąją "tautos skrynią"; Namų knyga — šeimos dienoraštis padeda prisiminti mums artimus žmones, su kuriais mus riša kraujo ir dvasios ryšiai, žadina išlaikyti ir puoselėti tradicijas, papročius, be kurių šeimos gyvenimas pavirsta tyrlaukiais, nemiela ir svetima šalimi.
Lietuviškoji krikštasuolė — mūsų širdies šventovė. Ją puošia ir nužeria vertybės, kartų kartoms nešusios viltį, paguodą, sustiprinimą ir džiaugsmą.
Kun. Jonas Petrėnas