Neseniai dr. O. Labanauskaitė skaitė paskaitą studenčių ateitininkių "Giedros" korporacijos metinės šventės proga, kai buvo priimamos kandidatės į tikrąsias nares. Čia duodame tos paskaitos santrauką. Red.

Mielosios Giedrininkės,

      Nuoširdžiai sveikinu naująsias " Giedros" korporacijos nares, pasirinkusias ateitininkišką discipliną formuoti savo asmenybei- Ši naujų giedrininkių atsiradimo proga yra keleriopai maloni tokiu laiku, kai mūsų lietuviškoje bendruomenėje jau taip ryškiai reiškiasi Mortos, o taip užsispyrusiai tyli ir nesirodo Marijos. Mortomis vadinu tas, kurios pasitraukė nuo visuomeniškos veiklos ir nebesireiškia už savo namų sienų, o Marijomis — tas, kurios ilgisi kalnų viršūnių, kurios pačios ten atkakliai lipa ir kitus paskui save traukia. Būtų visiems geros valios žmonėms daug džiaugsmo, jei visos giedrininkės būtų didesnės ar mažesnės ką tik nužymėtos prasmės Marijos — tada mūsų lietuviškoje bendruomenėje pasidarytų šviesiau.

      Kai jūsų vadovybė prašė šiam rytui mano žodžio, ilgai ir rūpestingai galvojau, kokį degantį klausimą paliesti. Žinoma, trumpai, nes mes nemėgstame paskaitų. Nutariau kalbėti apie kraitį. Apie tą kraitį, kurį turėtume vežtis, grįždami namo. Kodėl jums apie tai kalbėti? Todėl, kad jūs esate toji mūsų klajoklių grupė, kuri sugrįš tėvynėn dar gražiame amžiuje ir turės skirti savo jėgas atkurti būsimoms kartoms tai, ką iš nedraugiškos šalies atėjęs piktas priešas yra sunaikinęs ar sužalojęs. Netinkamus daiktus parsivežę, to uždavinio atlikti negalėsime, todėl tuščiai būsime praleidę klajonės metą.

      Dažnai turėtume pasvarstyti: Ką dėti į namo vežti skirtas skrynias? Kiek tų turtų jau įdėjome? Kaip tą turtą rinkti? Kiek prisirinko nereikalingų šiukšlių ir kaip jas iš mūsų lietuviško kiemo — iš širdies ir iš proto — iššluoti?

      Jeigu jus greitomis apklausinėčiau, ką dėti į kraičio skrynias, atsakymų būtų daug: dėti daug dolerių, automobilį, radiją, televiziją, kelias poras batų, naujų drabužių, lūpoms dažyti pieštukų, kramtomos gumos, gal svetimtautį vyrą ir dar priedo — prišiukšlintą kalbą ir nelemtą pasididžiavimą, kad grįžtame iš Amerikos ir galime daug ką pamokyti.

      Bet jeigu lėčiau ir giliau pagalvosime, tai sutarsime, jog į Lietuvai skirtą kraičio skrynią reikėtų sudėti šiuos dalykus: lietuvišką sąmonę, profesinį pasiruošimą ir gerą bei stiprų būdą.

      Lietuvišką sąmonę ugdant, vedamoji mintis turėtų būti: nors Amerikoje gyvenu, bet lietuviu mirsiu. Ją ugdysime, gyvai domėdamiesi lietuviškais reikalais. Kai tenka domėtis istorija, tai Lietuvos istoriją stengsiuosi geriausiai žinoti. Jei suku žvilgsnį geografijon, tai pirmiausia išvaikščioju mintimis visas Lietuvos

K. L. Musteikio nuotr.

“Drugelis ramina stirną”.

Iš Omahos jaunųjų teatro (“Lapės sąžinė”).

lygumas, išbraidau upes, apžvelgiu ežerus, užlipu ant kalnų, padūmoju prie pilių griuvėsių, įsiklausau paukščių čiulbėjimo, prisiglaudžiu prie rūtų darželyje susimąsčiusio Rūpintojėlio, įsiklausau miškų ošimo, paleidžiu akį per derlingus laukus.

      Kai tenka domėtis ūkio struktūromis, tai pridėkim lašą prakaito ir su-sipažinkim su nepriklausomos Lietuvos ūkio struktūra ir ką priešas su ja padarė. Jei anglo-saksų, prancūzų, germanų, slavų ir kitas literatūras žinosi, bet lietuviškosios nepažinsi, tai kraičio skrynioje nebus vieno didelio deimanto. Pageidautina, kad ne tik literatūros istorija bendrais bruožais būtų pasisavinta, bet kad ir visi rašytojai būtų perskaityti, lietuviški charakteriai įsijausti, fauna ir flora į vaizduotę įsiurbti. Plati ir kultūros istorijos sritis. Priedui nepamirština ir Lietuvos valstybės santvarka. Trumpai tariant, taip turėtų būti galvojama: ko mokaisi šio krašto mokykloje, tuojau susidomėk, kaip tie dalykai atrodė Lietuvoje ir kaip jie ten buvo tvarkomi. Visa to išmokti galima iš knygų, iš laikraščių, iš suaugusiųjų pasakojimų, o taip pat organizuojant speciales paskaitas, pašnekesius, diskusijas.

      Bet ar galima svetimame krašte išlaikyti gyvą lietuvišką sąmonę be savo mokyklos ir valstybės? Galima, ir ne jums tai reikės įrodyti. Mes jau turime savo tautos istorijoje didelių paskatinančių pavyzdžių. Juk visi mūsų didieji tautos prikėlimo darbininkai mokslus ėjo svetimose mokyklose, svetima kalba, gyveno svetimame krašte, net išmokslintos lietuvaitės žmona pasirinkti negalėjo, o vis dėlto patys išliko tautiškai gyvi ir parengė tautą nepriklausomam gyvenimui. Prisiminkim tik pačius didžiuosius.

      Basanavičius įžiebė Aušrą. Jaunius, Būga, Jablonskis lietuvių kalbos mokslą sukūrė. Baranauskas, Maironis, Strazdelis ir kiti tautinės pranašystės poeziją rašė. Petras Vileišis įsteigė pirmąjį lietuvišką dienraštį. Kudirka, vos lenkiškoje baloje nepaskendęs, bet didvyrišką kovą sukovojęs ir lietuvišką širdį apvalęs, tautai giesmę davė. Dovydaitis, Bizauskas, Dogelis, Endziulaitis atsuko Lietuvos jaunimą atgal į lietuviškas tradicijas, kurias buvo beužtemdąs rusiškas ateistinis nihilizmas. Ar jų sąlygos buvo geresnės už mūsų? Norėčiau manyti, kad mūsosios yra geresnės visais atžvilgiais. Gal mes turime daugiau patogumų, todėl daugiau ir pagundų, bet kiekviena epocha turi savo pagundas. Ir jie daug jų turėjo, tačiau ištvėrė ir laimėjo.

      Reikėtų specialų žodį tarti apie lietuviškos kalbos šiukšlinimą, bet šį kartą pasitenkinsiu, tą reikalą primindama tik keliais šūkiais:

      a.    su Dievu kalbėsiu tik lietuviškai;

      b.    namie kalbėsiu tik lietuviškai;

      c.    lietuvių parapijos klebonijoje kalbėsiu tik lietuviškai;

      d.    su seniau čia įsikūrusiais ir dar lietuviškai kalbėti mokančiais lietuviais kalbėsiu tik gryna lietuvių kalba;

      e.    su svetimtaučiais kalbėsiu gražia anglų kalba.

      Kalbos problemas sprendžiant, atsimintina ši aksioma: esminė gerai išauklėto žmogaus žymė yra ta, kad jis gali teisingai vartoti savo gimtąją kalbą ir jąja išreikšti visas savo mintis.

      Mes Lietuvoje mokslą labai branginome ir jo atkakliai siekėme. Branginkime jį ir čia, nors gal kartais atrodo, kad jis čia tėra turtingųjų ir ryžtingųjų privilegija. Nepriklausome pirmajai kategorijai, bet galime priklausyti antrajai. Bekratant visų žemiškų gėrybių vertingumą, gal reikia padaryti išvadą, kad mokslas yra vienas patikimiausių laimės šaltinių. Įsigyti profesiją — tebūna visų pastangų kryptis. Ją pasieksim kietu darbu ir svyravimo nepažįstančiu ryžtu. Išnaudokim visas šio krašto teikiamas galimybes. Rinkimės profesiją nebūtinai tą, kuri daugiausia dolerių duos, bet tą, į kurią vidaus balsas ragina. Lietuvai visokių profesijų reikės, su visomis profesijomis ir čia bus galima sutilpti, jei, neduok Dieve, čia teks ilgiau užsibūti. Besimokant nesustoti pakeliui, bet šauti į savo pasirinktos profesijos viršūnes!

      Mokslas ir turtas be gero ir tvirto būdo nustoja daugiau negu pusės vertės, o kai kam net ir visos. Būdas yra visa tai, kas yra geri įpročiai, savitvarda, dvasinė pusiausvyra, mandagumas, geraširdiškumas, idealistinis požvilgis į visuomenę ir žmoniją. Būdas arba charakteris yra veidrodis, per kurį matomas ir mūsų mokslas ir mūsų turtas — tai yra, kaip jie panaudojami gėrio ir grožio tarnybai.

      Nemėgstamas nei molio motiejus nei beatodairiškas akiplėša. Jie yra be charakterio arba blogo charakterio tipai. Iš abiejų galima padaryti gerą charakterį, tik reikia stipriai padirbėti, nes gimsta cholerikas, bet tampa mušeika; gimsta flegmatikas, ir tampa tinginys; gimsta sangvinikas, bet tampa nerūpestinga išsiblaškėlė plaštakė; gimsta melancholikas, ir tampa apkartęs molio motiejus.

      Šio krašto mokykla mažai charakterio lavinimui padės, todėl reikia patiems tuo reikalu pasirūpinti ir savo organizacijos mokykla pasinaudoti. Tad stipri lietuviška sąmonė ir širdis, gerai parengta profesija ir geras bei tvirtas būdas bus tie trys turtai, su kuriais bus gera gyventi savųjų ir svetimųjų tarpe.

Dr.O. Labanauskaitė



LAIKYK PRISPAUDĘS DANGTĮ!

      Kartą pas šv. Pranciškų Salezietį atėjo kažkoks žmogus ir, kiek pakalbėjęs, pradėjo šį šventąjį vyskupą visokiais šiurkščiausiais žodžiais plūsti. Pranciškus visą laiką tylėjo ir leido nemandagiam lankytojui išsirėkti. Šventojo brolis, visa tai girdėjęs ir matęs, negalėjo suprasti, kaip tokio karšto būdo jo brolis Pranciškus galėjo taip ramiai visą laiką laikytis. Tada jis paklausė: "Ar nevirė tavo kraujas, kai girdėjai tuos baisius keiksmus ir įžeidimus?" Vyskupas nusišypsojo ir, nubraukęs nuo kaktos prakaito lašus, atsakė: "Žinoma, mano kraujas visą laiką virė, bet aš nuolat sau kartojau: Pranai, tvirtai laikyk dangtį, kad neprasiveržtų!"