Gyvendami miestuose, kur kasdieną kaukia fabrikų sirenos, kur gatvėse triukšmą kelia šimtai ir tūkstančiai pravažiuojančių automobilių, mes negalime susikaupti, negalime atkurti nė tų vaizdų, kurie dar mūsų pasąmonėje pasiliko iš jaunystės dienų, iš tų laikų, kai gyvenome Lietuvoje, kur buvo tiek tylos, ramybės ir grožio. Tik tyloje žmogus gali rimčiau pagalvoti, surasti Dievą ir patį save.

      Atsimenu, kaip atostogų metu tėviškėje mėgdavau klojime ant šieno miegoti. O kartais, kai būdavo gražios naktys, net nesinorėdavo eiti į klojimą. Atsiguldavau augštielninkas pievutėje ir žiūrėdavau į žvaigždėtą dangų. Kiek gražių ir gilių minčių tada galvoje kildavo!

      Kai stebėdavai klojimo pastogėje porelę kregždžių, lipdant lizdą ir perint vaikučius, suprasdavai, kaip viskas gražiai Dievo sutvarkyta, viskas . turi savo aiškų tikslą, visur gamtoje viešpatauja didelė išmintis- O kiek minčių gali kilti, stebint žvaigždėtą dangų! Koks tas dangus didingas su milijardais žvaigždžių, ir kaip tiksliai viskas sutvarkyta. Kiekvienas dangaus kūnas, kiekviena žvaigždelė turi savo vietą, žino savo kelią. Ir žmogus pasaulyje turi turėti savo vietą ir savo kelią, kuriuo eiti jam paties Tvėrėjo yra skirta. Įvyktų gamtoje katastrofa, jei kuri nors žvaigždė pasuktų ne savo keliu. Ir žmogaus gyvenime įvyksta katastrofa, jeigu jis neina jam skirtu keliu.

      Kai žmogus gyvena tyloje, kai jo neapkurtina modernaus gyvenimo triukšmas, jis gali daug pasimokyti ir daug ką suprasti iš kiekvieno tvarinio. Jam tada apie Dievą ir apie jo tikslą kalba visa gamta. Tad ne tik naudinga, bet net būtinai reikalinga, kad šių dienų žmogus, gyvenąs didmiesčių triukšme, surastų vieną kitą valandėlę laiko, surastų kokią nors ramią vietelę, kur galėtų surasti dažnai pamirštą Dievą ir patį save.

Pr. Alšėnas

Tik tas tėvynę myli, kas džiaugiasi jos garbe, kas rausta dėl jos gėdos; kas tėvynės gerovę laiko aukščiau savo asmeninės naudos,    T h . T o t h