Šių metų rugsėjo mėn. 4-11 d. Romoje įvyko dešimtas iš eilės tarptautinis istorijos mokslų kongresas. Oficialiai jame dalyvavo atstovai iš 32 valstybių. Pirmą kartą čia dalyvavo ir Vatikano bei Sovietų Sąjungos delegacijos. Iš viso buvo apie 1800 dalyvių, neskaitant svečių. Po eilės energingų žygių buvo pasiekta tai, kad pavergtųjų tautų istorikai, gyvenantieji tremtyje, galėjo kongrese dalyvauti, bet tik tuo atveju, jeigu jie buvo įrašyti kitų valstybių sąrašuose. Tokiu būdu J.A.V. sąraše buvo žymus lenkų istorikas prof. O. Halecki, kiti lenkų istorikai buvo Italijos, Prancūzijos ir Anglijos sąrašuose. Prancūzijos sąraše buvo ir du lietuviai: prof. Z. Ivinskis ir dr. J. Deveikė - Navakienė. Italijos sąraše buvo kun. P. Rabikauskas, S. J. ir kun. R. Krasauskas. Tremtiniai istorikai tik po didelių pastangų buvo gavę teisę skaityti paskaitas, juo labiau, kad šis kongresas vyko, dar kartą išryškinant "Ženevos dvasią"...
Sovietų Rusijos delegacijai, susidedančiai iš 24 asmenų, kuriai vadovavo komunistų istorikė A. M. Pankratova, buvo rodomas ypatingas dėmesys, jos dalyvavimu buvo pasidžiaugta atidarymo kalbose. Sovietų sąraše buvo ir latvis Zutis, daugiau iš Pabaltijo kraštų niekas nedalyvavo. Po keletą istorikų dalyvavo iš satelitinių Rusijos kraštų: Vengrijos, Rumunijos, Lenkijos Čekoslovakijos, Bulgarijos. Iš Tito Jugoslavijos dalyvavo net 74 istorikai.
Po kai kurių komunistų istorikų paskaitų buvo gyvų diskusijų, kuriose dar pasireiškė kriticizmas ir mokslinė laisvė. Daug kietos polemikos susilaukė A. L. Sidorovo paskaita apie sovietų istorijos mokslų išsivystymą. Švedų istorikas N. Ahnlund, kurs paskaitos metu sėdėjo prezidiume, aiškiai atitaisė didelę Sidorovo neteisybę, kad iki komunistų atėjimo Pabaltijo kraštuose nebuvę istorijos tyrinėjimų. Vokietis W. Hofer energingai ir drąsiai atkreipė dėmesį į naujausius sovietų istorijos šaltinių falsifikavimus, kur visiškai nutylima Molotovo ir Ribentropo sutartis Maskvoje (1939. VIII. 23). Pagal tą sutartį II-jo Didžiojo Karo priežasčių reikią ieškoti ne Berlyne, Londone ar Romoje, bet tik Kremliuje. Kai kalbėtojas baigė, pirmininkaujantis austras H. F. Schmid apgailestavo tokį formulavimą. Šveicaras prof. Thieme išdėstė, jog "klasių kova" istorijos moksle esąs jau seniai į muziejų padėtinas dalykas. Sovietų Sąjungoje tikro istorijos mokslo iš viso nesą. Kad jis yra tik propaganda pagal marksistinę liniją, aiškino Vokietijos istorikas H. Jablonowski. J.A.V. istorikas R. Pipes reikalavo, kad, vis kalbant apie tarptautinį mokslinį bendradarbiavimą, ir iš Sovietų Sąjungos būtų galima gauti archyvinių mokrofilmų, lankyti jų archyvus ir pan. Tokių diskusijų ir kritiškų pastabų buvo ir po kitų komunistų pranešimų, bet tai buvo tik prošvaistės bendroje organizatorių ir dalyvių tendencijoje džiaugtis pirmu Sovietų Sąjungos dalyvavimu tokiame kongrese. Ėjo net kalbos, kad komunistai darę žygių ateinantį kongresą sušaukti Maskvoje, tačiau jis bus po penkerių metų Švedijoje. Vadovybės posėdyje vienas narys paklausęs, ar Maskvoje kongreso metu būtų galima taip laisvai važinėti po kraštą, kaip dabar kongresistai galį keliauti po Italiją...
Daug vietos užimtų įvairių kitų komunistų istorikų paskaitų minėjimas. Lietuvos istorijai artimesnė tema buvo A. V. Arcichovskio referatas apie naujas iškasenas Didž. Novgorode iš 12-14 amžiaus. Tie jau eilę metų tęsiami kasinėjimai yra privedę prie įdomių atradimų (pvz., raštai ant beržo žievės ir pan.). Iš satelitinių kraštų aktyviausiai reiškėsi lenkų delegacija. Jos nariai labai įžūliai kritikavo lenkų tremtinių paskaitas.
Tarp kitų kalbėtojų lentoje buvo kreida užrašyta ir dr. Deveikės pavardė. Skliausteliuose buvo parašyta "Lituania". Tai pastebėjęs Sovietų Sąjungos narys Rybakovas reikalavo, kad rašiusis italas nutrintų žodį "Lituania". Kai tas lūkuriavo, tai pats Rybakovas priėjo ir savo ranka nutrynė, pastebėdamas, kad tokių valstybių nesą, todėl reikią rašyti tik tai, iš kur atvyko. Dr. Deveikė bandė paskui viename Romos laikraštyje išspausdinti atvirą laišką, bet jo neįdėjo.
Kongreso metu buvo įdomi knygų paroda. Daugiausia vietos buvo skirta sovietams. Ten buvo ir trys lietuviški leidiniai: monografija apie Stoką-Gucevičių, Vilniaus Albumas ir ką tik išleistas storas tomas "Lietuvos istorijos šaltiniai" (lietuviški vertimai šaltinių nuo 13 iki 19 amž. vidurio). Plačiai Romos dešiniųjų spaudoje nuskambėjo incidentas, kai komunistai bandė pagrobti parodoje esančias antikomunistines knygas. Kai knygų grobimas paaiškėjo, tada reagavo Pankratova, reikalaudama jas iš parodos pašalinti. Nors buvo tartasi nukelti jas ne taip žymion vieton, tačiau jos buvo visai iš parodos pašalintos. O italų istorijos komiteto pirmininkas prof. Ferrabino kongreso atidarymo metu taip gražiai savo turiningoje paskaitoje buvo kalbėjęs apie mokslo laisvę...
Iš Pabaltijo tremtinių istorikų vienintelė buvo Z. Ivinskio paskaita. Ji buvo taip pat vienintelė iš Pabaltijo istorijos. Jis kalbėjo tema: "Jėzuitų nuopelnai Lietuvos katalikybės restauracijoje". Šios paskaitos labai trumpą santrauką jau buvome spausdinę šių metų "Laiškų Lietuviams" 5-tame numeryje. Dabar spausdiname ištisai jos vertimą (ji buvo skaityta vokiečių kalba). Po paskaitos pirmasis norėjo kalbėti prof. O. Halecki, bet jam nenorėjo leisti, nors sakė tekalbėsiąs pusę minutės. Pirmininkaujantis italas prof. Cantimori (sakoma, kad jis esąs komunistų partijos narys) jau ir po Halecki paskaitos neleidęs jam atremti vieno turko priekaištų. Kai Halecki po prof. Ivinskio paskaitos reiškė jam entuziastišką džiaugsmą ir padėką, su priekaištais stojo sovietų istorikas Skaskin. Anot jo, paskaita buvusi vienašališka. Joje buvę užmiršta pamintėi, kad jėzuitai ano meto baudžiavoje išnaudoję liaudį. Po to prie stalo pasirodė veržlus Varšuvos lenkas Lesnodorski. Jis jau paskaitos metu su pirmininkaujančiu ilgai taręsis ir savo garsiu kalbėjimu trukdęs klausyti, dėl to auditorijoje kilo nepasitenkinimas. Dabar jis pareiškė, kad paskaita buvusi propagandinė. Cantimori prelegentui neleido atsakyti į priekaištus. Jis privačiai pastebėjo, kad Ivinskis net du kartu savo paskaitoje užgavęs Sovietų Sąjungą. Vienoje paskaitos vietoje buvo pasakyta, kad iki Maskvos universiteto įkūrimo 18-tojo amž. viduryje, Vilniaus Akademija yra buvusi vienintelė aukštoji mokykla Rytų Europoje. Dar nemalonesnis jam buvęs paskutinis sakinys, kur buvo kalbama apie dabartinį raudonąjį tvaną Lietuvoje; jį skaitant, pirmininkas pieštuku daužė į stalą.
Komunistų istorikų planuose buvo noras prie tokios paskaitos visiškai neprileisti, kur emigrantas — pabėgėlis drįsta kalbėti apie "Sovietų Rusijos" dalies istoriją, ir dar apie katalikybės įsitvirtinimą... Tačiau paskaita jau prieš kelis mėnesius buvo paskelbta, santrauka išspausdinta, tad beliko kokiu nors akivaizdžiu būdu reaguoti po paskaitos, ir tuo reikalu paskaitos metu buvo tariamasi. Klausytojai buvo prelegento pusėje, kaip buvo matyti iš jų laikysenos. Kitą dieną kongreso vadovybei buvo įteiktas raštu protestas su lenkų, vokiečių ir lietuvių parašais dėl pirmininko neobjektyvios laikysenos posėdžio metu prof. Halecki ir prof. Ivinskio atžvilgiu. Laikraščiuose Ivinskio paskaita buvo paminėta, nieko neminint apie nutrauktas diskusijas. Ponia Lozoraitienė, dalyvavusi paskaitoje, tuoj po paskaitos griežtai nurodė pirmininkui jo vienašališkumą. Ir štai toji paskaita:
Jėzuitu nuopelnai Lietuvos katalikybės restauracijoje
Ne nuo šiandien sakoma, jog Lietuva yra paradoksų šalis. Taip ją vaizdavo ir filosofas Šalkauskis savo knygoje "Sur les confins de deux mondes". Religiniu atžvilgiu Lietuva yra buvęs taip pat įdomus prieštaravimų kraštas. Štai du šimtu metų lietuviai kietai kovojo prieš vokiečių ordino ant kardo galo siūlomą kryžių, ir jie sėkmingai atsispyrė fizinei prievartai. O šimtmečiu vėliau jie jau mielai leido, kad bajorų bei didikų dvaruose ir miestuose taikos priemonėmis būtų nešamas Liuterio mokslas kaip tik to vokiečių ordino paskutiniojo eksmagistro Albrechto. Toji greito protestantizmo išsiplėtimo ir katalikybės restauracijos istorija Lietuvoje yra labai charakteringa. Jėzuitams joje teko ypatingas vaidmuo.
Tremtinių stovyklos bažnyčia.
J. Stankaus nuotr.
Pirmiausia reikia atsiminti, kad protestantizmas Lietuvoje atėjo beveik į neofitų kraštą. Juk krikščionybė čia buvo dar tokia jauna! Žinome, kad pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo oficialiai priimtoji krikščionybė valdovo dvare neišsilaikė, ir Lietuvos valdovas vėl po 136 metų oficialiai krikštijosi. Tai buvo padaryta, kai Didysis Lietuvos Kunigaikštis Jogaila 1386 m. tapo Lenkijos karalium.
Taip toji šalis, kuri gavo Šventosios Lietuvos, Marijos žemės, Kryžių ir Rūpintojėlių šalies vardus, buvo Pabaltijyje vėliausias darbininkas Kristaus vynuogyne. Tautų apaštalo minimoji "laiko pilnybė — plenitudo temporis" čia teatėjo 14-15 amžiuje. Buvo įdomus sutapimas: lygiai tais pačiais metais (1417) Konstancos susirinkime, kai ten prieš šimtą metų nuo Vitenbergo tezių buvo pirmą kartą iškeltas šūkis "reformatio in capite et membris", buvo taip pat duota pradžia tai didžiausiai Vakarinės Lietuvos vyskupijai, kuri buvo pavadinta Žemaičių arba Medininkų vyskupija.
Tokia vėlyva Lietuvos krikščionybė, žinoma, nė iš tolo nepajėgė pajusti tikrojo Europos viduramžio. Be abejo, ji taip pat nepažino nė Vakarų Europos 15-tojo amž. galo bažnytinio gyvenimo negerovių, kurias reformacijos šalininkai puldavo. Suprantama, kad per šimtą metų religinis gyvenimas nebuvo spėjęs išsivystyti, ypač tai buvo galima pasakyti apie Vakarinę Lietuvą, t. y. Žemaičius. Ten, pvz., iki 17-tojo amž. pradžios nebuvo įkurta jokio vienuolyno. Bet ir tokioje naujakrikštų žemėje, liaudies ir baudžiauninkų masėms pasiliekant savo inertiškame pasyvume, nuo 1535 m. dvaruose ir miestuose plito Liuterio mokslas, kaimyno Albrechto remiamas ir palaikomas. Tik po dviejų dešimtmečių, t. y. apie 1555 metus, didikai ir juos seką bajorai vis daugiau ėmė domėtis kalvinizmu.
Nedėstydami visos protestantizmo istorijos eigos Lietuvoje, turime tik atsakyti į klausimą, kokie yra tikrieji jėzuitų nuopelnai, atnaujinant katalikybę dviejose Lietuvos vyskupijose, t. y. Vilniaus ir Žemaičių. Paminėsime tuos nuopelnus, pasiremdami Vatikano, Jėzuitų ir Karaliaučiaus archyvų duomenimis. Vertinant jėzuitų veiklą Lietuvos katalikybės atnaujinime, reikia pirmiausia padaryti keletą kritiškų pastabų. Jos kaip tik stoja skersai kelio ankstyvesnei tradicinei pažiūrai. Pirmiau vis buvo kartojama, kad Lietuva buvo beveik visai paskendusi protestantizmo bangose. Toks tamsus paveikslas vis buvo piešiamas nuo 17-tojo amž. vidurio. Panašiai elgėsi 17-tojo amž. viduryje pirmasis jėzuitų istorikas Kojalavičius, o po šimto metų ir kitas žymus istorikas jo konfratras Rostovskis. Žiūrint į praėjusį pusšimtį metų, buvo imta graudenti katalikybėn sugrįžusiųjų vaikai ir anūkai. Girdi, beveik viskas jau buvo paskendę Liuterio, Kalvino ir kitų erezijų potvinyje. Iškeliant ir didinant buvusius pavojus, žinoma, drauge būdavo labiau išryškinami ir nuopelnai tų, kurie prisidėjo prie erezijos nugalėjimo.
Tada buvo daug rašyta apie didžiausius skaičius bažnyčių, kurias buvo užgrobę protestantai. Bet čia vis dar pasireiškė charakteringa viduramžių "didelių skaičių liga". Ar nereikšminga, pvz., kad 1555 m., kai žymusis protestantas eksnuncijus Paulus Vergerijus, vykdamas per Kaimą, protestantų rankose čia dar nerado nė vienos katalikų bažnyčios, ir evangelikų pamaldos vyko privačiuose namuose. Taip pat ir Lietuvos sostinėje Vilniuje, nežiūrint labai didelės įtakos Lietuvos kanclerio Mikalojaus Radvilos Juodojo, protestantai nebuvo užgrobę mieste nė vienos bažnyčios. Čia nėra laiko plačiau paaiškinti to fakto, kaip tuo atžvilgiu protestantizmo eiga skyrėsi Livonijos miestuose, kur Rygoje, Revalyje ir kituose miestuose bažnyčias beprotestantinant, buvo sunaikinta ir daug meno vertybių.
Reikia laikyti perdėta retorika ir tokį 17-tame amžiuje mėgtą pasakymą, kad Žemaičiuose tik vienas žmogus iš tūkstančio likęs katalikas. Toliau, iš minėto Kojalavičiaus raštų iki šiol vis dar tebekartojama, jog protestantizmas taip buvęs užvaldęs Vakarinę Lietuvą, jog Žemaičiuose, pradedant vyskupauti Merkeliui Giedraičiui, plačioje žemėje bebuvę surasti tik septyni katalikų kunigai. Pagal vizitacijos aktus ir kitus autentiškus duomenis galima šiandien jau pavardėmis nustatyti, kad tais pačiais didžiausiais kunigų krizės metais Žemaičiuose yra buvę bent septyniolika ar gal net dvidešimt katalikų kunigų. Iš protestantų klebono Martyno Mažvydo laiško, rašyto 1555 m. hercogui Albrechtui, matyti, kad 16-jo amž. viduryje Žemaičiuose dar buvo visa eilė katalikų parapijų. Nors ir varu į protestantus verčiami pasienio lietuviai Prūsuose vis nesidavė suprotestantinami ir per dvidešimt Mažvydo klebonavimo metų vis važinėjo į katalikų atlaidus Žemaičiuose. Katalikų bažnyčiose jie krikštijo savo vaikus ir ėmė moterystės sakramentą. Iš to šaltinio peršasi aiški išvada, kad ir Žemaičiuose ir už sienos protestantizmas dar nebuvo sugriovęs senojo katalikų tikėjimo papročių.
Daug iki šiol yra rašyta ir kalbėta apie lietuvių liaudies tamsumą, apie Lietuvoje sutiktas grubias pagoniškas liekanas, kai skverbėsi protestantizmas. Tad jėzuitai ir buvo davę Lietuvai vardą "India Septentrionalis". Jų laiškuose nekartą skaitome, kad nebūtinai reikią misijoms plaukti į tolimąją Indiją, tokia pat Indija esanti Pabaltijyje. Neanalizuodami plačiau gausių tos rūšies pastabų, turime pažymėti, kad iš tokių šaltinių nuotrupų darant išvadas, užmirštama viena įdomi psichologinė aplinkybė. Dar ir vėliau, kai jau tikrai lietuvių liaudis buvo stipriai sukatalikinta, krikščioniški ir pagoniški papročiai ilgai dar gyveno paraleliai, vieni šalia kitų. Jie egzistavo, vieni kitiems nekliudydami. Vienoje vietoje sutikti pagoniški papročiai dar jokiu būdu nereiškė, kad juos būtų galima apibendrinti visai Lietuvos liaudžiai. Juk liaudies prietarai, vienoje ar kitoje formoje, ilgai dar buvo liaudyje ir po keletos šimtmečių, kai Lietuva skaitėsi labai katalikiška. Tad visokių pagoniškų papročių aprašymų iš protestantizmo epochos nereikia laikyti absoliutišku ženklu pažinti krašto religinei būklei.
Nors tremtinių gyvenimas stovyklose buvo labai vargingas, bet vaikai išmokdavo gražiai lietuviškai rašyti ir skaityti.
J. Stankaus nuotr.
Žvelgiant į katalikybės restauraciją Lietuvoje, didelį dėmesį reikia skirti konvertitams didikams, kurių pavyzdžiu vis sekdavo bajorai. Iš faktų matome, kad jėzuitų nuopelnai šioje srityje yra labai dideli. Kaip rodo kai kurių atverstųjų miestų sąrašai, sėkmingai čia darbavosi ir pranciškonai, ypač Kaune ir Vilniuje. Tačiau, priešingai Rostovskio rašytos Lietuvos jėzuitų istorijos teigimams, reikia pažymėti, jog pirmieji žymūs didikų atsivertimai jau buvo prasidėję prieš jėzuitų atvykimą Lietuvon. Vienas iš tokių, pvz., buvo didžiausio kalvinizmo ramsčio vyriausias sūnus Mikalojus Radvila, vadinamas Našlaitėliu — Sierotka. Jis 1567 m. tapo kataliku ir ėmė naikinti tėvo kalvinistinį palikimą. Žymiojo didiko Jono Karolio Chodkevičiaus atsivertime jėzuitų vaidmens taip pat dar nematyti tiek, kiek jis yra vaizduotas.
Šitų aplinkybių nereikia užmiršti, kai vertinamas jėzuitų įnašas Lietuvą atkatalikinant. Yra buvę eilė aplinkybių, kurios padėjo katalikybei sugrįžti Lietuvon. Tačiau jokia kita organizacija Lietuvos katalikybės restauracijoje nėra suvaidinusi tokio reikšmingo ir lemiamo vaidmens, kaip jėzuitai. Čia paminėsime kuo trumpiausiai penkis svarbiausius atžvilgius, kuriais jėzuitai yra pasirodę su savo svarbiu įnašu, katalikybei vėl įgyjant persvarą Lietuvoje.
1. Iki jėzuitų atvykimo Lietuvon 1669 m., Lietuvos katalikai neturėjo jokios vidurinės mokyklos, nekalbant apie aukštąją. Jėzuitai paėmė visą Lietuvos švietimą į savo rankas. 1570 m. Lietuvos sostinėje buvo įsteigta pirmoji jėzuitų kolegija. Po devynerių metų, įveikus Krokuvos universiteto monopolį Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei dar nuo Jogailos laikų, buvo įkurta jėzuitų vadovaujama Akademija. Ji iki Maskvos universiteto įkūrimo 1737 m. buvo vienintelė aukštoji mokykla Rytų Europoje. Po Vilniaus Akademijos tuoj buvo įsteigtos dvi kunigų seminarijos. 1582 m. buvo įkurta popiežinė ir diecezinė seminarija, kurioms taip pat vadovavo jėzuitai. Ar unitams skirtoji seminarija turėjo kokios reikšmės, yra dar atsakytinas klausimas. Iki pat pijorų mokyklų pasirodymo jėzuitai buvo Lietuvoje šimtą su viršum metų vieninteliai katalikų švietimo organizatoriai, ir prieš tuziną jų kolegijų Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje vis labiau retėjančios ir nykstančios protestantų mokyklos sunkiai begalėjo laikytis.
2. Turint vietoje kunigų ruošimo įstaigas, buvo galima sulaukti ir kandidatų, mokančių liaudies, t. y. lietuvių, kalbą. O tokių tada etnografinėje Lietuvoje kaip tik labiausiai trūko. Savo pranešimuose apie misijas jėzuitai paprastai nusiskųsdavo žmonių tamsumu ir tikėjimo tiesų nepažinimu. Vieną iš priežasčių jie vis nurodydavo — kunigai nemokėjo liaudies kalbos. Yra įdomūs Žemaičių vyskupijos vizitacijos protokolai iš 1579 metų. Jie surašyti nuncijaus Caligari auditoriaus Tarkvinijaus Pekulo. Tie protokalai duoda gyvų pavyzdžių, kaip 20-30 metų Žemaičiuose išgyvenę ateiviai kunigai iš Mozūrijos vis dar nebuvo užtenkamai pramokę lietuviškai. Jėzuitai atnešė Lietuvon visai naują nusistatymą. Jų regulose keliais atvejais vis buvo pažymėta, kad, jeigu tik pastoracijai yra naudingiau, būtina naudotis vietine liaudies kalba. Šitą nuostatą jėzuitai Lietuvoje labai plačiai pritaikė. Jau pirmieji jėzuitai, portugalai, ispanai, austrai ir lenkai, vos tik atvykę Vilniun, ėmė mokytis liaudies kalbos. Lenkas Mikalojus Sedkowskis jau 1576 metais, drauge su naujai paskirtu vyskupu Merkeliu Giedraičiu, apvažiavo visą vyskupiją. Tai yra pirmasis jėzuitų kontaktas, iki šiol niekur neatžymėtas, su ta plačiąja vyskupija, kurioje jie paskui tiek daug veikė. Iš Sedkowskio ir vėlesnių misijų paliko ir įdomių etnografinių aprašymų. Jie visi parodo tą pat — pastangas eiti prie žmonių jų pačių kalba. Tuose rėmuose reikia aiškinti ir jėzuitų nuopelnus, parenkant kandidatus Lietuvos bažnytinės hierarchijos sustiprinimui. Įdomus jų vaidmuo ir leidžiant pirmąsias katalikiškas knygas lietuvių kalba bei mokant liaudį lietuviškų giesmių. Ypač pirmąjį klausimą čia norime užakcentuoti.
3. Iki šiol labiau buvo žinomas Vilniaus jėzuitų vaidmuo, vadovaujant Lietuvos jaunuomenės auklėjimui ir kunigų ruošimui. Tačiau jie reikšmingai prisidėjo ir parenkant kandidatus į tų dviejų (Vilniaus ir Žemaičių) vyskupijų ganytojus. Labai svarbūs šiuo atžvilgiu buvo 1575-tieji metai. Jėzuitams nepaliaujamai rūpinantis, paliegusio Vilniaus vyskupo Protasevičiaus koadjutorium buvo parinktas pačios įtakingiausios kunigaikščių giminės konvertitas, dar visai jaunas Jurgis Radvila, didžiojo kalvinizmo pionieriaus Lietuvoje sūnus. Tai buvo labai drąsus žygis. Vilniaus jėzuitai, pirmoje eilėje Petras Skarga, turėjo dėti labai daug pastangų, kad popiežius Grigalius XIII paskirtų vyskupu nė kunigo šventimų neturintį konvertitą. Atsiųstas Romon studijoms, išauklėtas jėzuitų kolegijoje Bellarminc globoje, Jurgis Radvila buvo ištikimas jėzuitų planų vykdytojas.
Dar įdomesnis yra kitas pavyzdys iš tų pat 1575 metų. Žemaičių vyskupija vakavo. Prasidėjo dramatiškos varžybos dėl mitros. Norėdamas tapti respublikos senato nariu, į Žemaičių vyskupus labai stipriai veržėsi kan. Jokūbas Voroneckis. Jis buvo Gniezno arkivyskupo J. Uchanskio sesers sūnus. Aišku, įtakingas dėdė norėjo pravesti savo seserėną. Jau atrodė, kad Voroneckis laimės Žemaičių vyskupiją, nes, Uchanskio prašomas, uoliai jo kandidatą rėmė nuncijus Vincenzo Laureo. Popiežiaus Grigaliaus XIII sekretoriui jis vis siuntinėjo palankias žinias, nuolat prašydamas popiežiui rekomenduoti Voroneckį. Lietuvos luomų kandidatas buvo Vilniaus prelatas Merkelis Giedraitis. Jį palaikė konvertitas Radvila Našlaitėlis ir Vilniaus vyskupas Protasevičius. Buvo likęs tik neaiškus abiejų kandidatų nominacijos klausimas, kai pirmasis elekcinis karalius Henrikas Valois iš Krokuvos slapta pabėgo į Paryžių. Tiesa, Giedraitis nuskubėjo 1575 metų pavasarį į Paryžių ir gavo formalią nominaciją iš karaliaus. Bet jo naudai nulėmė tik jėzuitų ir abiejų konvertitų Radvilų pastangos ir prašymai. Tada kaip tik Jurgis Radvila atvyko pas jėzuitus studijoms į Romą. Vatikano archyve tuo klausimu yra net penki reikšmingi raštai. Jie visi pabrėžia, kad Giedraitis sklandžiai moka gimtąją žemaičių kalbą, taip reikalingą sielovadai. Ten rašoma, kad "Giedraitis nepatinka tiems, kurie nemoka žemaičių kalbos". Tai žodžiai iš Varnių - Medininkų kapitulos rašto. Atskiri posakiai ir stilistiniai formulavimai rodo to prašymo giminystę su raštais, rašytais Vilniuje. Iš Vilniaus, jėzuitams vadovaujant, ėjo visa akcija už Giedraitį. Patys žymiausieji Vilniaus jėzuitai lenkai, kaip Petras Skarga, arba pirmasis Vilniaus kolegijos rektorius Stanislovas Warszewicki, taip pat aktyviai stojo savo raštiškomis rekomendacijomis už liaudies kalbą mokantį lietuvį Merkelį Giedraitį ir nerekomendavo vietinės kalbos nemokančio Voroneckio. Jėzuitams čia nerūpėjo joki aukšti titulai ir jokios giminystės, bet pats reikalas. Vilniaus jėzuitai ir paveikė savo generolą, kurio užtarimu Grigalius XIII, nieko nelaukdamas, paskyrė Merkelį Giedraitį į pusantrų metų vakavusią Žemaičių vyskupiją. Šis paskyrimas buvo labai laimingas kraštui, ir nuo 17-tojo amž. pradžios vis buvo rašoma, kad Giedraitis, kuris visą savo ganytojavimo laikotarpį ėjo ranka rankon su jėzuitais, "iš naujo Žemaičius atvertė katalikybėn". Ne be jėzuitų pastangų jis tapo viena ryškiausių katalikybės restauracijos figūrų Lietuvoje.
4. Paliekant nuošaly visas kitas jėzuitų pastangas katalikybės restauracijoje, bent porą žodžių reikia tarti apie pirmąsias katalikiškas knygas lietuvių kalba. Yra labai reikšmin-gas faktas, kad visos tos pirmosios katalikų knygos, kurios buvo išverstos į lietuvių kalbą, buvo tik jėzuitų autorių. Tiesa, iki šiol nėra pasisekę aptikti nė vieno egzemplioriaus Kanizijaus katekizmo, kuris jau 1585 m. buvo išspausdintas Vilniuje. Yra galima iš protestantų raštų nustatyti, kad tada Kanizijaus katekizmas buvo išleistas ne tik latvių ir gudų kalbomis, bet ir lietuviškai. Po 10 metų kan. Daukša iš lenkų kalbos išvertė ispano jėzuito Ledesmos katekizmą. Dar po 4 metų, t. y. 1599, buvo Giedraičio lėšomis išspausdinta Daukšos išversta lenko jėzuito Jokūbo Wuyek "Postilla Catholica". Apie tų knygų spausdinimą Romos jėzuitų archyve yra įdomi Vilniaus jėzuitų korespondencija. Iš jos galima nustatyti, kad Ledesmos katekizmas Vilniaus vyskupijai, verstas rytų lietuvių tarme, jau buvo paruoštas taip pat 1595 metais. Bet pirmam vertimui žuvus spaustuvėje, tik po 10 metų Vilniaus vyskupija tesusilaukė atskiro Ledesmos katekizmo. Dar keletą dešimtmečių lietuviškai buvo spausdinami pirmoje eilėje jėzuitų raštai ir vertimai.
Iki jėzuitų atėjimo Vilniuje nebuvo jokios katalikiškos spaustuvės. Perkėlus iš Nesvyžiaus į Vilnių Radvilos Našlaitėlio tėvo įkurtą spaustuvę, kuri buvo, žinoma, pradžioje skirta protestantų raštams spausdinti, Lietuvoje nuo 1576 metų prasidėjo jėzuitų vadovaujama katalikiškų knygų produkcija. Joje vis daugiau ir daugiau vyravo poleminiai raštai prieš protestantus. Estreicherio "Bibliografja Polska" greitai įtikina, jog 16-jo amž. gale didesnė dalis Vilniuje spausdinamų katalikų leidinių buvo Vilniaus jėzuitų raštai. Ten buvo išspausdintas ir pirmasis leidimas Skargos "Šventųjų gyvenimų".
5. Nebėra progos ilgiau sustoti ties kitomis jėzuitų pastangomis: jų "missio aulica", rūpestingais didikų atvertimais, kapelionavimu pas didikus, liturgijos gerinimu, iškilmingų pamaldų ruošimu, šv. Kazimiero kulto atnaujinimu, disputais, teatru ir t.t. Gana didelę reikšmę turėjo Lietuvoje jėzuitų misijos. Nuo pirmo jėzuitų atvykimo jos buvo vis labiau ir labiau plečiamos. Šalia kolegijų ir tolimuose užkampiuose atsirado jėzuitų namų, misijų punktų. Dar pažymėtina, kad prie žmonių jėzuitai ėjo su giesme liaudies kalba. Tad lietuviškos giesmės srityje jėzuitai yra buvę pirmieji katalikiškų giesmynų leidėjai. 1646 m. pasirodė giesmynas "Giesmes Tikieimuy Katholickam prideriancias". Tos giesmės buvo išleistos Saliamono Mozerkos Slavo-činskio vardu, bet jų autoriai greičiausiai bus buvę jėzuitai rašytojai, lietuviškai rašą, Jonas Jaknavičius ir kiti. Greitai kitas jėzuitas Pranas Srubauskis išleido giesmių rinkinį "Balsas Szirdies". Iki pat 19-jo amž. vidurio tas giesmynas buvo daug kartų perspausdintas ir virto taip lietuvių liaudies pamėgtomis Kantičkomis. Giesmių pavidale jėzuitai liaudžiai tiekė poterius bei tikėjimo tiesas.
Protestantizmo bangai atlaikyti jėzuitai buvo pirmieji vienuoliai, kurie išėjo į kovos lauką. Išėjo jie Lietuvoje gana drąsiai. Pradžioje jų nebuvo daug, todėl jie net negalėjo atlikti visokių jiems gyvenimo statomų uždavinių. Pvz., jau 1576 m. Giedraitis jėzuitų prašė suorganizuoti Žemaičiuose kunigų seminariją, bet ji tebuvo įkurta po 50 metų. Apie 1585-1590 m. pasirodė ir pirmieji jėzuitai iš pačių lietuvių. Nuo 17-jo amž. pradžios sužydėjo atskira Lietuvos jėzuitų provincija. Jos istorija dar turėtų būti naujai parašyta. Šalia paties svarbiausio jėzuitų atlikto darbo, vėl grąžinant į didikų bei bajorų dvarus Romos kryžių ir sąmoninant liaudį, turėtų būti nuo 17-jo amž. antrojo ketvirčio vis daugiau įvertintas pranciškonų, domininkonų, karmelitų ir kitų vienuolių vaidmuo, kurie prisidėjo prie liaudies sukatalikinimo. Joks tyrinėjimas dar nėra iki šiol galutinai išaiškinęs, kaip visa lietuvių tauta per du šimtu metų nuo pirmųjų jėzuitų pasirodymo virto vieningas, toliausiai į stačiatikiškus rytų plotus iškištas avangardas. Ir šiandien, kai raudonasis tvanas užliejo Lietuvos laukus, lietuvis išvysto rezistenciją prieš jam svetimą dvasią labiausiai todėl, kad jis yra katalikas. Jėzuitai prie tos katalikybės persvaros garantavimo Lietuvoje prieš tris šimtmečius yra reikšmingai prisidėję.
Zenonas Ivinskis