Gerbiamasis Redaktoriau,
Prašyčiau paaiškinti, kaip reikia katalikui elgtis, nenusidedant prieš savo tikėjimą, kai kitas tik į akis nuduoda draugą, o už akių šmeižia ir juodina, pasakoja visokius nebūtus dalykus ir stengiasi sukompromituoti žmogų visuomenėje. Kartais, pasitraukus nuo tokio žmogaus, dar labiau jis lenda, klausdamas, ieškodamas priežasties, dėl ko su juo vengi susitikti ir kalbėti. Malonėkite paaiškinti, ar nutraukimas santykių su tokiu žmogumi yra suderinamas su krikščionišku artimo meilės įsakymu.
"L. L." skaitytojas
Gerbiamasis,
Nežinau, ar taip buvo visuomet, nežinau, ar tai pasitaiko ir kitose tautose, bet yra visiems aiškiai matomas faktas, kad dabar tarp mūsų tautiečių Jūsų minėtas liūdnas reiškinys yra gana dažnas. Gaila, bet reikia pripažinti, kad šiais laikais yra labai daug veidmainių fariziejų, prieš kuriuos taip kovojo Kristus, gyvendamas šioje žemėje. Ir dabar Jis, pas mus atėjęs, ne vieną pavadintų angių veisle arba pabaltintu grabu, kaip Jis nekartą yra pavadinęs anų laikų fariziejus. Gal nebuvo nė vienos kitos žmonių klasės, prieš kurią Kristus būtų tiek kovojęs, kaip prieš fariziejus. Gal nebuvo nė vienos kitos ydos, kuri taip Kristų būtų jaudinusi, kaip veidmainiškumas. Manome ateinančiais metais šiuo klausimu parašyti ilgesnį straipsnį, todėl dabar pasitenkinsime labai trumpu atsakymu.
Krikščioniškosios artimo meilės įsakymas liepia mylėti visus žmones be jokios išimties, net ir tuos, kurie mus niekina, įžeidžia, persekioja. Kiekvieno žmogaus meilė esmėje yra ta pati — kiekvieną turime mylėti dėl to, kad jis yra Dievo tvarinys, kad jį Dievas ne tik toleruoja, bet ir myli, stengiasi jį atvesti į gerą kelią, nori, kad jis pasitaisytų ir pasiektų amžiną gyvenimą. Taip Dievas myli net ir didžiausius nusidėjėlius, kurie Jį nuolat įžeidžia ir Jo įsakymų neklauso. Dėl to, kad juos Dievas myli, ir mes turime mylėti. Ir mes turime trokšti, kad jie pasitaisytų, kad grįžtų prie Dievo įsakymų, kad pasiektų amžiną laimę. Neturėtume krikščioniškos meilės, jei prieš juos degtume neapykanta, jeigu jiems keršytume ir trokštume jų pražūties. Geras krikščionis savo širdyje visiems turėtų atleisti ir už juos melstis. Bet yra visai neįmanoma, kad mūsų išoriniai santykiai su priešais būtų lygiai toki, kaip su draugais. Jeigu yra galima, mes turėtume stengtis su jais susigerinti, užmegzti nutrauktus santykius ir vėl kalbėti bei sveikintis. Bet jeigu matai, kad kitas tavo draugiškumą panaudos piktam, kad jis su tavim kalbės tik dėl to, kad paskui galėtų pasinaudoti kokiu nors tavo žodžiu ir vėl prieš tave skleisti šmeižtus, tada yra geriau vengti su juo susitikti ir kalbėti. Tik dar pakartoju, kad reikia išrauti neapykantą prieš jį iš savo širdies. Toks žmogus yra vertas ne mūsų neapykantos, bet pasigailėjimo. Taigi, jeigu vengsi su juo susitikti ir kalbėti, bet širdyje neturėsi prieš jį neapykantos ir kartais net už jį pasimelsi, nenusidėsi prieš artimo meilės įsakymą.
Jeigu toks žmogus kartais teiraujasi, dėl ko su juo nekalbi, geriausia būtų, kad jam atvirai pasakytum priežastį. Tada gal jis susiprastų ir tavęs atsiprašytų. O gal, viską atvirai išsiaiškinę, pamatytumėte, kad tie nesusipratimai ir piktumai buvo kilę be jokio pagrindo, gal tai buvo tik tuščias įtarimas. Taip pat yra labai galimas ir dažnai pasitaikąs dalykas, kad dėl panašių nesusipratimų būna kaltas koks nors trečias asmuo, kurs nori gerus draugus vienas prieš kitą sukiršinti. Taigi, atvirumas tarp protingų žmonių niekad nepakenks, bet gali labai daug padėti ir suirusius santykius vėl sumegzti.
Redaktorius