Kaip kūnas be sielos, taip ir šeima be meilės yra negyva, nejauki, nesurišta iš vidaus, artima suirimui. Kaip cementas sujungia plytas į vieną pastatą, taip ir meilė šeimą palaiko, stiprina ir jungia. Jeigu šiandien šeimos taip dažnai išyra, tai viena didžiausių priežasčių yra abipusės meilės užgesimas. Meilei ir vienas prie kito prisirišimui žuvus, šeima kaip židinys užgęsta, ji tampa šalta, ir žmogaus širdis, dvasinės šilimos ilgėdamasi, jos pradeda ieškoti kitur. Todėl pasvarstyti apie savitarpę šeimos meilę, tos meilės ugdymą ir išlaikymą yra ne kas kita, kaip ieškojimas priemonių šeimai sustiprinti ir sucementuoti.

      Pirmiausia įdomu paklausti, kodėl dauguma šeimų, kurios beveik visos yra meilės sukurtos, taip greitai tą meilę praranda. Kodėl tas liūdnas pasakymas, kad "moterystė yra meilės kapas", stebint šių dienų gyvenimą, vis labiau atrodo teisingas? Meilė moterystėje taip greitai žūva, tur būt, dėl to, kad ji nekurstoma, neugdoma, kad niekas ja nesirūpina. Bet juk kiekvienam dalykui išsaugoti reikia pastangų, tad dar daugiau pastangų ir darbo reikia meilei moterystėje išsaugoti, nes ji tokia trapi! Kyla klausimas, kodėl tokiu svarbiu dalyku vedusieji nesirūpina? Kodėl toji meilė, prieš moterystę taip rūpestingai ugdyta ir didžiausiomis pastangomis palaikyta, taip greitai po vedybų užgęsta?

      Ieškant atsakymo į tą klausimą, gal nebus per daug apsirikta, jei viena svarbiausių priežasčių laikysime pasikeitusią jaunavedžių nuotaiką. Po vedybų jie pradeda galvoti, kad štai jau viskas baigta, ko norėta — pasiekta, jau abudu jungia neišardomas išorinis moterystės ryšys, todėl per daug sielotis vidujiniu meilės ryšiu neverta. Prieš vedybas tai buvo labai svarbu, nes tada juodu jungė tik meilė ir prisirišimas, dabar visa tai pavaduoja pats vedybų faktas. Jeigu prieš vedybas kilo koks nors pyktis, buvo valdomasi, kad kito neužgautum, kad jis tavęs nepamestų, o po vedybų jau pradedama nesivaržyti, nesivaldyti, nesiskaityti su žodžiais. Bet kiekvienas toks pykčio prasiveržimas, ypač jei nesistengiama tuoj susigerinti, labai mažina meilę ir vis labiau artina prie vienas kito neapykantos.

      Tokiai nuotaikai išblaškyti reikia atsiminti ir gerai įsidėmėti, kad svarbiausias moterystės ryšys yra tik vidujinis — meilė. Be jo išoriniai ryšiai gali greitai nutrūkti. To vidujinio ryšio stiprinimu reikia rūpintis ne mažiau po moterystės, kaip prieš ją. Tik tie yra vienas kitam artimi, kurie vienas kitą myli. Meilei žuvus, jie tampa svetimi, nors ir daug metų jau būtų drauge praleidę.

      Labai neteisinga galvoti, kad vedybos viską užbaigia ir apvainikuoja. Priešingai — tai yra tik pradžia. Pradžia meilės, pradžia įsipareigojimo, pradžia pasiaukojimo vienas kitam. Jungtuvių diena tai yra tik įstojimas į meilės mokyklą. Gili senatvė — tai tos mokyklos užbaigimas ir egzaminas. Tam egzaminui reikia stropiai moterystės gyvenime ruoštis. Bendras gyvenimas duoda daug progų parodyti meilę, ją ugdyti ir didinti, bet pasitaiko taip pat skersvėjų, kurie gali meilę visai užgesinti.

      Meilė moterystėje prarandama ne tik nekovojant su savo ydomis, pykčiu, nekantrumu, užsispyrimu, kurios kitą užgauna ir vienas kitam pagarbą mažina, bet ypač gyvenant egoistiniu, savimeilės jausmu, kai visiškai nesiskaitoma su tuo faktu, kad štai šalia tavęs yra kitas žmogus, turįs savo teises, su kuriuo tu turi nuolat skaitytis. Jei viena pusė, visai nesiskaitydama su kitos pusės norais, nuotaika, sveikatos stoviu, vadovausis ne meile, bet tik savo teise ir reikalaus sau asmeniško malonumo, kai kita pusė dėl to gal tik kentės, tai meilė čia bus palaidota, kita pusė jausis užgauta, paniekinta, sumindžiota, tartum koks negyvas daiktas ar įrankis. Nuolatinis vienos pusės aukojimasis kitos pusės naudai ilgainiui tampa nepakeliamu vergavimu ir malonumais besinaudojančioje pusėje išugdo didelį egoizmą ir brutalumą. Norint meilę išlaikyti, reikia abipusio susitarimo. Šeimos gyvenime reikia aukojimosi, bet tas aukojimasis neturi būti tik vieno asmens, bet abiejų. Jeigu aukosis tik vienas, jis taps vergu, o antrasis egoistišku despotu. Jeigu meilę kurstys tik vienas, o kitas ją gesins — ilgainiui pirmasis pavargs, ir meilė užges.

      Šeimos gyvenime reikia slopinti egoistinę meilę, o ugdyti artimo meilę, tada tikroji meilė klestės. Juk tik artimo meilė yra dorybė — savimeilė yra yda. Dažnai meilė moterystėje žūva ir dėl to, kad vedusieji vienas kitame mato tik kūną, o neįžvelgia sielos. Į vienas kitą jie neturi žiūrėti tik kaip į vyrą ir moterį, galintį kitam suteikti kūniškų malonumų, bet turi žiūrėti kaip į žmogų, turintį dvasinę sielą, kuri ilgisi to, kas kilniau, kurios kūniški malonumai nepatenkina. Remti dviejų žmonių sugyvenimą vien tik aistra ir kūnu, tai statyti gyvenimo pastatą ant lekiančio smėlio. Žiūrėti į kitą žmogų tik iš kūniškos pusės, tai reiškia jį nustumti į gyvulio padėtį, jį pažeminti. Toks elgesys negali dviejų žmonių pastoviai surišti. Moterystė yra ne tik kūnų, bet ir sielų bendravimas, ir šis sielų bendravimas yra daug svarbesnis. Kilnių žmonių gyvenime kūno bendravimas turėtų būti tik dvasios bendravimo pasekmė. Vedusieji turėtų vienas kitą tobulinti, vienas kitam tobulumo kliūtis šalinti ir tapti vienas kitam kelias į Dievą. Štai dėl ko ten, kur nėra sielų bendravimo, nėra nė tikros meilės, ten išsišakoja tik brutaliausias egoizmas. Juk meilė yra ne kūno, bet sielos ypatybė.

      Garsusis artimo meilės apaštalas Fr. Ozanam taip pat jautė, kad gyvenimo tuštumą tik dvasinės vertybės tegali užpildyti, todėl iš to asmens, kurį jis gyvenimo drauge pasirinktų, labiausiai tų vertybių ir laukia: "Jaučiu, kad manyje atsiranda vis didesnė tuštuma, kurios neužpildo nei draugystė, nei mokslas — nežinau, kas ją užpildys: Dievas ar tvarinys? Jeigu tai bus sutverta esybė, aš meldžiuos, kad ji nepasirodytų anksčiau negu aš būsiu jos vertas. Aš trokštu, kad ji turėtų gražių išorinių savybių, bet pirmiausia maldauju, kad ji ateitų su gražia siela, kad ji atsineštų didelę dorybę, kad ji būtų už mane vertingesnė, kad ji mane keltų į viršų, o ne smukdytų žemyn, kad ji būtų kilni, nes aš dažnai esu nekilnus, kad ji būtų uoli, nes aš esu atšalęs Dievo dalykuose, kad ji būtų atlaidi, kad man nereikėtų prieš ją rausti dėl savo žemumo."

      Reikia skaitytis su tuo faktu, kad kaip gėlė pražysta ir nuvysta, taip ir ta pirmoji karšta meilė savaime praeina. Praeina toji pirmųjų mėnesių ir metų meilės įtampa ir jos pasireiškimo būdai. Bendrame gyvenime ir jį lydinčiuose nesusipratimuose, apsipratime ir visko sukasdienėjime meilės poezija pranyksta. Bet vis dėlto pati meilė, kad ir kitame pavidale, turi būti išlaikyta. Jeigu meilės atsiradimas ir jos karštumas kartais ne nuo mūsų priklauso, bet meilės prailginimas ir išlaikymas, kad ir kitame pavidale, yra mūsų rankose.

      Kaip nuskintos gėlės šviežiumas ir kvapas išlaikomas, nuolat keičiant vandenį, į kurį ji yra įmerkta, taip ir pirmajai meilei pranykus, dar galima daug ko vertingo visam gyvenimui išlaikyti, nuolat rodant rimtų pastangų. Išlaikytinos ir galimos išlaikyti dvasinės vertybės tai yra praeities gražių valandų prisiminimas ir dėkingumas už jas. Tai prisiminimas, kad susituokusieji nėra vien vyras ir žmona, bet kad jie abudu yra žmonės. Žuvus meilei vienas kitam, kaip vyrui ar žmonai, pasilieka dar svarbesnė krikščioniško žmoniškumo pareiga — tai meilė jam arba jai, kaip žmogui. Jei didysis krikščionybės įstatymas liepia mylėti artimą, tai ką bekalbėti apie pačius artimiausius— vyrą ir žmoną, kurie bent dalį savo gyvenimo buvo tikrai lyg kažkas viena! Artimo meilė vienas kitam ugdoma, nuoširdus žmoniškumas, visuose dalykuose skaitymasis vienas su kitu, prisimenant kadaise buvusią pirmąją meilę, gali sudaryti naują sugyvenimo bazę. Tegul tik abu to siekia ir nori vienas kitam tapti tuo, kas yra vienoje prancūzų jaunimo maldoje išreikšta:

      "Viešpatie, padaryk iš manęs savo taikos įrankį: kur yra neapykanta, kad meilę įneščiau; kur užgavi-mas, kad atleidimą parodyčiau; kur nesantaika, kad vienybę pasėčiau; kur klaida, kad tiesą paskleisčiau; kur abejojimas, kad tikėjimą įdiegčiau; kur nusiminimas, kad viltį įkvėpčiau; kur tamsybė, kad šviesą įžiebčiau; kur liūdesys, kad džiaugsmą nuneščiau."

      Reikia rūpintis meilės ugdymu, reikia ieškoti naujų būdų ir priemonių meilei išlaikyti ir gresiančioms sutemoms išsklaidyti, nes žmogus iš meilės sutvertas, pagrįstai meilės ir ilgisi, kad galėtų jos šviesos ir šilimos ugdomas, jau ir čia žemėje kilnesnį gyvenimą gyventi.

Alfonsas Grauslys


 

Jei negali pasinaudoti gydytojo patarnavimu, štai trys gydytojai, kurie tave sveika išlaikys: linksmumas, poilsis ir nuosaikumas valgyme.

Salerno mokykla