1. Miestas moderniojo žmogaus gyvenimo forma
Niekada miestas neturėjo tokios didelės reikšmės žmogaus gyvenime, kaip šiais laikais. Paskutinieji laikai pasižymi nepaprastai greitu miestų augimu, iš viso keisdami žmogaus gyvenimą, būtent, atitraukdami dideles žmonių mases nuo žemės darbo į pramonę, į susisiekimą, į technikos, administracijos, komercijos, spaudos ir daugelio kitokių rūšių tarnybas. Jei anksčiau buvo manoma, kad verslų pusiausvyrą sudaro toks gyventojų pasiskirstymas, kur dauguma gyveno žemės ūkyje, gamindami maisto produktus, ir galėjo išmaitinti likusią mažumą, tai šiais laikais tas gyventojų santykis yra labai pakitęs. Daugelyje kraštų miestiečiai jau sudaro daugumą. Ir Jungt. Amerikos Valstybėse apie 65% visų gyventojų jau gyvena miestuose bei miesteliuose, turinčiuose per 2500 gyventojų. Tuo būdu miestas tampa modernaus žmogaus gyvenimo forma. Jis dabar jau vis labiau nustelbia kaimą, pasipildydamas vis naujais kaime išaugusiais žmonėmis ir tuo būdu ištraukdamas iš jo geriausią energiją.
Išskyrus žemės ūkio produktų žaliavos pagaminimą, miestą galima laikyti visų gyvenimo sričių bei reikalų centru. Miestuose yra įsikūrę dauguma platesnės reikšmės mokslo bei auklėjimo įstaigų, nors miesto aplinka toli gražu ne visais atžvilgiais palanki moksliškai nuotaikai ir be to neturtinga auklėjamosiomis įtakomis. Labai miestą mėgsta ir įvairių sričių menininkai, nors jie savo kūrybai įkvėpimo labai dažnai ieško tylioje gamtos aplinkoje. Juos į miestą traukia tai, kad jie čia randa sutelktus praeities didžiųjų menininkų kūrinius, gausias meniškai progresuoti reikalingas institucijas, turtingą ir dažnai glaudų profesinį bendradarbiavimą ir pergyvenimų įvairumą. Taip dalis miestų tampa meno centrais su gausiomis dailės kūrinių galerijomis, teatrais; muzikų ir literatų susibūrimais. Dalis miestų yra ir savo krašto religiniai centrai su gražiausiomis bažnyčiomis, religinio auklėjimo ir religinės administracijos institucijomis. Lygiai miestai yra vietos, kuriose vyksta politinių grupių grumtynės ir kurios nulemia politines ir administracines įtakas bei nuotaikas. Miestuose taip pat koncentruojasi finansinės įstaigos, kurios finansiškai maitina krašto materialinių turtų gamybą ir apykaitą. Čia susitelkia ir didžioji prekyba įmonių dalis, kurios pirkimo ir pardavimo keliu paskirsto gyventojams krašte sukurtas ar kitokiu keliu gautas medžiagines gėrybes. Didžioji pramonės dalis kuriasi taip pat miestuose ar jų artimiausioje aplinkoje, sutraukdama į miestus dirbančiųjų mases. Tuo būdu miestas suima į save ar bent veikia traukiamai beveik visose gyvenimo srityse dirbančius žmones, išskyrus gal tik vieną žmonių dalį, dirbančią žemės ūkyje. Turint galvoje tai, kad miestas yra lyg ir visų gyvenimo sričių centras, atrodo, kad jis nemiestiečiams gali daryti tik teigiamą įtaką. Tačiau tokios išvados būtų klaidingos.
2. Miestas— priešingybių mišinys
Tačiau moderniame mieste telkiasi ne vien tai, kas reikia pozityviai vertinti. Greta jo labai vertingų atžvilgių jame kaupiasi ir daugybė gyvenimo neigiamumų. Modernus miestas yra iš vidaus organiškai nesuaugęs priešingybių mišinys. Greta to, kad jis yra daugelio vertybių kūrimo, organizavimo ir skleidimo centras, kuo jis gali tikrai didžiuotis, jis kartu savyje turi ir daug tokių dalykų, kuriais jis jau negali per daug girtis. Jis gali didžiuotis, kad jame susitelkę mokslo, meno, religijos, ekonominio ir kitų gyvenimo sričių centrai, tačiau jis negalėtų pasigirti, kad jis yra moralinio gyvenimo centras, nes gal niekas negalėtume tvirtinti, kad mieste apskritai daugiau paisoma moralinių principų arba kad miesto aplinka išugdo tvirto charakterio asmenybes, kurios būtų pavyzdžiu ne miesto gyventojams.
Miesto aplinkoje daug daugiau negu kitur vyrauja komercinis principas, remiamas noro greit pralobti, iš kitų laimėti. Jis daug kur nustelbia etinius principus ir kuria savotišką miesto etiką, pagrįstą komercine dvasia. Čia jau atrodys labai naivus tas, kas bandys operuoti tokiomis etinėmis sąvokomis, kaip teisingumas, geras vardas, garbė. Čia dažniau garbinamas ne tas, kuris labai teisingas, o tas, kuris mokės geriau sužlugdyti savo varžovus ir daugiau laimės, iškildamas ekonominėse varžybose, ir tas, kuris sugebės praturtėti iš kitų uždarbio, ir tas, kuris sugalvos patrauklesnės bei apgaulin-gesnės reklamos būdą ir mokės pasinaudoti savo pirkėjų ar kitokių klientų neapdairumu.
Miestai turi, palyginti, labai didelį nuošimtį žmonių, kurie gyvena iš uždarbio ir kurie priklauso nuo kitų. Jų tarpe yra nemaža ir tokių, kurie pastoviai neuždirba pakankamai tiek, kiek reikalinga pragyventi ir kurie sudaro skurdžiai gyvenantį sluoksnį arba vadinamą proletariatą. Kur prie medžiaginio skurdo prisijungia dar ir didelis moralinis skurdas, ten susidaro dar ypatingas gyventojų sluoksnis, kuris dažnai pavadinamas miesto padugnėmis. Taip jis vadinamas dėl to, kad jame mažai terespektuojami tie dalykai, kurie, mūsų supratimu, daro žmogų vertingą, ir kad jame mažai tesipriešinama tokiems reiškiniams, kurie žmogų dvasiškai sužlugdo, kaip alkoholizmas, seksualinis amoralumas, ciniškas religijos atmetimas, daugiau pasiturinčių nekentimas, nesirūpinimas vaikų auklėjimu ir t.t. Vartojant miesto, padugnių pavadinimą, lyg ir norima pabrėžti, kad tai yra nepajėgianti iš skurdo iškopti visuomenės dalis, kuri pasireiškia asocialiniais veiksmais, maža terodo kultūrinių aspiracijų, atvirai ignoruoja moralinius principus ir nesusiranda sau kelio sociališkai pakilti. Šio sluoksnio buvimą jaučia kiekvienas didmiestis, ir jo demoralizuojančios įtakos plačiai jaučiamos, nes jis daugiausia duoda kandidatų, kurie nemoralumą padare verslu ir tuo prisideda prie bendro žmonių moralinio puolimo.
Perdaug sudėtingas miesto gyvenimas labai dažnai nustelbia tai, kas jame vertinga, ir žmogų kreipia į paviršutiniškumą. Per didelis judrumas ji čia išblaško ir neleidžia jam susitelkti. Mieste jam siūloma daug įvairiausių pramogų, vertingų ir nevertingų. Didelė dauguma jų vilioja jį vien tik to momento įdomumu bei malonumu ir neturi jokio tolimesnio tikslo, kaip tik pelno ieškančio žmogaus ar grupės žmonių gudrius planus pasinaudoti žmonių tuštumu ir gauti iš jų kiek galima daugiau pelno. Tas pelno ieškojimas geriausiai prisitaiko prie žmonių psichologijos ir, pasinaudodamas jų silpnybėmis, maitina juos daugeliu nevertingų dalykų. Tuo tarpu vertingieji dalykai, kuriuos panaudojant nesukraunama turto, esti nustelbiami anų nevertingųjų. Taip menkos vertės filmai nustelbia meniškuosius, literatūriškai nevertingos ir tam tikros rūšies smalsumą tenkinančios knygos nustelbia didžiųjų rašytojų kūrinius; stambiojo kapitalo administruojamas ir reklamos keliu išpopuliarinamas profesionalų sportas, žavėdamas visuomenę tik nenormaliai stiprių raumenų pasiektais rekordais bei čempionatais, žlugdo sveiką sportą, siekiantį visiems bendro vispusiško fizinio lavinimo. Taip ši tendencija, verslo intereso palaikoma, naudinga tik nedaugeliui materiališkai, tačiau didelei daugumai labai nenaudinga kultūriniu ir iš viso dvasiniu atžvilgiu, nes ji priešinga bet kurioms teigiamai auklėjamosioms pastangoms. Teigiamų ir neigiamų vertybių priešingybėje judriame miesto gyvenime vyrauja paskutiniosios, nes daugiau reklamuojamos, daugiau siūlomos ir už jas daugiau gaunama pelno.
«Miesto aplinka teikia perdaug stiprių įspūdžių. Stiprių pergyvenimų kartais gauname ir gamtos aplinkoje. Stiprių pergyvenimų mums sukelia didingi kalnų vaizdai, jūros ošimas, vasaros vakaro tyla ir daugelis kitų gamtos reiškinių. Mes tuos pergyvenimus laikome vertingais, nes jie, neįtempdami mūsų nervų, sukelia mumyse estetinius jausmus ir praskaidrina mūsų moralinį ir socialinį nusiteikimą. Miesto gi aplinkos sukeliami įspūdžiai yra daugiau neorganizuoti. Per savo pojūčius žmogus čia praleidžia begales dirginimų, ir jo nervai čia patiria begales jaudinimų, tačiau visa tai paprastai nesukelia jame sentimentų. Žmogus čia gauna daug įspūdžių, tačiau jie čia dažniausiai nesusiorganizuoja į estetinius ar moralinius pergyvenimus. Tų įspūdžių jis gauna čia labai daug, tiesiog iki nuovargio; miesto pramogų teikiamų įspūdžių jis, protingai mąstydamas, nė nevertina; dažnai jaučia jais ir nusivylimą, tačiau jis niekada jais nepasisotina. Juo daugiau įspūdžių jis pergyvena, tuo labiau jų ieško. Jei žmogaus įpratimas ieškoti estetinių įspūdžių daro jį turiningesnį ir socialesnį, tai įpratimas ieškoti polinkius tenkinančių ir neorganizuotų stiprių įspūdžių ardo jo nervus ir pagaliau padaro jį nebepajėgų stipriems pergyvenimams.
Tų įspūdžių gausumas miesto aplinkoje per greit brandina čia augantį bei bręstantį žmogų ir sutrukdo jam subręsti normaliai, palaipsniui pasisavinti visą vertybių gradaciją. Neigiamieji reiškiniai čia per daug slegia jauną ir neužgrūdintą sielą ir neleidžia jai normaliai su jaunuolišku jautrumu išgyventi tai, kas yra gera, gražu, kilnu, teisinga, šventa. Grubus vertybių nepaisymas čia neleidžia jaunam žmogui normaliai į jas įaugti. Ši aplinkybė bene ir bus kalta dėl to, kad miesto žmogus yra mažiau jautrus vertybėms. Miesto žmogus, veikiamas daugybės įspūdžių, greičiau subręsta, greičiau ir paviršutiniškiau viską pergyvena ir, neturėdamas aukštesnių idealų, greit pradeda jausti, kad ir pats gyvenimas jam nebeįdomus ir nemalonus. Gyvenimo nusibodimas yra būdingas tik miestui ir yra vienas jo išsigimimo reiškinių.
Miestas duoda žmogui daug įspūdžių, tačiau daugiausia pigių ir žmogaus dvasios nepasotinančių. Kaip matėme, miestas turi daug mokslo, meno ir kitokių vertybių, tačiau jos moderniam miestiečiui, įpratusiam gyventi paviršutiniais įspūdžiais atrodo jau nebeįdomios, nes jis jau nebėra tiek naivus, kad gėrėtųsi bei žavėtųsi kito žmogaus darbais bei kūryba. Jei kaimo vaikui mokykla yra kažkas vertinga, nes per ją jis tikisi pakilti ir išeiti į platesnį pasaulį, tai miesto vaikui ir geriausiai įrengta mokykla yra kažkas nemalonu. Geriausiu atveju, ji jam yra tik susitikimo su draugais vieta. Miesto aplinka daugiau ugdo realistą žmogų, kuris yra daugiau nusiteikęs iš kitų reikalauti, bet nenusiteikęs kitiems duoti. Tačiau ji neišugdo entuziastų, susižavinčių vertybėmis, norinčių aukotis ir kurti.
Miesto aplinkoje kasdieną susiduriama su daug žmonių, tačiau su jais santykiavimas čia dažniausiai yra tik pripuolamas ir neasmeniškas. Nuolatinis susidūrimas su daugybe žmonių jų santykius daro paviršutiniškus ir ten, kur jie turėtų būti intymesni, šiltesni ir nuoširdesni. Žmogus darosi šaltas ir abejingas kitų reikalams ir kančioms, lygiai kaip jis darosi šaltas ir abejingas viskam, kas vertinga ir nevertinga. Mieste susiduriame su didžiausiais moraliniais ir socialiniais priešingumais, tačiau jo gyventojai jau nebeima jų tragiškai, su viskuo apsipranta ir viską išsprendžia paviršutiniškai. Savo aplinkoje turimomis dvasinėmis vertybėmis jis taip pat daug nesižavi, pasitenkindamas tik žinojimu, kad jų mieste tokie ar kitokie dalykai yra ir kad juos aplanko tiek ar tiek žmonių, ypač iš kitur atvykstančių ekskursijų. Panašių nuotaikų bei įtakų veikiama, didelė dauguma miesto žmonių savo vaikystėje ir jaunystėje šaltai įauga į mechanišką žmonių santykiavimą, į paviršutiniškumą ir bedvasingumą. Nors miestuose esančiuose įvairių gyvenimo sričių centruose slypi didžių asmenybių, tačiau pats miestas apskritai yra netekęs asmenybės idealo. Miesčionis jau nekalba apie asmenybės išugdymą savyje, nelabai jos ieško kituose ir nelinkęs jai pripažinti pagarbos ir tada, jei tokią kur sutinka. Čia paviršutiniška nuotaika ugdo abuojų ir ciniškai vienodą vertinimą visko, kas tik čia atsiranda ir iš ko tik žmogus gauna pelno. Ir vertingi ir nevertingi dalykai statomi vienoje plotmėje ir vienoje eilėje. Ar daug kas šiandieną, praeidami pro bažnyčios ar universiteto duris, jaučia toms vietoms didesnį respektą, negu ištaigingai įruoštai smuklei? Lygiai šiandieną nedaug kas laiko bloga, kad bent keletas nuošimčių to ar kito miesto gyventojų pastoviai gyvena iš nusikaltimų, ar kad kai kur save pardavinėjama žmogaus paniekinimui ir pažeminimui. Didmiestis, kaip visuma, neturi sveikos moralinės ar socialinės tendencijos, kurią galima būtų pavadinti vyraujančia įtaka. Teisingiau būtų tvirtinti, kad jame daug stipriau reiškiasi amoralinės tendencijos ir degeneracijos pradai, nes didmiestis dėl jame vyraujančių tendencijų labai greit išsigimsta. Dauguma didmiesčių patys savęs biologiškai neišlaiko. Juos vispusiškai palaiko ir didina tik nuolatinė žmonių imigracija iš kaimų ir mažų miestelių. Didžioji dalis tų, kurie miestuose reprezentuoja vertybių kūrėjus, yra gimę ir išaugę ne miestuose.
Velykų išvakarėse ...
“Š. K. Aidų” klišė"
Nors mieste esančiose institucijose ieškoma ir siekiama tiesos, kuriami, saugojami ir skleidžiami žymiausi grožio kūriniai, gilinamas ir skleidžiamas mokslas, nors iš čia planuojamas ir diriguojamas religinių idėjų skleidimas, tačiau didelė dauguma pačių miestiečių tais dvasiniais ir dvasinės krypties dalykais nesidomi arba per mažai domisi. Daugumos, kaip matėme, dėmesys nukrypsta į tai, kas įvairu, lengva, paviršutiniška, t. y. į tai, kas vadinama pramogomis, nesiekiant nieko kita gilesnio, prasmingesnio. Į tai įsijautęs, kitados Balys Sruoga, aprašydamas milžiniško miesto gyvenimą, randa jame tik labai mažytę sielą ("Miesas").
Kiekvienas miestas turi ką nors savotiška, ką nors skirtinga ir įdomu, tačiau visur tas pat paviršutiniškumas, siekiąs atitraukti žmogų nuo rimtesnių dalykų ir iš jo gauti pinigą. Kiekvieną kartą, atsidūrus kur svetimame mieste ir stebint jo triukšmą ir paviršutinį efektingumą, nevienam prisimena anas gundytojo siūlymas "visa tau atiduosiu, jei parpuolęs mane pagarbinsi". Ir tas modernusis gundytojas, besireiškiąs per įvairiausias miesčioniškos aplinkos įtakas bei sugestijas, dažnai atrodo labai įtikinamas, kalbąs laisvės, modernumo, žmoniškumo, o neretai ir mokslo bei kultūros vardu. Tačiau jis yra lygiai klastingas ir apgaulingas, nes visos tos gundančios bei viliojančios didmiesčių įtakos reikalauja joms nusilenkti kitaip tariant su jomis sutikti, nuvertinti save, kaip žmogų, atsisakant gilesnės kultūros siekimo. Balys Sruoga, poetiškai charakterizavęs miestą, jo įtakų veikimą apibūdina sušukimu: "Dieve, kaip sunku žmogumi būti!"
3. Miesto įtakos ir lietuvių jaunimas
Naujausioji lietuviškoji išeivija yra įsikūrusi daugiausia didmiesčiuose ir daugiausia pramonės darbininkų rajonuose, kur iš seniau yra įsikūrę lietuviškos kolonijos. Jos priaugančiam jaunimui tenka bręsti tokiose pat sąlygose, kuriose auga ir bręsta apskritai Amerikos pramonės darbininkų jaunimas ir kuriose žmonių rūpesčiuose dažniausiai vyrauja dvi įstaigos, būtent, fabrikas, kuriame uždirbamos lėšos pragyvenimui, ir kaimynystėje gausybė smuklių, kurios kažkaip įsiterpia į nemažos darbininkų dalies gyvenimą ir dalyvauja jų uždarbio paskirstyme.
Tačiau šių dienų lietuvių jaunimas yra kilęs iš šeimų daugiausia su aukštesniu ir aukštuoju išsilavinimu. Todėl būtų visiškai nuoseklu, kad jis, nors ir gyvendamas neturtingųjų rajonuose, nesirikiuotų į gyvenamos aplinkos socialinį bei kultūrinį standartą, o orientuotųsi į švedų, anglų, vokiečių ir kitų kultūriškai čia pirmaujančių tautų kultūrinį lygmenį ir pakiltų aukščiau daugelio kultūriškai nevertingų miesto įtakų.
Pagaliau prieiname prie labai nekonkretaus ir konkrečiai neatsakomo klausimo, būtent, kiek lietuviškas jaunimas yra atsparus anoms neigiamoms įtakoms: kiek jis joms nusilenkia ir kiek jis su jomis kovoja? Atsakydami į kalbamą klausimą, manau, niekas negalėtume tvirtinti, o tuo labiau įrodyti, kad bent žymesnė mūsų jaunimo dalis būtų jau nusistačiusi išgyventi viską, ką tik miestas turinčiam pinigų siūlo, ir tuščiai sumiesčionėti iki galo. Tačiau lygiai negalėtume visiškai nuneigti, kad jaunus žmones kartais įtraukia ir tokie dalykai, kurių pažinti jis niekada iš anksto neplanuoja ir net nenumato, ir kurie smerkiami visokio išauklėjimo ir visų pažiūrų žmonių. Ir pats jaunimas, gali būti, negalėtų neigti, kad bent dalis jo lengvapėdiškai daro kompromisų, kurie nesiderina su jo idealistiniais polėkiais ir asmenybės ugdymo idealais, kurie niekais verčia jo pasiryžimus bei užsimojimus ir sukelia nepasitikėjimą savo sugebėjimais realizuoti ateities planus.
Mūsų jaunimui susiorientuoti, kas šioje aplinkoje yra vertinga ir kas nevertinga, apsunkina ir ta aplinkybė, kad jam šiuo metu tenka išgyventi posūkį nuo europinio gyvenimo į amerikietiškąjį. Iš mažens mūsų jaunuolis yra auklėtas europinėje dvasioje, per kurią reiškiasi klasinė kultūra, susiklausymas, didelė pagarba didžiosioms vertybėms ir pastoviesiems principams. Čia besimokydamas, jis susiduria su labai supraktintu auklėjimu, randa didelį susižavėjimą techniškąja pažanga, individualinės laisvės idealizavimą ir visur vyraujančius dinamiškuosius principus. Jis visur čia susiduria su ta linkme, kad jo tėvų atsineštieji ir jam auklėjimo keliu įskiepytieji principai čia viešajame gyvenime nelabai respektuojami. Iš aplinkos jis dažnai gauna sugestijų, kad jo tėvų pažiūros konservatyvios ir nebeatitinka čia vyraujančios dinamikos. Dėl to dažnam kyla nuotaika sąmoningai vengti ir atsiriboti nuo kai kurių jo tėvų iš Europos atsivežtųjų konservatyvių nusistatymų ir pasisavinti čia vyraujančius moderniškus principus ir dinamiškai suprastas vertybes, kaip daugelis auklėtojų ir filosofų čia pataria.
Tačiau tokia nuotaika jaunuoliui dar neatskleidžia, kas tame moderniškame ir dinamiškame gyvenime yra vertinga. Kartais gali jam atrodyti, kad jį nuo konservatyvumo gelbės visa tai, kas tik jam čia yra nauja. Bet čia ir susidaro pavojus, lengvai išmetant į šiukšlyną savo seną piniginę, drauge išmesti ir visas savo santaupas. Lengvai keičiant vertybes, visada susidaro pavojus vietoje atiduodamo rimto pinigo gauti tik tai, kas kieno nors labai garsiai reklamuojama, kas paviršutiniškai efektinga, bet kas iš esmės yra nevertinga. Tuo atveju, beieškant gyvenimo pilnumos, labai lengva pasisavinti tik miesčioniško gyvenimo tuštumą ir kitus nevertingus dalykus.
Aš tik minėjau kai kurias čia gyvenančias tautybes, kurios turi savo aiškias auklėjimo ir kultūrines tradicijas ir kurios labai skiriasi nuo tų tautų, kurios Amerikai duoda kriminalistus, smuklininkus ir smuklių lankytojus. Drauge iškėliau mintį, kad mūsų jaunimas, pagal savo tėvų išauklėjimą, turėtų prilygti anų tautų jaunimui. Kad praktiškai taip nėra, kaltos yra tos priežastys, kad mūsų jaunimo auklėjimas buvo ilgai įvairių aplinkybių nepalankiai veikiamas ir darkomas. Tas praeities nepastovumas nemažai jaunimo daliai sudarė nuostolių, pereinant iš mokyklos į mokyklą. Jis daugeliui atnešė charakterio auklėjimo trūkumų ir kitokių nuostolių, kurie jiems paaiškėja tada, kai pasirodo, kad nueita ne tais keliais, kurie buvo susiplanuoti, ar kurie buvo svajoti.
Prieš nepalankias miesčioniškas įtakas saugiausia yra ta jaunimo dalis, kuri turi tvirtą vertybių pagrindą, būtent, kuri sąmoningai planuoja savo auklėjimąsi ir visą savo ateitį pagal didžiuosius principus, kurių branduolį sudaro religijos ir moralės reikalavimai. Taip pat žmogų nuo nevertingų pašalinių dalykų sulaiko turėjimas prieš save aiškių tikslų ir jų siekimas.
Tikslų atžvilgiu geriausioje padėtyje yra mokslus einąs jaunimas, siekiąs mokslo bei studijų keliu ruoštis ateičiai ir įsigyti sau vertingą specialybę. Kas tuo keliu rimtai eina ir nuolat gyvena studijų nuotaikomis ir, ypač jei turi tvirtą ir rimtai pagrįstą pasaulėžiūrą, jo susidomėjimo pastangos dažniausiai būna sutelktos į teigiamą ir vertingą pažangą. Mokslo bei išsiauklėjimo siekimas kaip tik verčia daugiau gyventi tomis teigiamomis įtakomis, kurias skleidžia mokslo, meno, religijos, filosofijos ir kitų sričių autoritetai ir kurios teigiamai ugdo, kelia jo asmenybę aukščiau kitų daugumos.
Panašiai neigiamų įtakų mažiau paliečiami ir visi tie, kurie turi tvirtą pasaulėžiūrą ir susiranda savo aplinkoje kurių nors tikslų, pvz., kurie aktyviai ir sąmoningai dalyvauja savųjų organizacijose bei meniškuose junginiuose, seka spaudą ir literatūrą, domisi kultūrine pažanga ir moka vertingai bei prasmingai sunaudoti laisvą laiką.
Kultūriniu požiūriu, neįdomiausia padėtis yra to, ypač vyriško jaunimo, kuris nieko nesiekia, mažai kuo domisi ir pasitenkina kasdienybe. Jokių siekimų nepaįvairinamas, jau ir pats darbas įmonėse žmogų, kaip asmenį, niveliuoja. Kultūrinio intereso neturėjimas dažną nuveda ne kur kitur, kaip tik į smuklę. Ir ji, deja, turi nemažą pasisekimą lietuvių jaunimo tarpe ir smukdo jį visais atžvilgiais.
Miesto aplinkoje žinome daugybę dalykų, kurie kelia žmogų aukštyn. Lygiai čia iškyla begalės dalykų, kurie žmogų traukia žemyn ir padeda jam pulti. Pirmųjų reikia paieškoti; antrieji daugiau reklamuojasi ir siūlosi. Pirmuosius dažnai aptariame kaip dvasinius turtus, antrųjų tarpe yra daug to, kas paprastai pavadinama šiukšlėmis. Jauno žmogaus kelias į išsiauklėjimą ir išsilavinimą, į asmenybę ir specialybę eina per mokslą, per religinį, moralinį ir estetinį auklėj imąsi, per socialinį ir iš viso kultūrinį veikimą. Aukštesnių tikslų bei idealų turėjimas reikalauja iš jauno žmogaus izoliuotis nuo daugelio nevertingų miesčioniško gyvenimo įtakų.
P. Maldeikis
Neturėti laiko dažniausiai reiškia neturėti noro.
Rossenbeck