"Naujienose" (1955. I. 6.) kritikuojamas mano straipsnis "Ar mokslas priešingas religijai?" ("Laiškai Lietuviams", 1954 m., nr. 11). Kritikas stengiasi įrodyti, kad religija esanti nesuderinama su dabartiniu mokslu ir, perkeldamas klausimą iš teoretinės plotmės į praktinę, kaltina religijos atstovus, kad jie buvę daugelio karų ir žmonių žudynių kaltininkai, o taip pat teigia, kad mokslo atstovai idėjiniu atžvilgiu esą "drungni" ir nesukelia žmonių skerdynių.

      "Drungnumas", tiesa, nėra kilnumo pažymys: žolę begrumuliojanti karvė yra tobuliausia prasme abejinga bet kokiai idėjai. Tačiau abejoju, ar mano kritikas panorėtų paimti ją sau pavyzdžiu. Straipsnyje paminėjau tik vieną karštai prieš religiją kovojusį mokslininką, žinomą zoologijos profesorių Ernst Haeckel. Istorija pažįsta daugybę "Haeckelių" ir "Haeckeliukų", kurie, kai tik pasijunta esą pakankamai skaitlingi, nuo pat prancūzų revoliucijos beveik be pertraukos iki mūsų dienų moderniosios apšvietos vardan" tai vienur tai kitur suruošia masines krikščionių skerdynes. Keičiantis laikams, keičiasi tik kovos priemonės: seniau, norint primesti savas pažiūras, kovota kardais, dabar tam pačiam tikslui tarp kita ko pavartojami spiegiantys garsiakalbiai. Štai viename neva katalikiškame krašte uždraudžiama pamaldų metu perduoti prie bažnyčios per garsiakalbį "Ave Maria", o tuo pat metu leidžiama gatvėse sustatyti ištisas garsiakalbių eiles, kurie kurtinančiai spiegia biaurius dalykus ir kviečia šokti per ištisas gavėnios naktis. Kas atviromis akimis žiūri į gyvenimą, tas mato, jog "mokslinės pasaulėžiūros" atstovai griebiasi visų moderniosios technikos suteikiamų priemonių, norėdami nuslopinti žmonių religinius jausmus.

      Padaręs ekskursiją į praktinę gyvenimo sritį, mano kritikas vėl sugrįžta prie teoretinio klausimo pastatymo. Bet pirmiausia norėčiau jo paklausti, kiek kartų penki kilogramai yra didesni už tris kilometrus, arba kuriai matematikos tiesai yra priešingas tas ar kitas meno šedevras. Be abejo, jis atsakys, kad toks klausimas yra neprotingas, nes minėtieji dalykai yra nepalyginami, jie neturi bendro mato, nes priklauso visai skirtingoms buities plotmėms. Lygiai juokinga yra klausti, ar religija, tai yra žmogaus meilės santykis su savo buities Šaltiniu, yra priešingas mokslui, nes meilė taip pat yra nematuojama jokia moksline sąvoka. Tačiau šiuo paskutiniuoju atveju esama ir tam tikro skirtumo nuo anksčiau paminėtųjų dviejų pavyzdžių, nes religinė meilė kreipiasi į patį buities Šaltinį, kurs tuo pat laiku yra ir bet kokių vertybių Šaltinis. Todėl tikrai religingo žmogaus siela atsiveria visoms toms aukštoms vertybėms, kuriose atsispindi Tikroji Buitis.

      Ir iš tikro, visais laikais ir visose tautose religijos reprezentantai — kunigai drauge buvo ir mokslo kūrėjai, ir meno skatintojai, ir dorovės sargai. Jeigu kur nors tarp jų pasitaikydavo priešingai pasielgiančių, ten yra asmenų, o ne religijos kaltė. Imant dalyką iš esmės, aišku kaip dieną, kad tarp religijos ir mokslo nėra ir negali būti jokio priešingumo. Dalykas kiek pasikeičia, jeigu paimsime ne patį religijos aktą, o tuos lydinčiuosius samprotavimus ir doktrinas, kuriomis paprastai racionalizuojamas religinis santykis su Dievu. Neretai tas racionalizavimas vyksta beveik be jokio atsižvelgimo į profaninį mintijimą, į profaninį mokslą. Tokiais atvejais gali kilti kivirčų tarp vienos ir kitos pakraipos atstovų. Ir nuo seniausių laikų tokių kivirčų būta (Sokrato nuteisimas), jų yra dabar ir, be abejo, bus iki pasaulio pabaigai.

      Ir mano kritikas nurodo tokias tariamąsias priešingybes tarp krikščioniškosios religijos ir dabartinio mokslo, ypatingai iškeldamas tariamąjį nesuderinamumą Genezės pasaulio sutvėrimo aprašymą su dabartiniu gamtos mokslu. Apie tuos tariamuosius prieštaravimus paprastai kalba žmonės, kurie nenusimano, kaip reikia žiūrėti į Šventąjį Raštą. Tiesa, ir šiuo klausimu kritikas dedasi daugiau nusimanąs. Pacitavęs tris sakinius iš mano atsiliepimo apie šventraštį, jis teigia, kad tai ir esą viskas, ką aš tenai išskaitęs. Kad čia kritikas aiškią netiesą kalba, tai kiekvienas lengvai gali patikrinti, pažvelgęs į nurodytąjį "Laiškų Lietuviams" 334 puslapį. Ten sakoma: "Aš norėčiau pridėti, kad mane labiausiai stebina Dievo visur parodomas savo tvarinių laisvės respektavimas... Panašiu būdu ir Apreiškime Jis pilnai panaudoja žmogaus natūralius sugebėjimus, švelniai kreipdamas protą tų rašytojų, kurie buvo kaip priemonė šiam Apreiškimui pasireikšti... Į Apreiškimo rašto sudarymą įeina du beveik nedeterminuojami dalykai: autoriaus laisva valia ir žmogiškoji kalba, turinti labai menką tikslumą ir labai nepastovi. Jeigu tai atsiminsime, tai nesistebėsime, skaitydami raštus, pagamintus žmonių, kurių kultūra ir mintijimo bei išsireiškimo būdas yra labai skirtingi nuo mūsų dienų..."

      Kad kai kuriems tų rašytojų labai trūko tikslumo išsireiškimuose, tai matome kad ir iš šių Exodo vietų: VII, 19-22 kalbama, kad Mozė visame Egipte pavertė krauju visą vandenį, net ir tą, kurs jau buvo induose. Bet tą pat padarė ir egiptiečių burtininkai. Tad klausimas, iš kur tie burtininkai galėjo paimti vandens, jeigu jau Mozė jį visą buvo pavertęs krauju? Panašiai kalbama apie dulkių pavertimą uodais (VIII, 17) arba apie išnaikinimą maru visų gyvulių (IX, 6 ir 25), tačiau tas nesukliudė Mozei po poros dienų vėl išmušti visus gyvulius ledais.

      Aišku, kad tie aprašymai yra tolimi nuo matematiško tikslumo ir nėra betarpiškai paties Dievo suredaguoti. Savo knygoje "EI hombre, ?un enigma?" aiškiai parodžiau, kad jokia gera dvasia negali paversti žmogaus bevaliu įrankiu, todėl šventraščio autorių inspiracijos negalima lyginti su spiritistų mediumo "automatiniu rašymu". Mediumas tikrai tampa blogosios dvasios bevaliu instrumentu, nežinančiu, ką jo ranka rašo. Šventraščio autorių inspiravimą gal geriau galima lyginti su vizijomis, suteikiamomis pvz. kad ir Teresei Neumanaitei, kuri paskiau jas nupasakoja taip, kaip sugeba.

      Mano kritikas, kalbėdamas "savojo mokslo" vardu ir skaitydamas mane nieko neišmanančiu gamtos moksluose, nors aš esu padaręs doktoratą iš fizikos, stengiasi dalyką perstatyti taip, tarsi mokslas neigtų Genezės aprašymą apie pasaulio sutvėrimą. Pažiūrėkime į tai iš arčiau.

      Genezės I, 1. Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę. Taigi, čia aiškiai pabrėžiama, kad dangus ir dangaus kūnai sutverti anksčiau už žemę. Savo minėtoje knygoje parodžiau, kaip mokslas tą tiesą kuo aiškiausiai patvirtina.

      2.    Pagal visas dabar gamtos mokslų turimas žinias beveik nėra jokios abejonės, kad žemės rutulys kadaise yra buvęs karštas ir kad būta daug daugiau vandens, negu jo dabar yra vandenynuose. Karšti vandens garai ir tiršta atmosfera kilo į viršų šimtus kilometrų, o beatvėstanti žemė kunkuliavo. Mozė mato, kad ta žemė yra beformė ir tuščia, kad tamsa supa bedugnes, bet viskas vyksta planingo formavimosi rėmuose (Mozės žodžiais tariant. Dievo Dvasia reiškėsi virš vandenų).

      3.    Žemei labiau atvėsus, dalis vandens kondensavosi, garų sluoksnis sumažėjo, per tirštus rūkus galėjo jau prasimušti kiek šviesos, ir ant tokios žemės savo vizijoje perkeltas Mozė pamato tą šviesą, kuri jam patinka, ir rašo, kad Dievas liepė pasidaryti šviesai.

      4-5. Ta jo vizija apėmė kiek ilgesnį laiką: matyt, ji bus prasidėjusi pavakarėj ir tęsėsi iki ateinančio ryto. Todėl jis rašo, kad šviesa buvo atskirta nuo tamsumos ir kad tuo būdu pasidarė dienos ir naktys.

      6-8. Kai karštoje žemėje pasibaigė stiprus vandenų virimas, buvo galima pastebėti atstumas tarp vandenų paviršiaus ir kondensuotų garų — debesų. Mozė tai mato ir kalba apie firmamentą arba tvirtą paviršių, kurs atskiria vandenis, esančius žemai, nuo tų, kurie buvo viršuje. Tą atskyrimo liniją jis pavadino dangumi.

      9 -10. Žemei vėstant, lengvesnioji sialo žemės pluta apdengė visą žemės rutulį. Šis lygus žemės klodas visas buvo apdengtas 4 - 5 km. gilumo vandenynu. Mozė mato, kaip Dievo parėdymu šis sialo klodas, endogeninėms ir exogeninems jėgoms veikiant, suskyla; mato, kaip jo dalys sustumiamos į kontinentus, į kalnus ir kaip tarp jų susidaro įdubimai — vandenynai. Vadinas, Mozė girdi Dievo liepimą atsiskirti sausumai.

      11-13. Toliau Mozė mato, kaip ant tos sausumos atsiranda įvairi augmenija, ir tai buvusi trečioji diena arba trečioji jo vizija.

      Mano kritiką labai stebina, kaip galėjo trečiąją dieną atsirasti augmenija, jeigu saulės pasirodymas teminimas tik ketvirtąją dieną. Jeigu jo gamtos pažinimas būtų buvęs kiek didesnis, jis būtų turėjęs žinoti apie sėkmingus eksperimentus dauginti įvairius augalus be saulės šviesos, o vien tik veikiant į juos dirbtinu būdu pagamintais įvairaus ilgumo spinduliais. Žemės istorijos pradžioje augalams augti pakako ir tos šviesos, kuri prasimušė pro tirštus debesis, juo labiau, kad saulė tada buvo jaunesnė, gal savo spinduliavimo aukščiausiame laipsnyje.

      14-19. Toliau Mozė savo vizijoje atsiduria ant tokios žemės, kur debesų sluoksnis bent protarpiais prasiskleidžia ir pasidaro matomi dangaus kūnai: saulė, mėnulis, žvaigždės.

      20 - 25. Mozė mato roplių, paukščių ir gyvulių vienas po kito atsiradimą, ką taip pat pilnai patvirtina dabartinis paleontologijos mokslas.

      Atrodo, kad mano kritikas norėjo dar kartą patvirtinti žinomą tiesą, kad puikybė yra atvirkščiai proporcinga mokslui. Menkai ką nusimanantieji dažnai pasišauna pamokyti tuos, kurie daugiau už juos žino. Tad matome, kad ne religija kovoja prieš mokslą, bet atvirkščiai: dažnas, prisidengęs mokslo vardu, stengiasi slopinti religiją.

Dr. J. Mačernis