Keistas dalykas ta meilė! Atrodo, kad tai didžiausias žmogaus gyvenimo džiaugsmas ir gražiausia laimė. Atrodo, kad tai žmogaus gyvenimo tikslas ir turinys. Kaip pavasario gėlė į saulę, taip žmogus į ją visa savo prigimtimi veržiasi. Apie ją galvoja, svajoja ir sapnuoja... O vis dėlto meilė yra didžiausia žmogaus kankintoja. Kiek ašarų, kiek nemigo naktų, kiek liūdesio ir širdies skausmo ji žmogui atneša! Tikrai meilė yra karčiausio skausmo ir saldžiausios laimės mišinys. Ji jungia kančią su malonumu, liūdesį su džiaugsmu, juodą nusiminimą su skaidria viltimi. Meilė yra ryšys tarp žemės ir dangaus, ryšys tarp žmogaus ir Dievo.
Meilės džiaugsmą ir meilės liūdesį, meilės laimę ir jos tragediją pergyvena kiekvienas žmogus, ypatingai savo gyvenimo pavasarį, kai skleidžiasi jo gyvenimo žiedas. Jau nekartą jaunuolių laiškai pasiekė redakciją. Išdrįsta ir parašo. Klausia patarimo, ieško atsakymo į varginančius klausimus. Kiekvienas jaunuolis žino, kad meilė yra širdžių kalba. Bet širdis juk kalba ne žodžiais. Tačiau ta kalba kartais tokia neaiški, nežinai, ar apie meilę ar apie neapykantą šnabždama, nežinai, ar sakoma taip ar ne. Štai ir kyla iš čia problema: ar kitam prisipažinti, kad jį myli, ar ne? Ar stengtis kokiu nors būdu kitą privesti prie prisipažinimo, ar pasitenkinti tik širdžių kalba?
Ką mano jaunuoliai?
Šį klausimą pastatėme jaunimui praėjusių metų pabaigoje. Atsakymų atėjo labai mažai. Atsakė tik keli berniukai, o mergaitės nutarė tylėti. Ne visų atsakiusiųjų nuomonės sutinka. Kai kurie rašo, kad prisipažinti yra būtina. Jeigu vienas neprisipažįsta, kitas turėtų stengtis, progai pasitaikius, paklausti. Juk kam gi save ir kitą kankinti, kam gyventi nežinioj? Kartais gali ir pats klysti ir kitą klaidinti, gali pats labai apsigauti ir skaudžiai kitą apvilti. Aiškumas niekad nepakenks. Kartais tik nedrąsumas užčiaupia lūpas, reikia jį nugalėti, ypač berniukui, ir ryžtis. To dažnai laukia ir mergaitė, nes ji pati nedrįsta imtis iniciatyvos ir prisipažinti, kad jį mylinti.
Kiti jaunuoliai kalba visai priešingai. Štai ką vienas rašo: "Kam gi būtinai atlikti tą prisipažinimo aktą? Kam sekti senu receptu? Argi išorinės formos ir sudramatinti meilės prisipažinimai bei pasipiršimai svarbiau už tyrą meilę? Jeigu ji apie tavo meilę sužinos tik iš prisipažinimo, tai reiškia, kad tikros meilės dar nebuvo. Tikros meilės žodžiais dar niekas nepajėgė išreikšti, žodžiai yra tik tušti komplimentai, o ne tikros meilės Įrodymas."
Gaila, kad neturime mergaičių pasisakymų. Tad noriu pacituoti porą vietų iš Šatrijos Raganos "Viktutės", kur ji kalba apie panašų klausimą. Šia proga kaip tik norėčiau patarti jaunimui daugiau Šatrijos Raganos raštais susidomėti, nes iš jų dvelkia taip jaunimui artima kilni lietuviška dvasia, kad, paskaičius vieną kitą puslapį, tikrai galima pasijusti atitrauktu nuo kasdienybės ir pakeltu aukščiau. Pigūs svetimų šalių romanai, kuriais dabar daugelis mūsų jaunuolių maitina savo dvasią, yra viena iš pagrindinių priežasčių, kad mūsų jaunimas vis tolsta ir tolsta nuo lietuviškos dvasios ir lietuviškų papročių.
Moters — pedagogės žodžiai.
Šatrijos Raganos "Viktutė", galima sakyti, yra daktaro Antano ir jaunos mergaitės Viktutės kilnios meilės istorija. Žymi mūsų pedagogė Marija Pečkauskaitė labai vaizdžiai dienoraščio forma aprašo įvairias problemas, kurios yra įdomios kiekvienam jaunuoliui ir kiekvienai jaunuolei. Manau, bus mūsų jaunimui naudinga paskaityti čia bent porą to gražaus veikalo puslapių.
"Daktaras ir p. Juozas šaudė žuvis Ventoje, mūsų sodo gale. Alenutė ir aš nubėgome pasiveizėti. Diena buvo graži, šilta, kaip vasarą; vieversiai skambėjo, lyg sidabriniai varpeliai. Atsisėdusi ant seno, palinkusio lig žemės gluosnio, pačiame paupyje, žiūrėjau tai į Ventos bangas, tai priešakin, kur juodavo pono Juozo ir daktaro siluetai. Retkarčiais dundėjo šūviai ir, toli lėkdami, byrėjo ant bangų.
Po valandėlės atėjo pas mane daktaras, sakydamas norįs minutėlę atsilsėti. Pastatęs šautuvą prie medžio, atsisėdo prieš mane. Turėjau rankoje lazdelę ir ėmiau su ja rašyti ant vandens, liepdama jam skaityti. Paskui jis užsimanė rašyti ir, paėmęs lazdelę, parašė: Myliu.
Supratau aiškiai ir parašiau vėl: Ką?
O jis jau žodžiais paklausė:
— Ar nežinai?
Man atėjo noras išgirsti aiškiai irpasakiau:
— Iš kur žinosiu! Nežinau!
Tada jis, pasilenkęs ir man į akis žiūrėdamas, tarė:
— Tave!
Žinojau, kad tą žodį išgirsiu, tačiau pajutau, kad paraudau baisių baisiausiai. O jis klausė toliau:
— O tamsta, Viktutė?
Kažin kokia baimė paėmė mane... Norėjau bėgti šalin, kad tik nereikėtų nieko atsakyti. Bet jis paėmė mane už rankos ir vis klausė:
— Ar myli, Viktutė? Pasakyk bent sykį, nekankink!
— Kas žino! Gal... — sukuždėjau, akis į bangas įsmeigus.
— Nežinai?! Viktutė! Ak Dieve mano!
Žvilgterėjau į jį: nuleido galvą ant rankų... Pašokau nuo gluosnio ir nuėjau namų linkui. Beeidama mačiau, kaip jis, valandėlę pasėdėjęs, paėmė šautuvą ir vėl nuėjo šaudyti lydekų. Paskui užėjo atsisveikinti — rūstus ir nuliūdęs — ir tuojau išėjo namo, skubėdamas prie ligonių, ir nebemačiau jo daugiau šįvakar...
O dabar nerimstu... Sąžinė graužia, kad vėl jį užgavau. Neturėjau teisės taip padaryti: juk gerai žinau, kad jis man už visus brangesnis, tai kodėl gi neatsakiau taip, kaip jaučiu? Pati nežinau... Taip sau, drovu man rodos ir gana.
Myliu jį ir taip kankinu — gera mano meilė! Ne! taip negalima! Kaip galint greičiau reikia pataisyti savo klaidą ir padžiuginti tą mano geriausiąjį...
* * *
Žodis ištartas... Susipratome ir bus galas visai kankynei.
Šiandien bėgu su kažin kokiu reikalu į kabinetą, žiūriu — besėdįs daktaras ir bedirbąs patronus. Visą laiką darbavaus virtuvėje ir viralinėje, dėl to nežinojau, kad jis yra pas mus. Man įėjus, jis pašoko ir pasisveikinęs toliau varė savo darbą, o aš priėjau arčiau pasižiūrėti. Staiga, pati nežinau kaip, pasilenkiau ir greitai, švelniai pabučiavau jam į plaukus... Ir tuojau išsigandus, ką padariau, norėjau išbėgti iš kambario, bet jis nutvėrė mane per pusę ir nepaleido.
— Viktutė, mano mylimiausioji!— šnibždėjo bučiuodamas man rankas ir žiūrėdamas į akis, o aš raudau, lyg vėžys. — Ar tai atsakymas į mano vakarykštį klausimą? Turi dabar atsakyti... dėl Dievo meilės, Viktutė!
— Ar tamsta nežinai? Atsakiau jau dabar užtektinai...
— Ne, noriu išgirsti iš tavo lūpų! Negaliu įtikėti į savo laimę, neišgirdęs savo ausimis. Ar tau taip sunku pasakyti?! Tur būt, nejauti giliai, Viktutė!
Ką su tokiu daryti?! Pasilenkiau ir, pridėjus lūpas prie pat jo ausies, tyliai — tyliai sukuždėjau:
— Myliu tave...
Kaip sunku buvo ištarti, kad jį myliu! Tarsi kas burną užrišo... Bet pačiai klausyti malonu, ak Dieve, kaip malonu!"
Atrodo, kad jau daktarui turėjo būti aišku ir nereikėjo daugiau jokių prisipažinimų, bet po poros savaičių štai ką Viktutė dienoraštyje rašo:
"Šįvakar vaikščiodami po sodą, klausėmės lakštingalos. Paskui Alenutė ir Kaziukas nubėgo namo, tepalikome mudu su p. Antanu. Atsistojau alėjos gale ant Ventos kranto ir, atsirėmusi į medį, gėrėjaus lakštingalos daina. Ūmai pajutau, kad p. Antanas ranka švelniai mane apkabina... Pasilenkęs ir žiūrėdamas man į akis, jis paklausė:
— Viktutė, dar pasakyk, ar myli mane?
Ir, kaip visados, iš karto nepatiko man tas klausimas. Nekantriai atsakiau:
— Nesuprantu, kam klausi. Argi dar nežinai?
— Žinau, mieliausioji, bet taip malonu klausyti tų žodžių, argi tau ne? Ir kartais man rodos, kad tai sapnas, ta tokia mano laimė... Pasakyk, vienintele!
— Myliu, myliu, myliu... atkartojau gal apie šimtą sykių, norėdama nors kartą pasotinti jį tuo žodžiu.
— Tai eikime pas tavo tėvelius pasakyti apie mudviejų meilę... Juk jei myli mane, tai ir eisi už manęs, ką?
— Ar eisiu? Ką beveiksi nėjus? Taip įsispraudei į mano širdį, kad nebėra man gyvenimo be tavęs...
Laimingas, jis bučiavo man rankas. O manyje tuo tarpu pakilo nuostabus jausmas: lyg gailestis, lyg baimė ateities, lyg laimė... pati nežinojau kas, ir nepajutau, kaip akyse sužibėjo ašaros, ir jis jas pamatė.
Išsigandęs, nuliūdęs žiūrėjo į mane klausdamas:
— Viktutė, mieliausioji, kas tau?! Kuo tave užgavau? Gal tu manęs nemyli, gal rinkies? Sakyk! Jei nenori, Viktutė, neisime pas tėvelius!
Gėda man rados, kad jį vėl užgavau savo kvailumu. Nusijuokiau ir, padėjus jam ranką ant lūpų, liepiau tylėti, paskui įkišau ranką jam po pažaste ir nuėjome.
Tėveliai sėdėjo gonkose. Apkabinau motušėlę.
— Matušėl, p. Antanas klausia, ar eisiu už jo...
Mama nusišypsojo, tarsi seniai laukiamą naujieną išgirdus.
— O tu, žinoma, atsakei, kad nenori... ar taip?
Turėjau prasijuokti. Išbučiavome tėveliams rankas, pasijuokėme, paverkėme.
Lietuvos jaunimas linksminasi.
“Š. K. Aidų” klišė
Vadinas, turiu jaunikį... Man galvoje nesutelpa, kaip tai pasidarė. Pasirinkti visiškai svetimą žmogų ir eiti su juo... Kaip tai keista ir baugu!
Apskritai imant baugu, bet man visiškai ne..."
Daktaro ir Viktutės kritika.
Gal šiame aprašyme mūsų "moderniam" jaunimui daug kas nepatiks. Gal atrodys kai kas perdėta ir perdaug saldu. Ypač daktaro elgesys kai kuriuos jaunuolius gali suerzinti. Jie sakys, kad jis dar vaikiškas, keistas ir ne per daug protingas. Taip, daktaras Antanas tikrai labai skiriasi nuo mūsų dienų jaunimo. O kuo jis ypatingai skiriasi? Savo kuklumu, mandagumu, švelnumu. Mūsų jaunimui atrodo, kad tai atgyventa, pasenę, naivu. Jam geriau patinka akiplėšiškumas, storžieviškumas ir perdėta drąsa. Tačiau šiomis ypatybėmis, kaip jau kadaise esame rašę, jaunuolis gali sužavėti tik iki penkiolikos metų "bakfišus", o rimtą subrendusią mergaitę patrauksi tik savo mandagumu ir švelnumu.
Gal ir Viktutės elgesys vienai kitai mūsų merginai atrodys kvailokas, bet vis dėlto tarp dabartinių lietuvaičių dar galima rasti daugiau "Viktučių", negu tarp berniukų "daktarų Antanų". Viktutės elgesys daugeliui mergaičių bus tikrai savas, artimas, suprantamas. Viktutė, kaip ir kiekviena kita mergaitė, meilę jaučia labai stipriai, bet ją slepia, nedrįsta prisipažinti, atrodo, lyg norėtų berniuką pakankinti ir paerzinti. Kalbėti apie meilę jai yra malonu, "ak, Dieve, kaip malonu", bet prabilti vis trūksta drąsos, "tarsi kas burną užrišęs laiko".
Daktaras atrodo per daug įkyrus. Argi jam būtinai prisispyrus reikėjo kamantinėti Viktutę ir būtinai ištraukti tą žodį "myliu"? Argi jam nebuvo aišku iš viso Viktutės elgesio, po tokio ilgo ir nuoširdaus draugavimo? Visa tai psichologiškai aiškinti būtų ilgas kelias. Galima paminėti tik tai, kad moteris vyrui visados pasilieka mįslė. Ji pati gal mano, kad yra labai atvira, bet vyrui dažnai atrodo esanti užsidariusi ir pilna paslapčių. Vyras yra daugiau realistas, o moteris — romantikė. Vyras nori viską matyti ir girdėti aiškiai, konkrečiai, o moteriai patinka nedasakymai, nutylėjimai, daugtaškiai... Vyras nekartą yra patyręs moters nepastovumą, žodžių dviprasmiškumą, todėl nenurimsta, iki iš jos lūpų išgirsta aiškų, neabejotiną žodį.
Ir daktaras ir Viktutė apie vienas kito meilę žinojo, bet negalima sakyti, kad būtų buvę visu šimtu procentų tikri. Abudu buvo toki taktiški, mandagūs, tad kartais gal nebuvo taip lengva nuspręsti, ar jų elgesį ir vienas kitam palankumą aiškinti meile ar gal tik paprastu mandagumu. Tiek daktaras tiek Viktutė gal norėjo tikresnio aiškumo. O jeigu jau ir būtų buvę pakankamai aišku, vis tiek jiems abiems apie meilę kalbėti buvo malonu, ir vieno ir kito ausims žodis "myliu" buvo švelni muzika. Vis dėlto Viktutė tyli, ji niekad nebūtų ėmusis iniciatyvos. Gal būtų kan-kinusis, verkusi, naktimis nemiegojusi, bet nebūtų išdrįsusi paklausti daktaro, ar jis ją myli, nebūtų jo pakvietusi eiti pas tėvelius. Ši iniciatyva priklauso vyrui.
Bet pagaliau ir vyras yra padarytas iš tos pačios medžiagos kaip ir moteris. Jis turi tokią pat sielą, nors vienas kitas jos niuansas šiek tiek ir skiriasi. Tad ir jam kartais yra tikra kančia. Ir jam nedrąsu imtis iniciatyvos ir aiškiai paklausti. Gerai, jei gausi teigiamą atsakymą, bet jei ne... Gali būti labai nejauku. Tad turėtų ir mergaitė tai suprasti ir jo per daug nekankinti. Nebūtų rimta ir gražu, jei, vyrui tik užsiminus apie meilę, ji tuoj pultų jam į glėbį. Tai būtų nekokia mergaitės atestacija. Tačiau būtų neišmintinga ir žiauru, jei visai neatsižvelgtum į kito sielą, jei nesistengtum jam padėti ir pašalinti abejojimus bei neaiškumus. Ir Viktutė iškart lyg spiriasi, "branginasi", vengia ištarti aiškų žodį, bet kai mato, kad jos mylimasis dėl to kenčia, ji pasistengia pirma pasitaikiusia proga sunkią padėtį palengvinti ir jo neaiškumus išsklaidyti, nors, gal būt, tas jai ir daug kainuoja. Jeigu būtų tylėjusi, jo vengusi, abudu būtų daug kankinęs! ir pagaliau ta jų graži, kilni draugystė visai būtų žuvusi. Tad tas jos "pabučiavimas į plaukus" buvo lyg balzamas skaudančiai daktaro širdžiai.
Iš visa to, kas čia rašyta, manau, bus aišku, kaip įvairiuose atvejuose elgtis ir kokios taktikos laikytis. Aiškumas niekad nepakenks. Savo meilės nereikia slėpti nei nuo vienas kito nei nuo savo tėvų. Tebūna, mieli jaunuoliai, tokia jūsų meilė ir tokia draugystė, kad nesibijotumėte, vienas kitą paėmę už rankų, nueiti pas tėvelius ir prašyti jų palaiminimo savo būsimam bendram gyvenimui.
J. Vaišnys, S. J.
Ranka, kuri supa lopšį, valdo pasaulį.
W. R. Wallace