Praėjusių metų gruodžio mėnesio numeryje buvome patiekę jaunimui keletą klausimų. Iki šiol vis laukėme atsakymų. Atsiliepė vos keletas. Tai reiškia, kad atsakė mažiau negu vienas iš tūkstančio! Toji tyla, manome, yra aiškus atsakymas į klausimą, kiek mūsų jaunimas domisi savo problemomis. Kaip ten bebūtų, vis dėlto reikia konstatuoti faktą, kad amerikiečių jaunimas į panašias anketas aktyviau atsiliepia.
Į klausimą, koks yra skirtumas tarp lietuvių ir amerikiečių jaunimo, kelis atsakymus jau esame paminėję pirmame šių metų numeryje. Bendrai, dauguma pasisakė, kad lietuviai esą mandagesni ir kultūringesni, kad mergaitės esančios rimtesnės ir kuklesnės, bet beveik visi pripažįsta, kad Amerikos jaunimas yra religingesnis. Prie šio paskutinio teigimo kai kurie prideda pastabą, kad amerikiečiai dažniau eina išpažinties ir komunijos, o lietuviai daug rečiau, tačiau lietuvių religinis gyvenimas esąs gilesnis, o amerikiečių paviršutiniškesnis.
Reikia pasakyti, kad vienaip ar kitaip panašiuose klausimuose sprendžiant, kartais galima labai apsirikti, jeigu pradedama lyginti pavieniai asmenys, o ne visuma. Be abejo, minėtuose sprendimuose buvo stengtasi žvelgti į visumą, bet ne į išimtis, kurios kartais gali būti net labai gausios. Su tais jaunuolių sprendimais principe galima sutikti. Kad tikras lietuviškas jaunimas yra kultūringas, kuklus, mandagus, tai yra tiesa, mums teikianti garbės ir pasididžiavimo. Tačiau su širdgėla turime pripažinti, kad didelė mūsų jaunimo dalis jau yra beveik nelietuviška, todėl ir tų gražių lietuviškų ypatybių neturinti. Jau daug žalių lietuviškų daigų nustelbė svetimos piktžolės. Gerų ir blogų savybių turi tiek lietuviai, tiek amerikiečiai. Jeigu mes mokėtume vieni iš kitų pasisavinti gerąsias ypatybes ir, sekdami kitų pavyzdį, nusikratyti blogųjų, tai gyvenimas svetimoje šalyje ir bendravimas su svetimtaučiais mums išeitų į naudą ir labai daug gero atneštų. Tada netuščiomis rankomis parvažiuotume į Lietuvą. Jeigu ir neparvežtume daug dolerių, tai parvežtume daug didesnių vertybių — savo patobulintas asmenybes, kurių įtaką jaustų ateinančios kartos. Bet nelaimė, kad kiekvienas žmogus yra linkęs greičiau pasisavinti tai, kas bloga, ko nereikia daug ieškoti, nes gali rasti kiekvienoj gatvėj ir kiekviename užkampyje. Norint tai pasiekti, nereikia pastangų, nereikia valios, užtenka plaukti pasroviui. Tad teisingai mes didžiuojamės savo kuklumu, mandagumu, kultūringumu, bet kiek yra lietuviško jaunimo, kuris šią teisę jau prarado!
A. Gulbinsko nuotr.
Čikagos vyrų choras su dirigentu V. Baltrušaičiu, švęsdamas savo jsisteigimo penkmetį.
Nesididžiuokim per daug nė savo "giliu" religingumu. Teisinamasi, kad lietuviai, nors ir retai eina sakramentų, bet geriau jiems prisiruošia ir labiau supranta jų reikšmę. Tai yra prieštaravimas! Retai eina sakramentų, nes labiau supranta jų reikšmę! Kiekvienam aišku, kad tai nelogiška ir neprotinga. Jeigu suprastum sakramentų reikšmę, tai stengtumeis kaip galima dažniau juos priimti. Jeigu kas retai eina sakramentų, tai ženklas, kad nesupranta jų reikšmės ir naudos. Ko vertas tavo tikėjimas, jeigu nesilaikai jo įsakymų, jeigu nepraktikuoji savo tikybos reikalavimų? Negerai būtų, jeigu kas eitų išpažinties ir Komunijos tik iš įpročio, be jokio supratimo, be jokio pasiruošimo. Bet kažin ar atsiras tokių, kurie šiuos sakramentus priimtų grynai tik iš įpročio? Jeigu nesuprasi jų reikšmės ir naudos, tai jų priėmimas tau jokios paguodos nesuteiks ir jų, be abejo, vengsi. Bendrai, daugelio mūsų tautiečių religija yra, galima sakyti, "nuotaikos religija". Jeigu turi gerą ūpą, tinkamą nuotaiką, tai eini į bažnyčią, eini sakramentų, laikai Dievo ir Bažnyčios įsakymus. Bet jei to ūpo nėra, jei nejauti ypatingo noro ar patraukimo, tada šalin religijos praktika, šalin visokie įsakymai! Reikia žinoti, kad Dievo ir Bažnyčios įsakymai egzistuoja visiškai nepriklausomai nuo mūsų ūpo ir nuotaikos. Ar nori, ar ne, juos vis tiek turi laikyti, jei nori būti savo tikybos nariu.
Tad išvada gali būti tokia: išlaikykim savo lietuvišką kuklumą, švelnumą, mandagumą, bet išmokim iš amerikiečių uoliau praktikuoti savo tikėjimą, nesigėdydami kad kai kurie iš pavydo mus gali davatkomis ar kitais panašiais vardais pavadinti. O jeigu mums ir atrodys, kad amerikiečiai pakankamai nesupranta to, ką daro, jei manysim, kad jų tikėjimo praktika yra perdaug paviršutiniška, tai pasistenkim mes būti gilesni, karštesni, geriau suprantą savo tikėjimo tiesas, jo reikalavimus ir prasmę.
Jaunimo organizacijų vaidmuo
Dar buvo klausiama, ar mūsų jaunimui reikėtų draugauti su svetimtaučiais, ar tokių draugysčių vengti. Kaip apsisaugoti nuo mišrių šeimų sukūrimo? Ką galima pasakyti apie dabartines mūsų jaunimo organizacijas? Buvo įvairių atsakymų, kartais vienas kitam priešingų, bet kai kuriuose klausimuose visi sutiko. Niekas nepasisakė, kad reikėtų nuo kitatautiško jaunimo atsiriboti kažkokia nepereinama siena. Visi sutiko, kad galima su juo draugauti, bet toji draugystė neturinti išeiti iš paprastos pažinties ribų. Tačiau būtų labai bloga, jei kas visai nepalaikytų santykių su lietuvišku jaunimu, o draugautų tik su svetimtaučiais. Tokiu atveju greitas nutautimas būtų neišvengiamas. Taip pat būtų neišvengiama ir tokio draugavimo pasekmė
— mišrios šeimos. Visi nurodė geriausią priemonę, apsaugojančią jaunimą nuo nutautimo ir mišrių šeimų
— jaunimo organizacijas.
Kai kurie nebuvo pilnai įsitikinę, kad sukurti mišrią šeimą yra jau toks blogas dalykas. Jie nurodė ir pavyzdžių, kad kartais skirtingų tikybų ar skirtingų tautybių šeimos labai gražiai sugyvena. Išimčių, be abejo, visuomet pasitaiko, bet beveik visi sutinka, kad tautybių ar tikybų skirtumas yra neigiamas veiksnys šeimos gyvenime. Svetimtautis vyras nesupras lietuvaitės tautinių jausmų. Šiame klausime juodu neras bendros kalbos. Gal dar daugiau disharmonijos į šeimą atneša skirtinga religija. Atėjus šventadieniui, vyro ir moters interesai ir keliai skiriasi: vienas turi eiti į vieną, kitas į kitą bažnyčią. Dar blogiau su kūdikiais. Pvz., katalikės motinos katalikiškai išauklėti vaikai eina pirmos Komunijos. Tai yra gražiausia jų ir visos šeimos šventė. Mamytė, šalia jų, artinasi prie Dievo stalo. O kur tėvelis? Jis šeimos džiaugsme nedalyvauja. Tarp jo ir vaikų atsiranda kažkoks skirtumas, kažkokia siena. Tai labai sujaudina jautrią vaiko sielą. Jis tą įvykį skaudžiai pergyvena. Negali būti nė kalbos, kad tokiose šeimose būtų bendrai meldžiamasi, kad būtų prie stalo rišami tikėjimo klausimai. Tai labai kenkia ne tik vaikų religiniam, bet ir psichologiniam auklėjimui. Jeigu pasitaiko mišrių šeimų, kurios drauge gyvena ir nesiskiria, tai dar nereiškia, kad tikybos ar tautybės skirtumai visiškai nedrumstų jų šeimyninės meilės ir sutikimo. Šie skirtumai visuomet pasilieka didesnės ar mažesnės harmoningo šeimos sugyvenimo kliūtys.
Jeigu mūsų jaunimas daugiau tarp savęs bendrautų, jeigu visi priklausytų lietuviškoms jaunimo organizacijoms, mišrių šeimų pavojus sumažėtų. Bet ar dabartinės mūsų jaunimo organizacijos gali pasiekti savo užsibrėžtus tikslus, ar jos yra geros, jaunimui tinkamos, ko joms trūksta, gal reikėtų kokių nors reformų arba ir visai naujų organizacijų? Ir šiais klausimais vienas kitas jaunuolis pasakė savo nuomonę. Čia pacituosime tų jaunuolių mintis, neminėdami jų pavardžių.
"Visos organizacijos yra geros, kol jos savo smulkių vidaus reikalų nepastato aukščiau už bendrus lietuviškus reikalus. Tačiau kai energija sueikvojama tarpusavio rietenoms ir ginčams arba kovai prieš kitų įsitikinimų žmones, tada tokiems "kovotojams" turėtų būti parodytos durys iš organizacijos, nors jie toje organizacijoje užimtų ir aukštas vietas. Tikrai jau būtų laikas mums nustoti peštis. Rietenos lietuviams jau tapo tradicija. Dėl to pridygo ir kelios dešimtys organizacijų, korporacijų, sąjungų. Atsitiko kaip tam žmogui su penkiais plaukais ir šešiais perskyrimais..."
"Reikėtų mūsų organizacijų vadams pradėti vesti derybas dėl organizacijų sujungimo. Lietuvoje buvo apie trys milijonai gyventojų. Po karo į Ameriką atvyko apie 30 tūkstančių mūsų tautiečių. Atvyko, galima sakyti, visa "grietinėlė", Lietuvoje buvusių organizacijų, partijų, klubų bei korporacijų vadai. Ir čia jie panoro vadovauti, stovėti kitų priešaky, todėl sumanė atkurti visas tas organizacijas ir korporacijas. Bet apsivylė, nes visiems neužtenka narių. Daug yra tokių, kurie nori vadovauti, kritikuoti, ginčytis, o labai maža norinčių dirbti ir klausyti."
"Kai kurie mūsų organizacijų vadai supranta, kad darbas neina taip, kaip turėtų eiti, todėl ieško priežasčių, ieško mūsų organizacijose spragų. Bet kažin ar jie pagalvoja, kad didžiausios spragos atsiranda tada, kai organizacijoje įsisteigia kitos organizacijos, kai kiekviena organizacijos šaka užsigeidžia būti autonomiška, nepriklausoma, kai nė vienas nenori priklausyti orkestrui, bet savo būdu pučia į savo dūdą, norėdamas vienas sukurti sudėtingą simfoniją. Organizacija organizacijoje tai ir yra didžiausia spraga, pro kurią iš organizacijos išeina gražiausi idealai ir pro kurią į organizaciją įsiskverbia nepageidaujamos idėjos, žudančios pačią organizaciją."
"Kairiųjų studentų labai maža grupelė panoro vadovauti visiems. Neturėdama pakankamai savų balsų, nutarė savo pusėn patraukti organizaciją, kurios ideologija aiškiai yra pagrįsta religija. Kai kurie susiprato, gudriems viliojimams atsispyrė, bet buvo ir tokių, kurie pasidavė. Organizacija dėl to suskilo."
"Gana didelė mūsų jaunimo dalis jokiai lietuviškai organizacijai nepriklauso, nes visomis nusivylė. Daug kalbų ir ginčų, o labai maža veiklos. Vadai nesugeba jaunimo sudominti. Kai kurie vyresnieji jaunimą labai kritikuoja, pajuokia, jeigu jis svetimoje aplinkoje įsigijo kokį nors paprotį, kurio Lietuvoje nebuvo. Dėl to daugelis jaunuolių, bijodami tos kritikos ir pajuokos, bėga nuo organizacijų."
A. Gulbinskn nuotr.
Dailininko K. Žaromskio pagerbimo vaišių komiteto narės su dail. Žaromskiu ir konsulu Daužvar-džiu. Marijos Aukštesniojoje mokykloje buvo suruošta dailininko kūrinių paroda.
Šiuose jaunimo pasisakymuose, be abejo, yra labai daug tiesos. Žinoma, čia suminėtos ne visos priežastys. Prabėgomis paliesta tik viena kita. Plačiau jų neanalizuosime, nes skaitytojams, manome, viskas aišku. Kai kurie su čia nurodytomis priežastimis sutiks, kai kurie ne. Labai pageidautume išgirsti organizacijų vadų ir kitų jaunuolių nuomones čia iškeltais klausimais. Svarbesnius pasisakymus spausdinsime, nes manome, kad panašių klausimų kėlimas gali pamažu atverti kai kam akis ir paskatinti imtis reikalingų priemonių negerovėms pašalinti. Mes visi turime gražių užsimojimų, kilnių tikslų, bet kartais iš per didelio uolumo pasukame ne ta kryptimi. Visiems išsikalbėti, pasitarti ir glaudžiau bendradarbiauti visados bus naudinga.
Redaktorius
Tėra tik viena moralė, kaip tėra tik viena geometrija. Tai du žodžiai, kurie neturi daugiskaitos.
Rivarol